„Ela, — pagalvojo Tamašas. — Mes ne vieni. Ar žinai tai?”
Jis karštai tikėjosi burtų, atsiminė, jog Ela keliavo goblinų nepastebėta ir gerai sutarė su troliais, tačiau čia ne troliška eigastis — tai apauta koja, su oda per akmenį brūkštelta, o po antrojo taptelėjimo — tyla; Ela tyli, jis tyli, tyli ir tas — kad ir kas jis bebūtų, — kuris kartu su jais tvirtovėje.
Tamašas atšlijo nugara į akmeninę sraigtinių laiptų šerdį, nekrutėjo, silpnai tikėdamasis, kad anas pasitrauks ir nelips laiptais aukštyn. Štai dabar, pridariusi rūpesčių, Ela tylutėlė. Kad ir kur ji bebūtų — kokiame nors koridoriuje aukštai, — kol jis čia stovi, saugodamas jos kelią atgalios, ji turėjo išgirsti tą padarą. Tamašui beliko tik tikėtis, kad Ela atgavo sveiką protą.
Nemoteriškas žingsnis žemėliau, Tamašas tuo tikras. Jo ausiai tai nuskambėjo labai panašiai kaip žmogaus batas su metaliniais apkaustais. Tyla užsitęsė, tarsi esantysis apačioje būtų supratęs savo klaidą ir laukęs, kada Tamašas krustels.
Lygiai taip pat tyla galėjo reikšti šių vietų sargą, kokį nors ištikimą Elos ponios tarną, galintį ant šių tamsių laiptų viską pabaigti per fatališką nesusipratimą — fatališką Tamašui, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo tuščiomis rankomis. Įsibrovėlis, jei anas toks buvo, praėjo pro du arklius kieme… ir žinojo, kiek jų. Pakliuvau, pamanė Tamašas. Gal reiktų pasinaudoti proga ir šūktelt, jeigu ten draugas.
Riksmas perspėtų Elą, bet dabar, kai jau per vėlu, ji atsargi, ir Tamašas nusprendė, kad pats irgi neskuba. Tegu anas, kad ir kas jis bebūtų, krusteli. Prieš padarydamas nebepataisomą judesį, Tamašas norėjo būti labiau įsitikinęs, tuo pat metu, jei tik būtų vilties padaryti tai tyliai, jis troško pasileisti šiais laiptais žemyn.
Jis išgirdo, kaip žemėliau vos vos krustelėjo: tvirtovė buvo sena. Anam po kojomis gurgždėjo, nieko nepadarysi. Jam taip pat, Tamašas išsiaiškino; ir štai tas kitas žengia. Tamašas prisispaudė nugara prie sienos, kad būtų tvirčiau, girdėjo metalo ir drabužių šnaresį, išvydo, kaip tariamą šviesą užtemdė tamsesnis šešėlis. Tamašas užkėlė koją ant kito laiptelio, užsilipo, dar kartą, stengėsi savo judesius paslėpti po sėlinančio iš paskos žingsniais, tuo pat metu atitrūkti nuo tos būtybės, žūtbūt tikėdamasis užtikti kokį nors išėjimą iš čia, kuris nenuvestų pas Elą.
Tačiau kitas laiptų pasisukimas virš jo sušvito silpnu gaisu; kaip tik tada, kai jis labiausiai meldė juodesnės tamsos ir manė, kad laiptai išvis baigiasi, aukštesniame posūkyje — langas.
Negerai. Tamašas padarė savąją klaidą, dabar galėjo viltis tik Elos burtų; pamanė, kad prieš kuriam nors žūnant, o tai galiausiai patvirtintų klaidą, jis turėtų taip pat sužinoti, kas paskui juos sėlina — draugas ar priešas.
Tamašas šūktelėjo, jam nepavyko likti ramiam:
— Ar jūs ten, žemai — draugas?
Tas lengvai užšoko ant laiptelių žemėliau Tamašo — tamsuma, ant kurios spindi metalas, elegantiški ir siaubą keliantys šarvai, vieną kartą jau matyti Krukči Strazo rūsiuose — iš po tampių plaukų sruogų bei pynių kyšojo žandikauliai.
O, su iltimis, tai jau tikrai. Ir akys didžiulės, beveik vien baltuma. Ir apnuogintas kardas.
— Na, — tarė goblinas. — Ką gi, pažiūrėsime?
Tamašas atsitraukė per laiptelį. Jis negalvojo to daryti, bet kai įvertino kardą ano rankoje ir kiek tas pasieks, jam pasirodė, kad tas padaras turi daugiau vietos ant laiptų negu jis.
— Viršuje nieko nėra, — pasakė goblinas. Mostelėjo jam dailia žieduota ranka. — Lipkit žemyn, leiskitės, nėra ko baimintis.
— Taip goblinai juokauja.
Tas nusikvatojo, parodydamas iltis, ir užsilipo vienu laipteliu arčiau.
— O, dažnai. Tai pokštas, žinot, kaip ir tas — kieme. Kur raganiūkštė?
— Lauke. Išjojo. Negalit jos surasti, tiesa?
— Žmonės irgi juokauja.
Žmogum anas jį pavadino, žmogum — ne dėl jo amžiaus ar kad stovi priešais: tai reiškė, kad Tamašas — kitos padermės nei goblinas, tai reiškė — jokios užuojautos, jokio gailesčio, ir jis atsitraukė dar per vieną laiptelį, jis nieko negalėjo padaryti. Jis dar nebuvo pasirengęs mirti. Tamašas galvojo pulti ant to padaro, galbūt parverstų jį ant laiptų arba ištrūktų iš jo gniaužtų. Goblino nagai buvo tamsūs ir ilgi, ant gražių kaip moters rankų, išraiškingų, grakščių, kai ironiškai mosteli. Kažkaip, Tamašui nepastebėjus, padaras pasistūmė dar per žingsnį.
— Kur ji?
— Nė nenutuokiu, — Tamašo širdis virptelėjo.
Tas vėl žengtelėjo, Tamašui neliko nieko, tik trauktis atbulam, apgraibom sukti aplink laiptų šerdį; goblino šypsena jo nenuramino.
— Bijote manęs? — paklausė tas.
— O, niekada. Kodėl nelipat žemyn?
— Kodėl jūs lipate aukštyn? Kažko ieškote? Gal raganos?
— Aš — vagis, — pasakė Tamašas. — Kaip ir jūs.
Goblinas antrą kartą nusikvatojo ir delnu apėmė kardo rankeną, kita ranka mostelėjo.
— Tuomet turėtume būti draugai. Lipkite žemyn. Drauge išgersime.
— Kad tu skradžiai.
Žybtelėjo kardas, smaigaliu atsirėmė į laiptelius tarp jųdviejų.
— Labai savimi pasitikite. Įdomu, ar pagrįstai?
Dabar Tamašas nebeabejojo, tas padaras iškart ketino jį nudėti. Tik dėl apgaulės vaikinas žengtelėjo atgal, atsistūmė nuo pakopos krašto ir, nerdamas ant posūkio seklumos, plikomis rankomis šalin nustūmė ašmenis.
Goblinų karys apsisuko aplink paskui ašmenis, štai taip jo ranka atsidūrė Tamašui skersai kelio ir smigtelėjo jį prie didžiosios šerdinės kolonos, įsispoksojo tiesiai jam į akis. Geležies tvirtumo rankos buvo abipus, ir, goblinui lėtai kratant galvą, nerūpestingai laikomas kardas įsirėmė Tamašui į kaklą.
— Nepagrįstai, — padarė išvadą goblinas ir išsišiepė prieš jį, atkišdamas iltis, už išdrikusių, gauruotų kirpčių sublizgo tamsios akys — šios detalės pasidarė ypač ryškios, kai Tamašo širdis apmirė, ir jis pagalvojo, ar pavyktų jam greitai pritūpti, ar išdrįst pajudėti, kai po smakru — šalti ašmenys.
— Žado netekote? — paklausė tas. — Vagie, bičiuli?
Taip ir buvo. Dar ir jėgos dingo. Tamašas sulenkė per kelį koją. Goblinas šįkart nebesivaipė, trinktelėjo jo galvą į sieną. Tamašas antrąsyk pabandė ištrūkti, bet goblinas buvo toks aukštas, o jėgų — tiek mažai. Padaras dėl kyšančių ilčių švebeldžiuodamas sušnypštė vaikinui į veidą:
— Žmogau, man reikia raganos.
— Kokios raganos? — paklausė jis. — Raganos kokios? — svaigstanti galva įpiršinėjo rimus. Vargu ar goblinas labiau besusierzins, ir Tamašas liovėsi gudravęs. Pabandė melstis, kad atsileistų padaro ranka. Lygiai kaip su akmenine statula ginčytis.
— Manau, paskutiniąją suėdėt — kur nors netoliese.
— Melagis, — tarė goblinas ir suspaudė savo gniaužtą. — Jūs melagis?
— Ne, žinoma, — Tamašui užteko kvapo pakartoti. Padaras tik vos vos atleido savo spaustus.
— Mįslė. Kaip protinga, — netikėtai goblinas visiškai jį paleido, atsitraukė, padarydamas jam vietos ant laiptų. — Bėk, žmogau, bėk.
Tamašas nepatikėjo, netgi tada, kai padaras nuleido kardo smaigalį ir padarė jam vietos. Jis netvirtai įkvėpė, svaigdamas mostelėjo ranka žemyn, laiptų link.
— Jūs pirmas.
Jei bet kuriuo atveju būsi primuštas — šito išmoko iš Bogdano, — jei tau netrukus ketina smeigt į nugarą, kaip dabar kad atrodo, tada žaisk iš savimeilės, jei nieko daugiau nebeliko. Jis ir pats, svaigstančia galva, nustebo: liežuvis nesipynė, jis nebuvo išsiblaškęs. Bogdanas pritartų, jei tik čia būtų, tačiau šis sutvėrimas ir jo padermė…