Senasis nustebęs įsispoksojo į tuštumą, tarp pirštų sukiojo apkramtytą žabelį, kalbėjo su Tamašu, tarsi jis būtų čia, ir Nikolajui ant sprando atsistojo plaukai. Reikėjo daugiau nei paprastos beprotystės, kad jį įbaugintų, arba šiurpaus reginio, kad išgąsdintų: jis buvo daug visko matęs, žygiuodamas į pietus, per kerėtojų ir smulkių carų karus.
— Užula matė, kaip gimė berniukai, — pasakė Karolis. Nikolajus nesuprato kodėl, tačiau tik dievas žino, su kuo jis kalbėjosi.
— Tada ji buvo patenkinta. Ilgą gyvenimą ji nugyveno. Ir pasakė, kad ji daugiau nebėra už juos atsakinga. Taip pat ir aš. Taigi ji mirė.
— Savižudybė?
— Ne. Tokie jau burtai.
— Geriau jau norėti, kad tavo priešai žūtų. Po šimts. Ir kodėl tavo sesuo nežinojo, kad artėja goblinai? Kodėl nenutrenkė jų žaibu arba nepavertė kiaulėmis ar dar kuo nors? Juk ji pajėgė pašaukti tave iš už kalnų, ji nebuvo bejėgė.
Nikolajų apleido atsargumas, tikriausiai pernelyg tiesmukiškai paklausė ir pamanė, kad galbūt supykdė senąjį. Tačiau jis nenorėjo ginčytis. Jis tikrai norėjo žinoti, kodėl raganų kare neįvyko tai, kas būtų protinga.
Karolis suraukė kaktą ir galiausiai labai lėtai, tarsi aiškintų vaikui, pasakė:
— Nes, meisteri medžiotojau, ar pamiršai? Nes mes nesame vieninteliai kariaujantys šį karą. Kita pusė taip pat leidžia burtus.
— Tai ar ji negalėjo… tiesiog anksčiau užleisti burtų?
— Taigi ji negalėjo apie tai net pagalvoti — bent jau ne taip, kad iš karto padarytų daugybę dalykų. Dažnai maži dalykai lieka nepastebėti, o burtai — jie nepalieka jokių pėdsakų ant to, kas sukelia tau rūpesčių — jie ne kerai. Paprastai tai — neužsklęsti vartai, užmaršties akimirka. Ir užmarštis, ir nepastabumas — abi yra mirtinos klaidos. Kas nors trisdešimt metų gulintis ant lentynos, apie kurį niekada nepagalvoji, kad jis ten; jei kiekvieną dieną darai tą patį, negali prisiminti, ar padarei tai šiandien. Ir panašiai.
— Panašiai kaip tas, po šimts, toks svarbus veidrodis? Ką tas veidrodis daro? Kodėl senoji ponia nepasiėmė jo į Magijarą? Kodėl paliko jį tavo seseriai, kur jie galėjo jį surasti?
Karolis sumirksėjo ir įsistebeilijo skersai kambarį, vėl pažvelgė į jį, tarsi tik dabar atkreipęs į jį dėmesį.
— Ką tu pasakei?
— Paklausiau, kodėl senoji ponia veidrodį paliko tavo seseriai, jeigu ši tvirtovė nebuvo apsaugota nuo burtų?
Karolis sumirksėjo, papurtė galvą, trumpam įsikando lūpą, suraukė kaktą, tarsi kažko kito klausydamasis. Tada pakilo — šešėlis prieš laužą.
— Seni?
— Surask Tamašą, ar girdi? Surask Tamašą. Nieko nėra už tai svarbiau.
— Ir ką su juo daryti? — visi jo jutimai staiga apsiblausė, ir žaizda tuoj ims skaudėti. — Ar mums pasakyti: „Atleiskite mums, jūsų gobliniška malonybe, bet mes visai nesidomime jūsų karu ir gal galėtume eiti namo?„ Esu buvęs nekokiose situacijose, meisteri kerėtojau, buvau karo laukuose, mačiau, kaip dega miestas, bet mano palydoje nebuvo berniūkščio, ponės ir šuns, po šimts. O ką mums daryti su veidrodžiu, jei jį rasime?
Karolis spūstelėjo pirštais kaktą, tarsi gindamasis nuo galvos skausmo.
— Sunku apie tai galvoti. Paklausk dar kartą, meisteri medžiotojau.
— Kodėl… — Jis, matyt, minga. Jis pats negalėjo prisiminti, kas turėjo patraukti Karolio dėmesį, dieve, jis kartojo tris kartus, ar tas žmogus nori, kad vėl pakartočiau? — Ką aš darau? Į kur vedu berniukus? Jei paimame veidrodį, ką su juo darom? Ką jis gali padaryti? — Nikolajus prisiminė kitą savo klausimo dalį. — Kodėl senoji ponia neatsinešė jo su savimi?
— Dar kartą.
— Prakeiktas veidrodis, meisteri Karoli. Kas apie jį? Kodėl ji nepasiėmė jo į Magijarą? Kas vyksta?
Karolis atrodė… staiga išsigandęs, jo akys bėgiojo po kambarį. Jis išprotėjo, su skausmu pamanė Nikolajus. Senasis išsikraustė iš proto…
Nes Nikolajus niekada nebuvo matęs, kad kas tai darytų per pokalbio vidurį, niekada nematė, kad kas imtų stebėti kažką nematerialaus, kas skrajotų, lakiotų, sukiotųsi po kambarį.
— Karoli? — Nikolajus reikalavo dėmesio.
Karolis atsistojo ir pasisuko, šešėlis tarp jo ir laužo — tai Karolis žvelgė į jį.
— Eik miegot, — pasakė Karolis, ir netikėtai Nikolajus pajuto, kad jo akys tokios pavargusios, o ugnis taip stipriai traška, ir tai taip užvaldo dėmesį, kad jis nebepajėgė išlikt susikaupęs.
— Po šimts, sustabdyk tai, — protestavo jis, bet jo mintys ir jo pyktis išbėgiojo į visas puses, į prisiminimus apie kelią, kalnus, mišką ir ponę…
— Berniukas pavojuje, — sapnavo, kad Karolis sako. Karolis dar kažką sakė, kažką apie vietą, vadinamą Hazeliu, arba apie vietą, kur Hazelis kažkada stovėjo, tačiau Nikolajus nebepajėgė sekti minties netgi tiek, kad pasakytų seniui, ką apie jį galvoja…
Gi Karolį dėl daugybės priežasčių vertėjo prakeikti.
9
Lvi, žengęs mažais žingsneliais, sustojo amžinojo miško sutemose, ir būtų buvę daug lengviau pasiduoti, o grumtynės tegul eina sau; Lvi nepaisė jokių protingų raginimų eiti toliau. Turėjo išaušti rytas, Tamašas buvo sutrikęs ir nuvargęs, tačiau lengvas kelias pavojingas, lengvas kelias visada turi būti įtartinas, meisteris Karolis visada sakydavo: dukart, triskart pagalvok prieš pasirinkdamas lengvą kelią.
Šiame miške tiek kaulų, kad jie bet ką priverstų rimtai pagalvoti, pamanė apkvaitęs; jis timptelėjo pavadį ir nukreipė nelygius Lvi žingsnius tiesiausiu keliu tarp medžių, kokiu tik galėjo paeiti. Vienas žingsnis po kito, dingo nuovoka, kokiu keliu jis traukia, liko tik suvokimas, kad viskas baigiasi ir kad ši naktis, kaip ir miškas, tikrai turi kitą kraštą, jeigu tik jis užsispyręs ilgai trauks viena kryptimi, pasirinkęs vieną, o ne tuziną krypčių, kuriomis jo protas norėjo išlakstyti…
Pagaliau jam pasirodė, kad priekyje miškas šviesėja — tarsi mėnuo pamiškėje. Tada jis įgavo vilties, kad surado ieškotą kelią, o medžiai ėmė panėšėti į tamsias kažkokios didžiulės menės kolonas, tačiau už jų jis matė daugiau medžių ir tą šviesą — vis arčiau ir tarp jų, tarsi pats mėnulis būtų atvykęs pailsėti į pačią medžių tankmę.
— Čionai, — švelniai tarė balsas — tuo pat metu iš visur. Ela, jis pamanė pirmiausia, Elos kerai kalba su juo, ji surado magiškąją vietą, kurios ieškojo, ir šaukiasi jį pas save. Ir tada jis pamanė, kad kalbančioji atrodo senesnė už Elą: taip lengvai kerų apsuptas protas ėmė paprasčiausiai samprotauti, tarsi tokie dalykai vyktų pagal žemiškas taisykles.
— Kas tu? — paklausė jis anos.
— Nagi, šios girios valdovė, jaunikaiti. O kas tu toks? Ar turi vardą? Atrodo, turėčiau tave pažinoti.
Šįkart balsas, iki šiol, rodos, sklidęs iš visur aplink jį, pasigirdo jam iš kairės, ir jis pažvelgė tapus, pamatė tik masyvius medžių kamienus.
— Tamašas, — sušvokštė jis.
— Ką tu čia darai? — dabar jos balsas atsklido jam iš už nugaros, tas pats balsas, tarsi kas sėlintų paskui jį, tačiau, kai jis svyruodamas atsisuko ir pasižiūrėjo, niekur nieko nebuvo.
— Ko tu čia ieškai, Tamašai?
— Ar tu ragana? — paklausė jis, tikėjosi, kad jo balsas nedreba.
— Žinoma, — atsakė. Ir vėl ji buvo už jo. Tamašas vėl atsisuko į tą pusę, kur link anksčiau žiūrėta, ir tarp medžių pamatė šešėlį — moterį, pamanė jis, su ankštai aptemptu apsiaustu.
— Kur tu eini, Tamašai?