— Kvaily. Pasigausi mirtį. Upokšnyje ledotirpio vanduo.
Gali būti. Tačiau vanduo atėmė skausmą, ir nepaisydamas perspėjimų jis nusiprausė juo veidą. Jis troško visa galva įsimurkdyti jame, kad vanduo pasiimtų visą skausmą, visas mintis, visus prisiminimus. Palaikydamas pokalbį, vos ne vos tvardydamas, iš paskutinių jėgų atsakė:
— Ieškojau ko nors valgomo. Ar yra ko nors? Manau, galėčiau eiti, jei tik būtų.
Pasirodžius raganoms, jam daug labiau patiko meisteris Karolis. Karolis niekada jo nepavadintų kvailiu. Nuo seno Karolis keldavo simpatiją, net jeigu jis ir išdavė juos. Bet ji pripažino turinti ko nors valgomo ir sakė paimsianti tai iš savo ryšulių, jei tik jis liausis kvailiojęs ir tuo metu nepasiskandins.
Jai apibūdinti nebuvo malonių žodžių. Ji — pati kvailiausia, irzliausia ir labiausiai išpuikusi būtybė, kokią Tamašas kada nors buvo sutikęs, įskaitant ir trolį. Bet ji išėmė iš Skorės balnakrepšių ryšulius, o po to, Lvi ir Skorei ganantis pakrantėje, jis su ragana pasidalino maistu, pirmąkart per paskutines dienas, kiek prisiminė Tamašas: šiek tiek džiovintos mėsos, sausainių bei gurkšnis švaraus, šalto vandens.
Tačiau po džiovintos mėsos Tamašas pasijuto blogiau nei būdamas alkanas, jis atsirėmė pečiais į gumbuotą pušį pasistengdamas, kad šaknys ir akmenys neliestų jo mėlynių — tik pailsėti, Tamašas protestavo jai nekantraujant, tik minutėlę.
Jis buvo purvinas, iki pat kojų pirštų nusėtas mėlynėmis, jo galvos odoje — prakirtimai, maudydamasis urve tik išsidumblino, tiek tegalėjo pasakyti; ir ji buvo teisi, jis peršlapo žemiau kaklo ir štai dabar buvo pašiurpęs ir susikrimtęs dėl to. Bet rankoje turėjo brangų ir gražų maisto gabalėlį, niekas daugiau labai jo nežeidė, o jo akys merkėsi, tarytum, kai siaubas virto praeitim ir maistas sušildė jam skrandį, jis nebepajėgtų likti susitvardęs arba atmerktomis akimis. Jis surado savo žemę iš „vieną kartą, labai labai seniai”, bet ji — vien tamsa, klaikuma, dar magiški tvariniai čia gyveno — o, taip: troliai ir raganos. Iš senelės pasakojimų — bent jau pušynėliai ir šis upokšnis, kurį goblinai dar nevisiškai užteršė. Tai buvo tiesa. Tad Tamašas vis dar galėjo ja tikėti, nepaisydamas to, kiek tos istorijos būtų vertos.
Elos ponia turėtų būti protingesnė ir geresnių manierų nei Ela ar senelė. O jeigu ne, jei šis žygis visiškai veltui, jis išjos savais keliais, prisigaudys žvėrių, prisižvejos žuvies maistui ir, kaip nors prasprukęs pro goblinus, parsigaus namo.
O jo tėvas paklaus…
Jo tėvas ir jo motina, ir Juris — visi klaus: „Kur Bogdanas?”
Vienintelis jo atsakymas turėtų būti: „Nežinau”. Gi jo tėvai paklaus: „Kodėl?” O jis tegalės pasakyti, kad neperspėjo Bogdano, dar blogiau, jis pats nuvirto nuo arklio, kai Bogdanui galbūt labiausiai reikėjo pagalbos ir jis nežinojo tikrai, kas nutiko jo broliui. Jis niekada nesužinos, nebent surastų ką nors, galintį pasakyti, kas atsitiko šioje šalyje, ir kodėl goblinai laisvėje, ir kodėl nė vienas jų nesustabdė, ir ar Bogdanas žuvo kartu su kitais — Tamašas nesuskaičiavo kaukolių, praeitą naktį jo galvoje nebuvo tokios minties, vien tik noras pabėgti nuo to reginio…
Jo kaktą palietė šilta ranka. Ji sutrikdė jį — arba po to užėjęs peršulys. Tamašas sumišęs atsimerkė, pamatė Elą iš susikaupimo suraukta kakta. Jis pajuto, kaip šiluma ir šaltis perbėga juo, pajuto…
— Stokis, — paliepė ji. — Ar girdi? Tuojau pat stokis!
Tamašas net neketino to daryti. Jis pakilo ant kojų rankoje tebelaikydamas gabalėlį džiovintos mėsos, pėdino paskui Lvi kliuvinėdamas už šaknų, tuo metu jaunoji ragana įkėlė savo koją į Skorės balnakilpę — ne ypač grakštus užsėdimas, tačiau kumelė stovėjo rami: padarai darė, ką Ela sakė. Tą patį ir jis darė, nors, kai ėmė Lvi pavadį, jam nušvito galvoje, kad skauda mažiau, o kai kabarojosi į balną, kad jis nebe toks nuvargęs ar silpnas kaip anksčiau.
Vien tik pavargęs. Nepakenčiamai pavargęs, tad kai tik atsidūrė balne, paprasčiau buvo leisti Lvi sekti paskui kumelę.
— Pabusk! — dukart jam šaukė Ela, po to Tamašas gavo šakele per veidą ir, degančia kakta, pasistengė daugiau nebeužsnūsti.
— Man gerai. Man viskas gerai, — pūkštė meisteris Nikolajus, o kol jis skausmingai užsikabarojo ant Gracijos nugaros, Juris buvo įsikandęs sau į lūpą. Meisteris Nikolajus visiškai nesijautė gerai, tačiau jis nenorėjo, kad jam kas padėtų. „Ačiū”, — pasakė.
— Ar jūs viršuje? — iš baimės sulaikydamas kvapą paklausė Juris. Jis bijojo, kad Nikolajus gali tiesiog nuslysti į kitą pusę, ant uolų. Juris laikė paruošęs ranką griebti už Nikolajaus kelnių klešnės.
— Dabar eime? — rangydamas savo žiurkišką uodegą ratais, verčiančiais vandenį raibuliuoti, suurzgė Krukčis; Zadnis buvo atsidūręs Gracijai po kojų, o joms pajudėjus, galvotrūkčiais paspruko nuo beveik neišvengiamos pražūties.
„Išvyko pas savąją karalienę”, — taip Krukčis kalbėjo apie goblinus, tačiau Juris neturėjo noro apieškoti vietovę, kad visiškai įsitikintų. Užteko vien išsinešdinti, ir kuo greičiau.
Rytinis kalnų šešėlis vis dar krito ant jų, uolos — tamsios, niūri šalia tekančio vandens pilkuma, bet juodžiausias — pačio Krukči Strazo išsišovęs šešėlis, ir kol jie neišėjo į žaliuojančius brūzgynus, tose vietose, kur praėjimas buvo siauras, ir Nikolajaus kojos brūžinosi į sieną, Juris jautė tą šešėlį bei dunksančios tvirtovės grėsmę.
— Žalia, — murmtelėjo Nikolajus, taip ir buvo.
Rūstūs kaip tie kalnai jie išėjo ten, kur esama pašaro. Gracija beeidama skabė lapus, šlamštė pilnais žabtais žolę, ir Juris, kai tik pamatė, kaip nulaikyti Graciją, kad ta nekratytų Nikolajaus, rieškučiomis plėšė žalumą ir davė ponei. Zadnis išsivoliojo žolėje, pašoko ir ėmė suktis ratais, kol užduso. Tačiau trolis, jiems beeinant, tik karts nuo karto susitikdavo su jais, jis labiau mėgo upę, palei kurią jie ne visada galėjo sekti. Iš vandens Krukčis iškildavo kaip lokys: pirmiausia pečiai, tada dvi didžiulės akys, kurios galėdavo vėl dingti, arba, būdavo, visas Krukčis pasirodo, kad kartu su jais šiek tiek paėjėtų, varvindamas ant lapų, šlerpsėdamas tarsi avis per lietų ir savo ilga beplauke uodega šliužindamas gyvatės vingrumo pėdsaką.
— Surask brolius, — progai pasitaikius sakydavo Krukčis.
Kitą kartą:
— Šiuo keliu. Šiuo keliu.
O dar kitą kartą:
— Raganos aplankyti.
— Karolio sesers, — su didžiausiu susidomėjimu, kokį parodė klaidžiam trolio kalbesiui, pasakė Nikolajus. — Kur gyvena ta ragana?
Sulaukė didžiulės rankos mosto.
— Ten. Ten, toliau.
— Tiksli nuoroda, — irzliai atsiliepė Nikolajus. Jis kentė, išmuštas prakaito, jiems reikėjo sustoti. Ne, Nikolajus laikėsi savo: jis sėdi ant arklio, jis dar ant jo laikosi, taigi jie vis dar traukia toliau.
— Ar daug goblinų, meisteri troli? — garsiai paklausė Nikolajus.
— Ir kas per vieta, kur jie patraukė?
— Išėjo pas savo karalienę, — tai viskas, ką Krukčis atsakydavo. — Išėjo pas savo karalienę. Karalienė juos siunčia, karalienė įsako sugrįžti.
— Kur?
Krukčis beeidamas gūžtelėjo, rodos, trūktelėjo pečiais, o jo uodega nervingai šmaukštelėjo.