Dieve, galbūt nė vienas negalėjo pasakyti.
Gal, pagalvojo jis, gal aš galėjau iš meisterio Karolio išmokt, kaip kerėti, jei tik jis būtų norėjęs mane mokyti — tačiau jei jis būtų galėjęs mane mokyti… tai kodėl nemokė?
— Ela, kodėl Karolis nesustabdė goblinų puolimo?
Ji pažvelgė į jį per jų arklius skiriantį nuotolį.
— Ką?
— Tų goblinų, kurie mus užpuolė. Kodėl Karolis jų nesustabdė? Jis buvo su mumis, jis matė pavojaus ženklus. Kodėl mūsų nesustabdė?
Ela žvilgtelėjo į priekį, tarytum būtų žiūrėjusi į kažką už tūkstančio mylių.
— Ela. Kodėl. Jis. Nesustabdė? į — Atsiprašau?
— Kodėl meisteris Karolis leido mums joti tuo keliu? Kodėl neužleido burtų ir mūsų neapsaugojo?
— Kodėl gi tu nesustabdei?
— Nes aš ne… aš negalėjau. Kad ir kas bebūčiau, niekada nesimokiau, jis niekada manęs nemokė. Kodėl tu negali atsakyti į paprastą klausimą? Tu ten buvai, tiesa? Kodėl tu mūsų neperspėjai?
Ji papurtė galvą. Oras aplink juos atrodė keistai tylus ir slegiantis. Iki šiol jis manė, kad suraukti antakiai — iš pasipūtimo. Arba pykčio. Dabar jis jautė nerimą. Rodėsi, kad priekyje mažiau saulės šviesos. Ir jei čia esama tako, jis nepajėgė jo įžiūrėti.
— Ela? — pašaukė jis, nes šios vietos klaikuma vertė jį galvoti apie aną kelią. O gal mintys apie kelią vertė pernelyg gyvai prisiminti užpultį. — Kaipgi Karolis nieko nepadarė, kad mus perspėtų?
— Nes… nes magija to norėjo.
— Kieno magija? Goblinų?
Jos galva krestelėjo.
— Ne. Niekas nežino. Niekas negali žinoti, kada burtai stoja prieš burtus. Bet kas galėjo būti, galėjo būti manoji ponia. Visada gali kas nors būti. Priešingi burtai bet kur gali nueiti, ir nepasakysi, kas atsitiks.
„Visada gali kas nors būti” — skambėjo lyg Karolio žodžiai.
— Kartais, — sakė Ela, — kartais negali to išvengti, nes net nežinai, ar tu tai padarei. Kartais bijai kažko nepadaryti. Mano ponia sakė… sakė, gal Karolis viską pablogins, ji tikrai nežinojo, ar jis iš viso ateis, bet ilgiau laukti ji nepajėgė. Nežinai, kieno tai užmačia: jos burtai ar karalienės. Nepaisant to, ji pašaukė Karolį. Taip susiklostė — ir įvyko taip, kaip įvyko.
— O dabartinė mūsų kelionė? Nežinome kur arba kodėl, tiesiog jojame?
— Surasti miško vidurį, — tarė ji. — Tačiau aš nežinau, kieno burtai mus veda. Nežinau, kieno kerai stipresni.
Tokį dalyką išgirsti — visiškai jokia paguoda.
— Mes einame prieš visų goblinų karalienę, o tu abejoji, kieno burtai stipresni. Ela, tu… — „Tu ne tokia jau, po šimts, gudruolė, kaip apie save manai”, — pagalvojo jis sau Nikolajui būdingais žodžiais.
Bet ar jis neina ten, kur ji veda? Ar daugybę kartų nemąstė, kad, jei tik būtų turėjęs nors kiek sveiko proto, būtų išvykęs namo? Ir kurgi jis dabar?
Besižvalgydamas aplink save į medžius, po mišką, jo akimis žiūrint — be kelio, be takelio… iš tiesų, kur jis?
— Ne tik aš abejoju, — tyliai tarė ji. — Visos Girios raganos. Gal aš — vienintelė jų turima galimybė. Galvoju, turėtume eiti ir pamėginti todėl, kad aš taip manau, štai ir viskas. Jos viską padarėli viską padarė. Aš esu ta, kuri palikta ateiti. Taigi aš esu didžioji Tajni Girios ragana, ar supranti? Ir aš nežinau, kieno burtai tave atvedė, nė karalienė negali žinoti. Nė viena iš mūsų negali žinoti, kieno burtai veikia.
— Tai kas iš to gera, jei niekas nesugeba pasakyti, kas atsitiks?
— Bet viskas keičiasi. Ir jei tu darai ką nors mažo, taip gali atsitikti dėl kažko didelio, o jei tu darai ką nors labai didelio, lengviau sužinosi, ką darai, kalbėjo mano ponia.
Kaip tu darai ką nors labai didelio? — klausimas, kuris liuoktelėjo jam į galvą. Jei jis būtų Karolio mokinys, jei tik visa, ką ji sakė, iš viso yra tiesa, o ne beprotybė, tada Tamašas norėtų mesti iššūkį šiai jų padėčiai ir padaryti kažką magiško — meldžiu, dieve, kažką, kad tai galėtų baigtis visiems laikams arba kad jis išbandytų, ar iš viso turi savy magiškos galios. Jeigu jis kerėtojas, galėtų išburti nepaneigiamą įrodymą, argi ne?
Bet tuomet, jei magija veikia taip, kaip ji sakė — niekas negali žinoti. Ar ne tai visais savo aiškinimais ką tik pasakė Ela: niekada niekaip nesužinosi.
Kur dingo tas prakeiktas goblinas ir ką jis buvo pasišovęs daryti? Neša žinią karalienei?
Ir kodėl Karolis jam niekada nesakė, ar jis kerėtojas? Kodėl Ela pasakė tai, ką pasakė, kai visą šį laiką… gi nekalbėdavo ar negalėdavo kalbėti?
Ar atsitiko kas nors? — svarstė jis. Ar kažkur kažkas pasikeitė? Ir ar tai mūsų, o gal jų burtai mus į šią vietovę atvedė?
Pabudimo pragaras. Tamsa ir laužas, ir kažkas džerškiąs jo ausyse. Šešėliai ant akmeninių lubų. Bukas skausmas. Ir, po šimts, tas šuo. Nikolajus pakėlė savo sveikąją ranką ir atstūmė skaliką. Virš jo palinko Karolis. Jis trumpam turėjo vargo atrinkdamas, kas čia. Tačiau tie vaizdai užsibuvo jo regėjimo lauke.
— Ką gi, ką gi, — tarė Karolis. — Laba diena, meisteri medžiotojau.
— Kad tave po šimts, — sumurmėjo jis. — Kur tu buvai?
— Ant savų kojų, pasirodo. Tu gi turėjai arklį, ant ko joti. Bent jau ponę. Jaunėlis Juris sakosi išsekęs paskui šunį. Ir nežino, kur jo broliai, tikisi, nebent, kad jie išsisuko. Jis kartu su troliu sekė paskui juos, be to, viliasi, kad tos kaukolės kieme — ne jų. — Karolis pabruko ranką jam po galva ir už jo užkišo susuktą apklotą, tada nuėjo prie laužo ir kažko pripylęs atnešė. — Išgerk šitą.
— Dvokia kaip arklidžių sąšlavos.
— Šiek tiek sudrėko. Tiesiog išgerk ir liaukis skųstis. Gyvas esi. Tai geriau, nei kai kurie iš mūsų gali pasigirti, ar ne?
Jis išgėrė, išsiurbčiojo šleikštulį keliančiais gurkšneliais. Šuo kažkur išdūmė — ten, kur ir berniūkštis, su viltimi pamanė.
— Kur Juris?
— Miega, — Karolis maišan krovė indelius, daugybė mažų puodynyčių per visą stalą. Pridrabstyta miltelių ir lapų, ir žolių.
Nikolajus pabaigė ištuštinti puodelį ir pasistatė jį sau ant krūtinės; žvelgė į lubas, jis manė, kad į menės lubas pilyje, prieš kurią neteko sąmonės, o laužas — ne per geriausia mintis, jei aplink esama goblinų.
— Ar čia tavo sesers pilis? — paklausė jis, kai Karolis paėmė puodelį.
— Buvo.
Jis prisiminė kieme stirksojusias kaukoles ir atleido senajam už grubumą. Pasistengė iš anksto pagalvoti apie ateitį, pabandė pažiūrėti, ar krutės sužeistosios rankos pirštai, ir tie judėjo, visai pakenčiamai, kad būtų naudingi. Tačiau kak ir kokia bebūtų Karolio neseniai paruoštoji arbata, jo galvelė galėjo liudyti, kad ji tokios pat rūšies, kaip ir trolio: jis galėjo skaičiuoti savo širdies dūžius — dunks, dunks, dunks, garsiau už laužo traškesį, garsiau už senąjį, kuris sėdėdamas, rankas tarp kelių nuleidęs, iš verpalų kuodelio pynė raizgalynę.
Jis pagalvojo apie laibus pirštus — tas pats žaidimas, tas pats duslus ūžimas… galvojo apie senąją ponią prie židinio, senoji ponia pasižiūri į jį tamsiomis tamsiomis akimis ir sako:
— Ar mes tik ne smalsuoliai? Šnipinėjame? Ar žinai, kas nutinka berniukams, kurie šnipinėja?
— Stanio ieškojau, — pasakė jis, — pamedžioti, — kiek atminė. Jie su Staniu medžiodavo anais laikais, kai Stanis buvo nerangus vaikėzas ir jis toks…