— Maniau, kad einame ieškoti brolių! — paprieštaravo Juris. Jis nesuprato, dėl ko Nikolajus ir Karolis ginčijosi. Jis suprato, kad Tamašas ir raganos mokinė yra kažkur miške, ir kažkas, vadinamas ng’Saeichu, tikisi gauti veidrodžio šukę, kurią jie nešasi. Geriausiai jis suprato tai, ką buvo matęs kieme, ir kad goblinai tai padarė. — O kaip Bogdanas? Kaip Ježis ir Zevas, Filipas? O kaip…?
— Rytą, — pasakė Karolis. — Rytą išeisime ir judėsime greitai. Nepabusk, kad ir ką išgirsi… Meisteri Krukči, saugokit giliuosius takus. Ir pasiimkite šunį. Šiąnakt jam geriau pabūti su jumis.
— Meisteri Karoli, — Juris priešginiavo, buvo nuliūdęs ir piktas.
Tačiau Karolis pakilo, užklodamas jį šešėliu, ir viena ranka skaudžiai suėmė jo veidą, po to Juris pajuto, kaip merkiasi jo akys.
— Per daug, per daug visko aiškinti. Miegok, vaike.
Juris jautė darąs tai net nežinodamas kodėl ir visai neprisimindamas, apie ką jie kalbėjo. Įsirangęs į meisterio Karolio jam padarytą guolį tarp menės šipulių, jis prisiminė tik Zadnį.
Tik vieną kartą tą naktį jis pramerkė akis manydamas, kad šalia jo stovi kažkas svetimas. Jis negalėjo pasakyti kodėl. Jis tik suprato, kad ir kas tai bebūtų, buvo pikta ir ieškojo kažko kito, bet ne jo.
Kad ir kas tai bebūtų — tas sava ranka perbraukė jam per plaukus ir pasitraukė. Po to jis ėmė drebėti. Nesuprato, kodėl tai jį išgąsdino, juk nė kiek to pykčio nebuvo taikyta jam. Tačiau vis tiek jis bijojo.
Berniūkštis buvo ramutėlis — pervargęs, galėjo pamanyti Nikolajus, o su kiekvienu kvėptelėjimu jis juto savyje akivaizdžią magiją. Jis vis laukė, kad skausmas grįš. Prisiminimas apie skausmą buvo toks gyvas, kad jis tikėjosi, jog tai sugrįš, jei tik jis vos pasistums nugara arčiau prie apklotų, įspraustų tarp jo ir kampo. Ir jis niekada labai nepasitikėjo senojo galimybėmis, tas tiesa, tačiau jis niekada nepamiršo ir ponios. Visą gyvenimą Nikolajus bandė save įtikinti, kad tai, kas tą naktį nubėgo drebuliu per jo kaulus ir nubaidė jį žemyn laiptais, buvo vien tik vaikiščio vaizduotė — o tai, kad jo rankoje lygiai maišo skausmas, labai nuostabu, manė jis, bet niekas jam nieko dėl šito nebuvo pataręs. Tai buvo jo skausmas ir vis dar jo ranka, ir sėdėjo jis čia, sugriautoje raganos menėje, skaudžiai jausdamas, kad jam padarė kažką visiškai nemalonaus, bet jis negalėjo prisiekti, kam būtent, ir lygiai toks pat skaudus buvo jausmas, kad jis kartu ir pažįsta, ir niekada taip ir nepažino to seno žmogaus kitapus kambario.
Nikolajus stebėjo, kaip Karolis įmetė į laužą rąstigalį, kaip priglaudė ausį prie židinio akmens ir papurtė galvą, tarsi jam nebūtų patikę, ką išgirdo. Karolis paplekšnojo per akmenį, lyg tas būtų gyvas, tada ėmė krapštytis apie kitus daiktus, krauti jų rykus į ryšulius. Galiausiai priėjo ir atsisėdo ant suolelio šalia guolio. Laužas apšvietė senąjį aureole, o Nikolajui ant veido krito šešėlis, versdamas jį kažkodėl pasijusti įvarytu į kampą.
— Kaip ranka? — paklausė Karolis.
— Gerai, — atsakė. — Sudiegia, — tai buvo tiesa. Senojo kerai netobuli. — … Taigi ką darome su berniūkščiu?
— Nieko negalime padaryti, — Karolis vis dar kramtė tą vytelės gabaliuką, apvertė jį burnoje. — Kai veikia magija, ji traukia. Jei kažkas eina ten, kur ir daugelis jo dalių, atskiram kažkam yra saugiau, ar supranti?
— Nori pasakyti, vaikis eina su mumis.
— Noriu pasakyti, kad tu eini su mumis. Palik mus, ir rytą tapsi goblinų masalu. Berniukas turi traukti ten, kur eina visi kiti: šiame krašte būtų neįmanoma išsaugoti jį nuo veikiančios magijos.
— Neįmanoma! Ar man sakai? — Nikolajus prisiminė, kad berniukas miega, ir pritildė balsą. — Aš galiu jį parvesti namo. Patikėk manimi!
— Jokios galimybės. Jis sugrįžtų namo, nes tu tikriausiai jau būtum žuvęs. Dabar tu jo dėka gyvas, ir neklausk kodėl. Aš ne viską žinau.
— Bet šitai tu žinai, tiesa? Tu, po šimts, taip įsitikinęs? Vienas iš Stanio sūnų klajoja po miškus…
— Vienas Stanio sūnų tikrame pavojuje. Užsičiaupk ir klausyk, meisteri medžiotojau. Noriu, kad rytoj ryte, vos saulei prašvitus arba anksčiau, tu paimtum berniuką, arklį bei šunį ir nešdintumeis už vartų. Aš pasivysiu jus. Jeigu ne ir jei tau kas nors nepatiks, sukit į rytus ir laikykitės palei sieną. Krukčis eis su jumis.
Kažkas apie garbingą kovą, kaukoles kieme ir nelaidojamą jo seserį.
— Ką ketini daryti? Kas per „paimk berniuką”. Kur tu būsi?
— Rytojus parodys, argi ne? Būsiu jums iš paskos, viena ar kita prasme.
Nikolajui taip pat nepatiko šita kalba keliais žodžiais.
— Paimk berniuką ir ką daryk?
— Surask Tamašą. Aš surasiu jus, jei galėsiu. Manau, sesuo man atleido. Sužinosime rytoj.
— Ką turi galvoje — „sužinosime”? Ar ji nemirusi?
— O ne, ji mirusi. Mirusi be jokio kirčio ar dėl to nukentėjusio goblino: ne jos stilius, ne Izabelės, — Karolis išsiėmė iš burnos virbelį ir dalį jo išspjovė ant grindų. — Iššaukdamas dvasią niekada nežinai, ko sulauksi, tai bėda.
— Ar ji kur nors netoliese? — Kambarys atrodė perpildytas šešėlių. — Ar ji klausosi mūsų? — Nikolajus buvo daug giliau tarp kerų ir kerėtojų reikalų, nei jis kada norėjo knaisiotis, tačiau Karolis atsakė — taip tyliai, kad atrodė, jog žarijų spragtelėjimas nuaidi per menę:
— Nejaučiu šito. Štai todėl nežinau, kiek jos galėčiau sugrąžinti. Kartais tai tik viena dalis arba dvi. Tai pavojinga.
— Kas pavojinga?
— Kad vien tik pyktis nesugrįžtų.
Spragtelėjo žarijos. Nikolajus pašoko, petys perspėjančiai nudiegė. Karolis apsidairė išsiblaškiusiu žvilgsniu ir išspjovė kitą vytelės trupinį.
— Ar tai ji?
— Tai kita dvasių problema. Izabelė, Itresė… Negaliu dėl jų garantuoti.
— Dėl ko? Ką garantuoti?
— Dėl raganų. Kad ko nors nepadarytų. Persikėliau anapus kalnų. Po šito mano sesuo nebenorėjo su manimi bendrauti, bet ji išeikvojo visas savo jėgas, kad parkviestų mane namo. Ji nusipelnė savo keršto. Nė vienas neturėtų taip mirti.
— Ir tu į visa šitai įtraukei berniukus? Tu vedei mus tuo prakeiktu keliu ir žinojai viską, kas čia vyksta?
— Pritildyk savo balsą. Ne, aš nežinojau, kas čia dedasi. Aš sapnavau, bet tai kas kita.
— Kas kita? Tu matei tą ženklą!
— Ir ką tada mes būtume padarę? Grįžę atgal per perėją be jokių maisto atsargų? Būtume laukę, kol goblinai įsiverš į Magijarą? Buvome arčiau nei galbūt kada nors prisigavę prie jų ištakų — prie pat vienintelės vietos, kur kas nors pajėgtų juos sustabdyti, taip pat prie tos, kuri, mano padedama, būtų galėjusi tai padaryti. Bet aš pavėlavau.
— Pavėlavai pas seserį? Ką būtumėt padarę?
— Pamatysim. Vis dar pamatysim. Papasakosiu tau, meisteri medžiotojau, istoriją, jei nori pasiklausyti. Kas nors, be manęs, turi žinoti tiesą.
Nikolajus suraukė kaktą, lukterėjo. Jis norėjo išgirsti bet ką, kas siejosi su jų žygiu, tačiau ne per labiausiai tikėjo, kad senasis bent ką supranta.
— Prieš keletą šimtų metų, — pasakojo Karolis, — prieš daugelį šimtų metų, iš tiesų netgi prieš Magijarai atsirandant, kitapus kalnų buvo karalienė ir Hazelio tvirtovė. Hazelyje karalienė turėjo dukrą, vardu Ilena. Ne bet kas Ilenai tiko. Savo namuose ji turėjo auksinių stalų ir sidabrinių lėkščių. Netgi jos lova buvo iš sidabro, o praustuvas — iš aukso, nusėto brangakmeniais…
— Skamba kaip viena iš tų pasakų, — suniurzgė Nikolajus.