— Tęsk! — jis šūktelėjo ir, iki sąstingio priblokštas bei atitolęs, pamatė saulės šviesą, žėrinčią iš veidrodžio ant medžių ir nutvieskiančią žemę. Dabar jis nebesuprato, ar teisingu keliu jie traukia. Galėjo tik joti kartu su šviesos blyksniais, kurie, rodės, šoka ir moja tolyn, tolyn į gūdumą.
Ilgą laiką atrodė, kad jie eina ta kryptimi, arkliai gyviau jojo, jų kelias buvo nušviestas nesančios saulės spindesio, svaiginantis, sūkuringas šviesos šokis, kuriame, Tamašas ėmė tikėtis, buvo saugu…
Kol jie priėjo statų nuolydį, ir ta šviesa žybtelėjo į metalą.
— Ela! — sušnabždėjo jis užtraukdamas atgal žąslus. Jis matė goblinus, šimtų šimtus goblinų, išsirikiavusių kautynėms pasaloje tarp lapų.
Bet jo paties balsas, rodės, atsklinda iš tolo, ir Lvi suklupo, kai jis ėmė jį sukti ant šlaito. Jis matė Elą, jojančią toliau, vėl pabandė ant lapais nuklotos nuokalnės apsukti Lvi, pasiekti ją ir nukreipt į šalį, bet, kol jam pavyko įtikinti Lvi, kad ją pavytų, buvo per vėlu: ji įjojo tarp goblinų rikiuotės eilių ir tos gretos puolė, viena greta ir kita, ir dar kita virto į metalo, suirusių odų, nubalusių kaulų krūvas.
Jis spoksojo nustebęs, užvaldytas regėjimo keistumo, klausė savęs, ar jis įsivaizduoja, o gal mato, ką mano matąs. Lvi su juo sustojo, ir Tamašas bandė paraginti jį pasivyti raganiūkštę, tačiau nuo tos akimirkos, kai jis truktelėjo pavadį atgal, Ela vis tolo ir tolo. Dabar veidrodžio blyksniai tvisko ant žemės priekyje ir šoko tarp medžių, bet ne ten, kur jis. Visas miškas, atrodo, pritemo, o Ela ir šviesa rodėsi toli, labai toli.
— Ela! — jis šūktelėjo jai iš paskos. — Ela!
Miškas, atrodė, praryja garsus. Jis stipriai sudavė Lvi jų abiejų labui, tačiau Lvi greičiau nėjo ir net nesibaidė daugybės kaulų, besivoliojančių ir barškančių ten, kur jie jojo. Matė, kaip Ela tarsi iš labai toli pasižiūrėjo atgal. Ji buvo beveik pasiekusi kitos kalvos viršūnę, po to ant kalvos viršaus.
— Tamašai! — jis manė išgirdęs, kaip ji jam atsako. Bet tada kibirkštys išnyko, ir miške, kuriame jis buvo, nebepaliko jokių pėdsakų. Lvi apatiškai sustojo, Tamašas iš nevilties nuslydo žemėn, paėmė už pavadžio ir ėmė jį vestis, atkakliai versdamas nuolat judintis aukštyn ir aukštyn į kalvą.
Tačiau ant kalvos jis turbūt pasuko šonan ir suklydo dėl krypties — kalvos turi tiek daug veidų ir taip lengvai paklaidina. Jis nukėblino per visą plačią pašlaitę ir visur rado šiurpiai žuvusių, tarsi būtų užklydęs į kokį užmirštą mūšio lauką iš kronikose neužfiksuoto karo. Elos — nė ženklo, nė mažiausios jo ieškomos šviesos švystelėjimo, vien tik krentančių kaulų, tarškančių šarvų barškesys, nežmogiškų kaukolių reginys — Azdra’ikio padermės, panašia ginkluote. Nuo vieno žuvusiojo jis pakėlė kardą — bauginantį daiktą su spygliais, kurių paskirtis gal nuginkluoti… dievas žino, kokia dar.
Su šituo jis toliau ėjo aplink kalvos viršūnę. Ela negalėjo turėt tiek daug laiko, kad dingtų. Skorė galėjo užsiožiuoti ir staiga patraukti savais keliais ar net, sergėk, dieve, numesti ją ir palikti paslėptą brūzgynuose. Jei taip bus nutikę, gal jis pamatys ją iš aukščiau.
Tačiau kai jis apkeliavo aplink visą kalvą, surado tik daugiau baltų, beakių žuvusiųjų ir begalinius miško takus. Leidosi ta kryptimi, kur link manė, kad iki tol jie keliavo; kardas buvo užbruktas už diržo ir Lvi pavadys rankoje, vis trūkčiojąs jį, kad net ranką diegė. Karts nuo karto jis šūkteldavo Elos vardą, bet lyg sapne miškas užgoždavo jo balsą. Per stingdantį lapų šnaresį Tamašas tarė Lvi:
— Mes ją surasim. Ji negulės čia. Kvaila mergiotė sako, kad galiu kerėti. Tai pabandysim, ar ne? Sakykim, kad mes turime ją surasti. Galvokim apie tai, na, geras arklys…
Lengva užmigti. Pernelyg lengva užmerkti akis, netgi žingsniuojant; jis vis dar užeidavo išblaškytus šiurpios armijos kovotojus, tarsi kai kurie iš tos daugybės bandė pasprukti nuo kažko, kad ir kas tai bebūtų, kas paliko visą laiką laukti — tik leiskite savo akims užsimerkti, pralaimėdami karą prieš švelnųjį priešą. Jei jis turi kerėjimo galią, šaukėsi jos, kad save ir Elą apsaugotų nuo šios vietos. Jei dievai jam maloningi, maldavo jų, bet nebuvo tikras, ar jie galės pasiekti šią karalystę, nebuvo tikras, ar buvo toks pamaldus, kaip kunigai norėtų.
— Čionai, — rodės, lapai šnabžda. — Čionai, Tamašai.
Virš laužo kepė žuvis, buvo daržovių, kokių Krukčis rado nesugedusių darže, ir nedaug maisto atsargų iš virtuvės, visa kita goblinai pasiglemžė. Keista tai buvo naktis, laužo šilumoje džiūvo priplėkęs Krukčio kailis. Zadnis — paguldęs Juriui ant kelių galvą, ir šiurpus perspėjimas, vis dar stirksantis kieme. Juriui nepatiko apie tai galvoti, ir pats meisteris Nikolajus paklausė Karolio, ar jis nenorėtų, kad jie pasistengtų palaidoti palaikus, tokius, kokių esama, tačiau Karolis pasakė „ne”; jis atsakė taip šiurkščiai, lyg nepageidautų kito klausimo tuo pačiu reikalu.
Taigi jie sėdėjo čia, tarp jaukalo, kurį goblinai paliko iš pilies, apgriuvusioje menėje kepė žuvį. Nikolajus pajėgė atsisėsti ir pavakarieniauti viena ranka, be to, jie surado meisterį Karolį, šiąnakt virš galvų turėjo stogą ir sienas aplinkui, bet nepaisant to, Juriui nesinorėjo valgyti: jis galvojo apie Karolio seserį ir apie tarną ten kieme — Karolis taip manė, — o labiausiai galvą suko, kaip taip atsitiko, kad Zadnis galų gale sekė ne jo brolio, bet Karolio pėdsakais. Gal tai pabaiga, už kurios — už kurios — nieko kita, tik grįžtuvės namo, bent jau su Nikolajumi ir Karoliu, tačiau…
Sau ant kelių jis juto Zadnio galvą, išsiblaškęs kasė minkštas gauruotas ausis. Šuo suėdė savo žuvį ir tikriausiai norėjo jo žuvies, kuri vėso ant sudužusios lėkštės, tad Juris ėmė laužyti maistą gabalėliais, rankioti iš jų kaulus ir duoti jam.
Tačiau jis išgirdo, kaip Karolis sako Nikolajui kažką apie rytdieną. Po to buvo persimesta žodžiais, kurių Juriui nepavyko nugirsti, jiedu kalbėjosi tyliai, tad jis geriau įsiklausė ir išgirdo:
— … tegul eina iš čia.
— Vienas? — Nikolajus paklausė, po to Karolis kažką pasakė, bet kaip tik tada Krukčis pliaukštelėjo uodega, laužavietėje spragtelėjo anglys ir Zadnis dėl to pašoko.
Juris dar labiau sukluso. Ir netikėtai jis pamatė du nuožmius veidus, sutartinai žvelgiančius jo pusėn.
Jis sukando dantis ir paklausė:
— Meisteri Karoli, ar jūs kalbate apie tai, kaip surasti mano brolius? Jeigu taip, aš neinu namo.
— Po šimts, kaip tik taip, eini namo, — pasakė Nikolajus. — Darysi taip, kaip kartą tau sakyta, mano ponaiti, ir jeigu nors kiek gerbi savo brolių atminimą, neatitrauksi manąs nuo Karolio, kad prižiūrėčiau, ar tikrai ten parsigavai.
— Jie gyvi.
— Mano manymu, vienas gyvas, — tarė Karolis, ir Jurio širdis sutvinksėjo vis greičiau ir greičiau. — Esu visiškai tikras, kad Tamašas čia buvo, ir ne taip seniai.
— Tai kur jis? — Jurio balsas išgąsdino Zadnį, kuris pašoko, metėsi nuo jo prie Krukčio, susikūprinusio prie ugnies, ir atgalios, ir vėl atgal.
— Jis žino, — suurzgė Krukčis ir perbraukė Zadniui per galvą.
— Šuo, jis žino. Brolis. Šuo, jis žino.
— Jis kalba su juo? — paklausė Nikolajus, bet meisteris Karolis pakėlė ranką ir tarė: