— Ko tu nori? — galiausiai paklausė jis savo sapne.
O tas tepasakė:
— Miegok, medžiotojau. Eik miegoti.
6
— Žuvis, — pranešė Krukčis, visas varvėdamas, ir iš tikrųjų — žuvis: didelė, riebi, šlept šlept šokinėjanti po grindinį.
Zadnis ėmė loti, jai grasindamas, bet Juris pagavo žuvį ir nukirto jai galvą, išdarinėjo. Tad kai ryte meisteris Nikolajus pagaliau pravėrė akis, buvo gaminami pusryčiai.
— Mes dar gyvi, — murmtelėjo Nikolajus, tarsi tai būtų jį nustebinę.
— Visi goblinai išėjo, — tarė Krukčis, buvo prisikimšęs žuvies ir, rodos, norėjo šiek tiek numigti drauge su Zadniu, kuris pusryčiams prisišveitė žuvies atmatų bei ikrų.
— Po šimts, draugeliai, — sau po nosimis šnypštelėjo Nikolajus. — Niekada neklausk, iš kur tas šuo atsibastė. Trolių draugelis, štai kas.
Juris neramiai žvilgtelėjo sau per petį, bet Krukčis atrodė beužmingąs, o Zadnis buvo susirietęs ir užmerkęs akis.
— Keliauk namo, — tyliai pasakė Nikolajus. — Jei upokšnyje yra žuvies, pasigauk keletą, imk ponę, palik mane ir tą prakeiktą šunį su troliu ir trauk namo. Pasakyk savo tėvui…
— Tėvui aš nieko nepasakysiu, — atsakė Juris, tarsi kąsnis jam gerklėje strigtų. — Nes namo dar nesiruošiu.
— Ne tau šiais reikalais rūpintis…
— Ir ne jums, kairės rankos pajudinti negalite. Tai ką darysit, kad juos išgelbėtumėte?
— Pasinaudosiu savo galva, o kai galėsiu paeiti, leisiuosi namo ir gausiu ten pagalbos, tad neverta net kalbėti apie tai, kad tu trauksi toliau…
— Būtent verta, nes jei jūs vyksit namo, galite joti ant Gracijos, o aš pasiimsiu Zadnį ir juos susirasiu.
— Daryk, kas tau pasakyta, ponaiti! Esu atsakingas už tave, ir nemanyk, kad ką nors įrodei pabėgdamas iš namų arba keliaudamas per kalnus, net nenutuokdamas, po šimts, į ką klimpsti…
— O jūs ar žinojot?
Meisteris Nikolajus užsičiaupė ir sukando dantis.
— Ir namo jūs neitumėt, — tęsė Juris. — Net norėdamas mane priversti. Šito jūs negalite. Tai va.
— Po šimts tavo nepaklusnumą.
Juriui nepatiko būti meisterio Nikolajaus siuntinėjamam. Jis gailėjosi, kad elgiasi nepagarbiai, bet norėdamas galutinai padėti tašką, pasakė:
— Jei norit, galite pasiimti mano ponę. Šitiek atėjęs aš turiu teisę eiti toliau.
Meisteris Nikolajus tiesiog pašėlo dėl jo, bet Juris neketino elgtis, kaip buvo liepta — ne šįkart, jis apsisprendė, ir baiminosi daug labiau nei kada nors kalnuose. Kadangi Nikolajus nesiruošė pasakyti nieko naudinga, Juris pakeitė temą:
— Pusryčiai gatavi.
— Kalbame ne apie pusryčius.
— Krukčis jums gali prigaudyti daugiau žuvies. Perėjoje jos sušals ir bus geros. Per visą kelionę namo turėsit maisto. Šįryt jis atnešė Gracijai žalėsių, ji puikiai jaučiasi.
Meisteris Nikolajus tylėjo. Nikolajus ant jo siuto. Jis pabandė atsisėsti ir nusitvilkdė skausmu; šitai jo nuotaikos nepataisė.
— Keliauk namo!
— Neisiu namo be savo brolio šuns. Ar manote, kad galėčiau be jo grįžti?
— Nėra jokios vilties surasti berniukus. Nežinome, kur jie nuėjo.
— Zadnis sužinos.
— Po šimts tą šunį, jis pražudys tave, tik tam ir tinkamas. Jis pakvaišęs.
— Mielai pasiimčiau jus su savimi, — iš padilbų žvelgdamas tarė Juris, tarsi kąsnis būtų įstrigęs jo gerklėje ir taip pat skrandyje, kur lyg akmuo guli pusryčiai. — Dariau viską pagal jūsų sakymą, meisteri Nikolajau, — visą kelią per kalnus, ir nieko blogo nenutiko. Praeitą naktį padariau viską, ką buvot sakęs. Argi ne? Ir viskas gerai. Puikiausiai galiu traukti toliau, jei jūs iškeliaujate namo. Tačiau būtų geriau, jei būtumėte kartu. Gracija jus paneštų. Ir Krukčis sako einąs su mumis.
— Po šimts, — tyliai sau po nosimi burbtelėjo Nikolajus, užsimerkęs krūptelėjo, nes sėdantis skaudėjo. — Po šimts tave, vaiki, po šimts! Namie tau vieta!
Bet Nikolajus net akimirkai nebuvo pagalvojęs keliauti namo be Jurio. Jis norėjo surasti Jurio brolius, kad netektų be jų stotis prieš jo tėvus. Dar niekada vaikėzai nebuvo taip pasiklydę arba dingę, kad Nikolajus nerastų jų ir nesugrąžintų namo, tik šįkart buvo labai blogai, kaip niekada blogai.
— Tai ar eisite su manimi, meisteri Nikolajau?
Jie jojo saulės apšviesti, ir Bogdanas jo paklausė — jis kažko paklausė, Tamašas neabejojo, tačiau, kokia nelaimė, jis nebeprisiminė tikro Bogdano balso, nebematė Bogdano veido, tik šešėlyje. Ryški, akinanti saulės šviesa sruvo aplink juos. Debesimis nuo vaismedžių krito žiedlapiai. Mirštančių žiedų pūga.
O kad tik būtų kaip, galvojo jis, surinkti visus žiedus, o jei tik jis pajėgtų sugrąžint i dar nepraėjusį pavasarį, o kad sugebėtų sugrįžti jų nueitu kalnų keliu ir galėtų paklausti, kai jie dvejojo prie to siaubingo akmens: „Meisteri Karoli, kur mus vedat?” Galbūt tada viskas būtų kitaip.
Tačiau jis ir jaunoji ragana vis jojo pasroviui. Karštligė ir saulės šviesa akino jį. Galbūt jis namie, papilęs soduose. Bet jeigu jis ten, kur atsimena, nutiko kažkas siaubinga, tai, ko dėl savo sumišimo jis negali prisiminti — vien tik nelaimę pranašaujančią žiedlapių uždangą, nykimo bei permainos ženklą.
Jo sapne akmenys aidėjo būgnais. Į jį žvelgė goblinas ir jo nematė. Trolis nešė jį ant rankų, o mėnesienoje baltai švytėjo kaukolės: arklių kaulai pramaišiui su žmonių — pretenzinga goblinų tvarkelė. Jų padermė linkusi į meniškumą.
Arkliams vienodu keliu braunantis į pakalnę, iš tankumynų klykavo paukščiai. Tamašas matė didžiulius uolų luitus, matė kadagius ir atkakliąją uolaskėlę, bet nieko, kas šiose vietose primintų sodus, nė vieno nors kiek prijaukinto medžio, vien tik susiraičiusia, grublėta žievė — kieta ir stangri, nugairinti pilki akmenys. Suodžiais padengtas dėmėtas sniegas ir negyvos nesenų baisybių uolos. Šaknys čia spraudėsi uolon ir pleištu kantriai platino įtrūkius, tuo mažindamos kalnus. Taip Nikolajus sakydavo.
Pasirodė pušys ir liepos, šermukšniai ir ką tik sulapoję baikštūs bukai — Tamašas pažinojo juos vardais, meisteris Karolis jį išmokė. „Įsiklausyk į jų balsus, — sakė Karolis. — Kiekvienas gieda kitokią giesmę”. Užmerktomis akimis Tamašas pažino kiekvieno jų šlamesį bei kvapą. Tačiau ką tai sako apie tai, kur jis yra arba kas per viena jo bendrakeleivė, kuri atmetė visus jo klausimus ir jojo pasipūtėliškai tylėdama?
„Vėl lakioji padebesiais? — galėjo išgirsti Bogdaną klausiant.
— Būna laikas veikti ir laikas galvoti, broleli. Pakrapštyk galvą, ar sugebėsi?”
Pakrante perbėgo tamsus, smailas pušies šešėlis. Raganiūkštė vėl atvedė juos prie upokšnio — kada jie buvo jį palikę? — ir leido kumelei įsibristi bei atsigerti.
Netrukus po to Tamašas sustabdė Lvi; dabar, kai jie stabtelėjo dienos šviesoje, jam prašvito galvoje žvilgtelti į balnakrepšį. Tamašas buvo pernelyg sustingęs, jam pernelyg skaudėjo, kad jis pasisuktų ir apieškotų mantą ant arklio nugaros, tad jis nuslydo žemėn galvodamas, kad jeigu kas nors bus palikęs savo balnakrepšyje maisto, tai tik Nikolajus; dar šįryt Tamašas negalvojo knaisiotis, o alkis dėl skausmo mažai įkyravo.
Klupdamas prie vandens pakraščio, jis pamatė, kad padarė klaidą. Nulipti nuo arklio buvo neabejotina klaida.
Ela įjojo su kumele tarp jo ir saulės.
— Ką išdarinėji? — su pasibjaurėjimu paklausė.
Jis pabandė pakilti. Vietoj to parklupo ant vieno kelio į drėgną, permirkusį nendryną, o kol Lvi laisvas klaidžiojo po vandenį, įmerkė rankas į ledinę tėkmę ir prinešė jas sau prie veido. Ela nulipo nuo kumelės, ir Tamašas, mirksniu išspaudęs ašarą, paskendo jos žaliose kaip stiklas, žaliose kaip tvenkinio vanduo akyse. Jos plaukai — blyškiausias auksas. Šios smulkmenos užvaldė jį kaip ir antakius sujungęs kaktos suraukimas.