— Lauk iš šio miško, — atsakė jis ir nusprendė, kad jeigu miškas priklauso jai, tai nepagarba jos valdoms jam nepadės. — Aš tik keliauju per jį, geroji ponia. Būsiu dėkingas, jei jūs žinote kelią, vedantį iš šio miško.
— Kodėl taip nerimauji? Ar bijai?
— Tam nėra priežasties. Nieko neėmiau ir nieko neliečiau, — tokios buvo magiškos taisyklės, nes senelės pasakojimai turėjo tokias taisykles. Jis trūktelėjo Lvi šonan ir leidosi kita kryptimi. Arba galbūt sapnavo, kad pasuko. Ji ir vėl pasirodė priešais jį sakydama:
— Bet kas gi ten tau prie šono, Tamašai? Ar tai tavo?
Per jį perbėgo šaltukas. Jis aklai siektelėjo goblino kardo ir į jo spyglius įsidūrė pirštą.
— Nemaniau, kad tai vagystė.
— Bet čia mano giria, Tamašai. Visa joje yra mano.
— Meldžiu atleisti, — paprašė jis. Jam pritrūko kvapo; gėdinga panika. — Nemaniau, kad yra kas nors… — jis timptelėjo Lvi kita kryptimi ir skaudžiai užkliuvo už medžio šaknies. Tamašas atgavo pusiausvyrą, o ji vis dar stovėjo prieš jį.
— … kas nors, kam parūptų? — ji pasijuokė iš jo.
— Ar jūs ne goblinas?
— Ar aš panaši į tokį?
— Tik vieną tesu matęs akis į akį. Neatrodote panaši į jį. Bet kaip man sužinoti?
Ji švelniai nusijuokė ir pamojo jam prisiartinti.
— Užeik vidun. Nesu tokia šykšti. O ir tu nepanašus į gobliną. Atrodai kaip jaunuolis, atsidūręs toli nuo savų namų.
Pirmą kartą už jos jis pamatė neryškius durų angos kontūrus. Tačiau senelės pasakojimai niekada jo neskatino priimti tokius pasiūlymus, ir jis nesutikdamas papurtė galvą.
— Ne, ponia, dėkoju jums. Aš kitko ieškau.
— Ar pasimetei su kuo? Galiu tau padėti. Mažai kas girioje nutinka be mano žinios… O, užeik, užeik vidun, nėra prasmės stovėti lauke. Arkliui nieko neatsitiks. Nieko bloga čia nenutinka.
Tamsu buvo už tų durų. Visa aplinkui rodės nepatikima.
— Galėtumėte paprasčiausiai pasakyti man trumpiausią kelią, — tarė jis, tačiau ji pasilenkė ir nirtelėjo vidun — turbūt, jis mąstė pats sau, tik tam, kad uždegtų žibintą ar pažarstytų priblėsusią ugnį, o jis gal kvailys, kad prieštarauja. Tačiau Ela nieko jam nesakė apie šio miško namus arba pirkias, ypač mėnulio apšviestas, juk, pagal jo skaičiavimą, mėnuo dar neturėtų būti pasiekęs dangaus skliauto vidurio, ogi dabar — blanki delčia, ir netokia ryški kaip ta šviesa, kur užliejo šią giraitę.
Jam nesinorėjo eiti į šitokią vietą, bet ką daugiau jis gali padaryti, jei ne klaidžioti tamsoje? — klausė savęs. Jos pakvietimas— viena ir geriausia, ką matė.
Gerokai prieš savo sveiką protą Tamašas apvyniojo Lvi pavadį aplink žemai augančią šaką ir priėjo prie įėjimo, jokiu būdu neketindamas žengti vidun, kol nebus uždegtas žibintas arba židinys, parodysiantis jam, kur jis eina. Oras, plūstelėjęs lauk iki jo, turėjo urvo vėsos ir drėgmės, bet išorė panėšėjo į valstiečio gryčią. Tamašas palietė šiurkštų mūrą, pačiupinėti jis buvo gana tvirtas, net kaip seno statybinio skiedinio žvyras.
— Gal padėtum man? — ji paklausė iš tamsos.
— Ponia, mielai, bet esu tikras, jūs geriau už mane pažįstate savas lentynas. Aš tik trukdyčiau.
— Atsargus vaikinas, — jis ir toliau girdėjo, kaip viduje po truputį Judama. — Bijai manęs, ar ne?
Vis labiau ir labiau nepatikima.
— Ponia, — tarė jis, nesmagiai jausdamasis. — Visame šitame krašte nemačiau nieko kito, tik bėdas, — jis girdėjo, kaip Lvi už jo plėšia lapus, ir pamanė, kad jeigu turėtų sveiko proto, kokio jo tėvas tikėjosi iš savo sūnų, eitų dabar šalin, įsikibtų Lvi ir nesiliautų lėtai bei užtikrintai žengęs savo keliu tikėdamasis, kad saulė galų gale patekės.
Bet iš to, ką teko iki šiol šiame krašte sutikti, atrodė, kad raganos yra jėga, veikianti prieš goblinus — ir viduje iš tiesų įsižiebė šviesa, auksinė ir raminanti šviesa, švystelėjusi šiltą raudonį ant užuolaidų, lentynų ir ant namams būdingos netvarkos — vien tik daiktai, kokius galėtų rinkti miškų krašto žiniuonė: paukščių sparnai ir šakos, ir stiklainių stiklainiai su vaistažolėmis bei panašūs dalykai. Visa tai aštriai ir skaudžiai jam priminė meisterio Karolio darbo kambarį.
— Na? — paklausė ji iš vidaus ir mostelėjo jam. — O, užeik užeik, vaikine. Aš nesikandžioju.
Nuo durų jis galėjo matyti visą namelio vidų. Atsargiai įėjo. Ji stovėjo prie savo stalo, iš ąsočio pylė į du medinius puodukus.
— Nemanau, kad man ko nors reiktų, — paprieštaravo jis, nes visai netroško nieko valgyti arba įsiskolinti raganai už svetingumą. Tačiau ji įdėjo jam į ranką puodelį ir mostelėjo link pagalvėmis apkrautos iškyšos, pati įsitaisė tolimiausiame to nedidelio kampo gale; labai miela ragana — labai graži, nusprendė jis, tai, žinoma, visai neturi jokios įtakos tam, kad jis imtų ja pasitikėti, tačiau ji neatrodė bloga. Ji nusirengė tamsųjį apsiaustą, kuris nebuvo juodas, bet tamsiai tamsiai raudonas. Jos suknelė — išsiuvinėta ir papuošta kutais, suraišiotomis virvelėmis ir sudėtingais juodais bei įvairiaspalviais rankdarbiais — kartu ir svetimas, ir keistas stilius. Susižavėjęs tuo, jis nugėrė didesnį gurkšnį nei buvo planavęs ir pajuto, kaip skystis lyg ugnis nubėgo žemyn.
— Ar tikrai, ponia, esate ragana?
— Dori žmonės iš tiesų mane taip vadino. O už tavo klausimą — manasis: ką darai mano girioje? Ar išeiti norėjai, o gal kažko ieškojai? Ar apsisprendei?
Galbūt jos galioje jiems padėti. Gal per savo klajones jis susipainiojo.
— Ieškojau to, kas tikriausiai rado kelią iš miško, — galbūt visos raganos pažinojo viena kitą. Tvirtovė nėra labai toli nuo čia. Jis pabandė savo laimę. — Ar pažįstate merginą, vardu Ela? Ji kilusi iš Tajni Strazo.
— Iš Tajni Strazo. Ar tu nežinai, kad tos kalvos — pavojinga vieta?
— Ponia… — jam pritrūko žodžių. Visa, ką buvo regėjęs, užgriuvo jį, vartaliojosi aplink, buvo pernelyg gyva ir per mažai suprantama. — Ar jūs iš viso esate pažįstama su Elos ponia? Jūs — kaimynės. Ir aš žinau, kad tai pavojinga vieta. Goblinai ją nužudė.
— Liūdnas reikalas. Taip, aš žinau. Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl jaunas vaikinas klajoja po šias kalvas ieškodamas jaunos panelės iš grėsmingos tvirtovės. Galėčiau pasidomėti, kodėl turėčiau atsakyti į jo klausimus arba sakyti, ką žinau, kas galbūt bus jam naudinga, o gal ne. Kaip galiu aš pasakoti, jeigu jis man nesako, kas jį sieja su Tajni Strazu, jeigu nesako tiesos apie tai, ko jis ieško.
— Mes atkeliavome sustabdyti goblinų. Jie išvijo elnius ir išdegino miškus, o kai mes atėjome sužinoti kodėl, jie iš pasalų mus užpuolė.
— Tikrai? Kodėl jie taip turėtų daryti?
— Net neįsivaizduoju, — jis tarp pirštų laikė surakinęs puoduką, nebenorėjo daugiau to, kas jame buvo. Jam svaigo galva, mintys virto viena ant kitos. — Kažkur miške pasiklydo mergaitė. Turiu ją surasti…
— Vargšas vaikinas, — ji pakilo su šlamančiu drabužių šiugždesiu, paėmė iš jo pirštų puoduką, pastatė abudu juos greta ant stalo. — Vargšas vaikinas, tu susižeidei ranką: visą puoduką apkruvinai.
— Labai atsiprašau.
— O, palūkėk, — ji ėmė naršyti po lentynas tarp stiklainių, jis gi tik mąstė, kaip čia mandagiau pasišalinti. Ji kažką surado, atsinešė ir siektelėjo jo rankos. — Na, kas gi, kas? — kalbėjo ji ir jis pasijuto kvaileliu, neryžtingu lyg pirštą įsipjovęs vaikas… jis tikrai nenorėjo, kad ji liestų jo ranką, bet ji buvo atkakli.
— Į kardą įsipjovei. Nelabas daiktas, ir galbūt apnuodytas, — Ji prinešė jo pirštą sau prie burnos, o jis buvo pernelyg sutrikęs, kad atitrauktų pirštą arba imtų prieštarauti ir neleistų jai nulaižyti kraują… buvo gana apkvaitęs, ramus tada ir šiek tiek apsvaigęs, kai skausmas liovėsi, ir niekas, rodės, taip nenuramina, kaip jos lūpos prie jo rankos.