— Sakykit, meisteri Krukči. Ką dar jūs žinote?
Trolio uodega susuko nervingą, raitytą pėdsaką ir baigė kelionę jo stambiose rankose, atrodė, kad būtų saugi.
— Ragana.
— Kas per ragana?
— Jauna ragana. Ji iš čia.
— Jos mokinė, — pasakė Karolis, pakilo ir nužingsniavo iki pat laukujų durų. — Po galais! Jos mokinė… štai kas. Štai kas! Aš negalėjau jos numatyti!
Ko? Juris troško sužinoti, bet tik Nikolajus išdrįso paklausti:
— Apie ką tu kalbi?
Meisteris Karolis apsisuko, ir tai nebebuvo mielas meisteris Karolis, parodęs jam orų stiklą, o bauginančiai kitoks senis, piktas žmogus, kurio nužudyta sesuo buvo lauke, jis buvo matęs iš pasalos užpultus draugus ir kelias dienas ėjo, kad patektų čia.
— Jauna ir beviltiška kvailė, — pasakė jis ir vėl šastelėjo ant žemės prie ugnies. — Dieve, dieve — ji galėjo pasiimti jį. Visai buvau apie ją pamiršęs.
— Ką pasiimti? — paklausė Nikolajus.
— Ką nieku gyvu neturėjo teisės laikyti rankose. Bet jei tik būčiau čia buvęs, jei ji būtų likusi gyva…
— Ką? — paklausė Nikolajus, bet Karolis jį nutildė ir įsispoksojo į ugnį, mąstė, mąstė.
Juris suvalgė gabalėlį šaltos žuvies. Kitą. Trolis pasakė, kad vienas jo brolių gyvas. O pagal tai, kad Zadnis sekė pėdsakais, tai galėjo būti Tamašas, Juris vylėsi, kad tai jis. Jis nežinojo, ar tai blogai, o gal ne, bet jis labiau mėgo Tamašą.
Tačiau jeigu tai Bogdanas, jis visgi negrįš be jo. Juris stebėjo Karolį ir laukė, kaip ir Nikolajus, nepaprastai kantrus dėl Karolio.
Juris švariai nulaižė žuviuotus pirštus, kaulus laikė servetėlėje ant kelių, palaukė, galiausiai pamatė, kaip meisteris Nikolajus atšlijo į sieną, atrodė, kad jam skauda, ir tarė — labai jau tyliai:
— Tuomet eikite miegoti, pone. Aš palūkėsiu. Bet kuriuo atveju man reikia pasikalbėti su meisteriu Karoliu. Namo aš negrįšiu.
Nikolajus dėbtelėjo į jį piktai suraukęs antakius, liūliavo savo sužeistąją ranką.
— Mano brolis, pone.
— Dieve mano, tavo tėvas turėtų tau lazdą paimti.
— Berniūkščio vieta čia, — tarė Karolis.
— Ką turi galvoje sakydamas: „jo vieta čia?” — riktelėjo Nikolajus ir krūptelėjo, šiurpo nukrėstas. — Saule valdove, Karoli, tau protas pasimaišė.
— Mano protas veikia puikiausiai, meisteri medžiotojau. — Iš medžių glėbelio, kurį įmetė į laužą, meisteris Karolis ištraukė vytelę, nykščio nagu nusmaukė žievę. — Jei vaikiščias dabar grįžtų, būtų dar didesniame pavojuje. Visur esama tokių dalykų, kurie akimirksniu jį susektų.
— Mes nesame saugi kompanija, — pasakė Nikolajus.
— Ne. Nei jis, nei mano sesers mokinė, — Meisterio Karolio burna, jam perrišant kedro gabalėlį kryžiumi, virto siaura linija, ir jis pynė toliau. Išėjo žmogaus pavidalas, Juris staiga suprato.
Karolis švystelėjo jį į laužą.
— Kodėl taip padarėt? — paklausė Juris.
— Kas nors sumoka, — pasakė Karolis. — Kas nors bent jau pripažįsta pareigą mokėti. Būk mandagus su dievais. Esama pavojingų vietų.
— Jokių mįslių, — pareiškė Nikolajus. — Aš iki kaklo sotus tavo mįslių, meisteri gudruoli. Daugiau jokių plepalų. Kur Tamašas? Ką ta mokinė pasiėmė? Ir kur jie keliauja?
— Virš galvos įklimpęs, veidrodžio dalelę ir pragaro gūdumon. Dabar žinai, apie ką kalbu?
Du suaugę vyrai tuojau susiginčys, ir nieko nebus padaryta.
— Prašau, — paprašė Juris. — Apie veidrodžius, meisteri Karoli.
Karolis ilgam įsižiūrėjo jam į akis, Juris pajuto augančią tylą, bet Krukčis suurzgė:
— Goblinų karalienės veidrodis.
— Jo šukė, — tarė Karolis. Jis išsitraukė antrą vytelę ir, sukdamas tarp pirštų, nulupo. — Goblinų karalienės veidrodžio nuolauža. Ji turi galią apgaudinėti, galią žavėti… galią klaidinti ir gluminti, ir kitaip atrodyti.
— Kur ji?
— Būdavo čia. Kadangi nebėra, galiu tik tikėtis, kad ją turi ta mokinė. Galiu tik viltis, kad mano sesuo perspėjo mergaitę, kas tai per daiktas, ir tuo labiau, kuo nėra.
— Dėl dievo meilės, — pratarė Nikolajus, — trauk žodžius sau iš burnos! Ką ta nuolauža daro? Arba ko nedaro?
— Iš kvailio ji nepadaro protingo, negelbsti ėryčių iš skerdynių ir nepadeda pelei pagauti katės.
— Ką ji daro?
— Po galais, per daug, kad leistum jai klajoti po kraštą. Kai veidrodis suskilo, kažkoks goblinas vieną šukę išnešė į aukštutinį pasaulį, tai toks mano pasakojimas. Seniai tai nutiko, labai seniai.
— Jaunoji ponia ją gavo, — tarė Krukčis.
— Tikrai? Na? — Meisteris Karolis kilstelėjo antakius, įsistebeilijo į trolį.
— Jaunoji ponia paėmė ją iš goblino. Dovana. Seniai. Labai seniai.
— Ką jis nori tuo pasakyti? — paklausė Nikolajus.
— Tą, kad dabar aš žinau, kaip ji atiteko mano seseriai. Užula niekada nesakė. Po galais.
— Užulą niekada nesakė? — paklausė Nikolajus.
Senelė? Juris susidomėjo. Mūsų senelė? Tuo metu Karolis, atsakydamas į Nikolajaus klausimą, linktelėjo galva ir, spoksodamas į ugnį, įsikando žabelį.
— O kad mergiotė būtų palaukusi. Kad tik ji būtų palaukusi.
— Jaunoji ragana atėjo į mano tvirtovę, — šnekėjo Krukčis. — Surasti brolius. Vienas per uolas nukrenta prie upės. Atiduodu jai.
— Tai Tamašas, — pasakė Nikolajus. — Jis su arkliu nulėkė šlaitu.
Juris įkvėpė. Prisiminė kelią, besileidžiantį nuokalne link upokšnio, tekančio pro Krukči Strazą, ir aštrias uolas, kyšančias iš apačios šone. Bet Tamašas gyvas, dabar net Nikolajus tuo patikėjo! Viena Jurio ranka ilsėjosi ant kelio, o kita pridėta prie burnos, jis stengėsi kvailai neklausinėti, kol jo vyresnieji — išties tokie jie ir buvo — mąsto.
— Šitai man nepatinka, — tarė Karolis. — Išvis nieko palankaus nematau. Ta šukė juda.
— Kur juda? — paklausė Nikolajus.
— Link jos savininkės. Visą šį laiką šukė buvo saugioje vietoje. Goblinai dar nebuvo šitokia grėsmė. Gi mergiotė manęs nepastebėjo ir gavo Tamašą, jie pasiėmė šukę ir patraukė į rytus, be abejonės, tik kas rytuose…
— Goblinas seka juos, — tarė Krukčis. — Užuodžiu jį šiame kambaryje.
— Ng’Saeichas, — sumurmėjo Karolis, gal kažką panašaus į tai, o jo burna taip ir liko pravira, visa — su žabaru. — Dieve. Tas niekšas. Na, žinoma!
— Kas? — paklausė Juris, jis nebesusilaikė.
— Vagis, žinoma, vagis, kad jis skradžiai prasmegtų! Kvaišeliai ją nužudė, tikriausiai jie net nežinojo, kas ji tokia. Jiems buvo vis tiek. Bet jis žinojo. Jis žinojo, po galais jį, jautė tą atskalą lygiai taip, kaip ir aš, ir čia mane pralenkė!
— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — Nikolajus pasakė Karoliui. Taip suaugusieji kalba, kai nori išprašyti berniūkščius lauk, kad tie negirdėtų.
Karolis pasakė:
— Berniukas keliauja kartu. Dabar nebėra pasirinkimo.
— Ar ilgai jis eis su mumis? Į goblinų irštvą? Į tai, kuo virto kiti mūsiškiai? Ką jie padarė tavo seseriai ir jos tarnui… Dieve, jie tikriausiai suėdė juos. Žmogau, tai ne priešas, kuris kovoja garbingai.
— Kaip ir aš, — atsakė Karolis ir išspjovė vytelės gabaliuką, kuris sušnypštė ugnyje. — Kaip ir mano sesuo. Štai kodėl jos nelaidosiu. Eik gulti. Jūs abudu. Šiąnakt nesapnuosit.