— To dievinimo ne per daugiausia. Bet garbingas iš abiejų pusių sandėris. Ladislavas gavo paveldėtoją ir, drįstu pasakyti — jei kas tikisi panaikinti burtus, jam tenka peržengti savo įtakos ribas, padaryti tai, kas netikėta, kerėti, kur niekas jo nesusektų, — tokias sąlygas, kurių nerasi šiapus kalnų.
— Tačiau ji niekada nieko neperspėjo: nei mano valdovo Stanio, nei…
— Žinau.
— Po šimts, kiek daug gero tai visiems padarė. Tu žinojai, tu supratai, kai pamatei, kad prasideda bėdos, jau nekalbu apie tą nutikimą kelyje.
— Galėjo būti troliai.
— Galėjo būti troliai! Trolis nekaltas, meisteri kerėtojau; tas trolis slėpėsi Krukči Strazo rūsyje, drebėdamas dėl savo gyvybės; nepasakok man, kad negavai iš sapnų aiškesnių žinių, nei kad sakai, jei jau visi laukiniai žvėrys iš už kalnų ėmė plūsti į Magijarą.
— Galėjo būti kitos priežastys. Tikėjausi, kad kitos. Tokia jau magijos savybė, meisteri medžiotojau. Argi paukščiai tiksliai pasako, koks bus oras? Dar geriau, ar jie pasako kur? Arba dar: argi nebūna apgaulingų ženklų? Štai jau šimtus metų goblinai čia ir bus čia, kol galioja susitarimas su Ilena.
— Nebegalioja.
— Ai, bet iki šiol Ilena dar neparodė savo galios — galios bauginti, žudyti. Ji vis dar šiame pasaulyje.
— Sakai, ji nemirusi.
— Taip tai apibūdinama, nemirusi. Ir negyva irgi. Tad goblinai valdo savo žemes, o veidrodis — sutaisytas, tik vienos šukės trūksta. Gi Užula — ką ji darė ir kiek padarė dėl šito — tai karalienės reikalai; Viešpats žino, bet ne aš, ir negaliu žinoti, labai seniai tą supratau. Išduosiu tau kitą paslaptį. Užulos tikrasis vardas buvo Izabelė.
— Tavo sesuo? — kaskart vis didesnė beprotystė.
— Abidvi buvo pavadintos Izabelėmis. Mūsų motina tarnavo šioje tvirtovėje, buvo pati menkiausia ragana, tolima pusseserė. Ilysė atidavė Izabelę mūsų motinai auginti ir skelbė, kad mes jos vaikai. Be abejo, šitai įstūmė mus į pavojų. Bet Užula…
— Tavo sesuo?
Karolis papurtė galvą.
— Vadinkime jas vardais, su kuriais jos nugyveno gyvenimą. Mažiau painiavos. Ir paklausyk. Užula norėjo, kad vykčiau su ja, nes aš nebuvau toks gabus, kad palikčiau ją pavojuje — šita ir dar kitos priežastys…
— Buvo ir kitų priežasčių?
— Ar mes buvome meilužiai? — dar vienas išspjautas žabaras ir negeras, tylus juokas. — Taip. Mes su Izabele — mano seserimi Izabele — dėl šito susivaidijome. Buvome dvyniai. Izabelė tikėjosi mano ištikimybės, nes įvykiai artėjo prie pabaigos ir jai grėsė didžiausias pavojus. Izabelė mokslo troško labiau nei gyvenimo ar oro, o aš troškau Užulos — tokia liūdna tiesa. Nebuvau nei tiek gabus, nei taip atsidavęs kaip Izabelė. Magija man nevirsdavo ugnimi, taip kaip jai. Niekada ja nepasitikėjau. Iki šiol nepasitikiu. Izabelė gėrė magiją, kvėpavo ja — ir ji niekada negalėjo turėti tiek magiškos galios, kiek iš tiesų troško, ji niekada negalėjo būti tokia ragana, kokia tvirtino esanti. Gi Užula — Užula… dėl to, kaip ji jautė magiją: žinai, niekada nesupratau, ar ji viduje buvo tokia kaip Izabelė, įsimylėjusi magiją, o gal labiau kaip aš. Užula viską slėpė savyje, ir tu niekada nieko nežinojai. Tačiau su savo prigimtine teise, vien dievas težino, ką ji galėjo padaryti, jei tik būtų ja naudojusis taip laisvai kaip Izabelė — jei būtų kaip Izabelė leidusi magijai ją naudotis. Visada maniau, kad palikti Izabelę čia sargyboje — lygiai tas pats, kas palikti lapę vištidės saugoti. Ji mėgo kurti planus. Mėgo kerėjimą ir intrigas.
Dėl kerėtojo išpažinties Nikolajus pasijuto nejaukiai. Spragtelėjo žarijos, vėl spragtelėjo, ir Karolio kakta susiraukšlėjo nuo aukštyn nukreipto žvilgsnio.
— Ar čia tu? — Karolis klausė šešėliuoto oro ir laužo šviesos, o Nikolajus, sulaikęs kvapą, laukė atsakymo, bet Karolis dar kartą nelinksmai nusijuokė ir pasižiūrėjo žemyn į savo rankas. — Bariau berniukus, kad spokso į mėnulį. Tačiau berniukai ilgiau už mergaites būna kvailiukais, ar ne… ir Izabelė niekada nepajėgė suprasti, kodėl nebuvau jos sąjungininkas; dieve, Izabelė pašėlo. O Užula rengėsi tekėti ir turėti įpėdinį, apie kurį goblinai nesužinotų. Štai taip — skausmingai atlikta.
Įpėdinis. Nikolajaus širdis staiga ėmė dunksėti taip garsiai, kad jis negalėjo patikėti, jog Karolis jos negirdi. Jis tyliai, atsargiai paklausė apie visų tarnų pilyje skleistą gandą:
— Stanis kieno?
— Užulos, žinoma.
Prakeiktas senis, prileido prie pat tiesos pakraščio, ir ne toliau. Bet tada Karolis pridėjo:
— Šito gana, jei trokšti tiesos. Pagal raganų nustatomą giminystę — to gana. Mes su Izabele visą mūsų gyvenimą gyvenome su šiuo melu. O Užula… — Vieniša ir ilgai trunkanti tyla. — Ji iš tiesų peiktina moteris, Užula buvo… ūmaus būdo. Žiauri kartais… dažniausiai. Siaubingi dalykai ją linksmino. Bet veikė ji dėl teisingų dalykų. Ji gynė savo žmones — dieve, ji taip darė, — Karolis giliai įkvėpė. — Ar žinai, kas labiausiai mane trikdo?
„Negaliu net įsivaizduoti”, — pamanė išvargintas Nikolajus ir paprastai atsakė:
— Ne.
— Kad tiek daug Ilysės rūpesčių prasidėjo nuo Ilenos.
— Ką nori tuo pasakyti — „prasidėjo nuo Ilenos”?
— Per burtus — o toli siekiantys kerai būtinai yra burtai — norima paveikti erdvėje ir laike labai tolimus įvykius, ir negalima nuspėti, kokios bus pasekmės — geros ar blogos, ir ne vienam ar kitam žmogui, bet daugybei žmonių. Užula gebėjo išmesti sau iš galvos mintis apie pasekmes, Užula nematė vieno žmogaus: sūnaus ar motinos. Užula matė — negaliu pasakyti, ką Užula matė ar, šiuo atveju, ką matė Izabelė. Aš mylėjau tik atskirus žmones. Ir negalėjau pakeisti to, ką darė Užula, negalėjau net savęs pakeisti arba Izabelės… — Karolis atsikrenkštė. Kambaryje pasidarė labai tylu ir nejaukiai ankšta. — Šiaip ar taip, aš pasirinkau mažąją magiją, esu kerėtojas, ne burtininkas, ir net ne geras kerėtojas, kol aiškiai nesuvokiu, ko noriu. Aš sekioju paskui burtininkę, tokią, kaip Užula, supranti, aš tik rankioju ir lopau, ką galiu. Veikti prieš burtus? Tam reikia burtų. Tai jau Izabelės valdos, — jis išsiėmė iš burnos žabarą ir nagu suskaldė jį į šipulėlius, tarsi poreikis padaryti šitai būtų visiškai prikaustęs jo dėmesį.
— Norėjai pasakyti, kad negali nieko pakeisti? Negali kitaip perdaryti, nei jau padaryta?
Akimirką — tyla.
— Vėlgi — burtai. Jei keiti, kas padaryta, reiškia, kad keiti tolimus dalykus. Viena siejasi su visa. Tai tik duženos, panaudotos dalelės, dalelės, į kurias niekas nekreipia dėmesio — jas aš galiu taisyti. Veikiamoms dalims — negaliu niekuo padėti.
— Kaip Tomašui? Tu man šitai sakai?
— Kaip bet kuriam iš mūsų… Izabelė, kaip niekas kitas, buvo pavojinga ir pavojuje. Vienišas, ilgai trunkąs laikas prabėgo čia; nors buvo silpna, ji stengėsi atrodyti daug stipresnė. Dėkui dievui už Pavelą.
— Pavelą.
— Tas vyrukas kieme, — Karolio akys kryptelėjo. Aukštyn. Tai reiškia: antras strypas ir antra kaukolė, suprato Nikolajus, jam pasidarė bloga. — Jis atėjo iš labai labai seniai. Iš Hazelio. Pusiau pamišęs, bet ištikimas Izabelei. Spėjama, kad jis rūpinosi valdomis… kartais. Paprastai rūpinosi Izabele. Tačiau saugo josi mokinių. Saugojosi visų, kurie mokėsi pas Izabelę. Mergiotė neturės vidinio balso, Tamašai, ji neatskirs gėrio nuo blogio — net jei ji mokėsi prie mano sesers kojų. Vien tik tolimi dalykai svarbu. Vien pasekmės visiems, ką Izabelė mokė…