— Štai, — sakė ji, atsargiai slinkdamasi artyn, spausdama jo ranką savosiose. — Ar ne geriau? Galbūt aš galiu tau padėti surasti tavo jaunąją panelę. Turiu savų veikimo būdų. Ir galiu tiek visko daug tau parodyti, jei tik tu sumokėtum kokį nors nediduką simbolinį ženklą: magijai šito reikia, jai visada šito reikia, jei kas nors paklausia.
Tamašas neprisiminė nieko apie raganas ir užmokesčius. Jis gailėjosi pirmiau įėjęs vidun ir kažką gėręs, ir leidęs jos lūpoms paliesti jo ranką.
— Atrodo… man atrodo, jūs dar neatsakėte man… kas jūs tokia, ar žinote, kur nuėjo Ela.
— Neatsakiau. Aš galiu sužinoti ir labai lengvai. Tik kad taip nutiktų, aš turėčiau ką nors iš tavęs gauti. O neatrodo, kad nors kiek aukso čia turėtum. O kas, jei mano kaina bus bučinys? Ar aš per daug paprašiau?
Niekada, jis niekada nebučiavo moters, tik savo motiną ir pusseseres, tiesą sakant, niekada neturėjo net mažiausios galimybės, ir jos pasiūlymas jį baisiai sutrikdė. Jis nesimergino kokiai nors mergaitei Magijaroje, jis sėdėjo keistoje, mažoje pastogėje ant iškyšos su ragana, kuri, staiga jis pabijojo, iš lėto slenkasi prie daugiau nei vienas bučinys. Ji galėjo paprašyti to, ko jis jokiais būdais nenorėjo daryti su ragana ir nepažįstamąja. Tačiau gal jis klysta galvodamas apie jos ketinimus, o kitų gyvybės priklauso nuo jo. Tad jis palinko į priekį — visai netoli — ir sumokėjo jai, ko ji prašė.
Jos rankos nuslydo jį apkabindamos. Šitaip ji laikė jį ir įdėmiai pažvelgė jam į akis, maloniai juokdamasi:
— Oi, na, kas? Kas gi dabar? Ar tai bučinys?
Jis turėjo sutikti, kad Bogdanas būtų kitaip pabučiavęs. Aišku, ir Ježis arba Nikolajus. Taigi jis dar nuoširdžiau pabandė, bet ir šitai jos nepatenkino. Šį bučinį ji užtęsė lyg du tris bučinius, nuo jo lūpų nuslydo prie jo kaklo; čia jis sutriko, ką jam daryti, su kuo sutikti, dėl ko sutikti yra teisu bei išmintinga ir ar pagalba, kuri galbūt nuperkama už gėdą, gali iš viso būti patikima.
Bet kas iš tos garbės, jei ji leidžia Elai pasiklysti arba goblinams ateiti į jų šalį, arba jo broliui be jokio atpildo žūti?
Ji atsegė jo apykaklės sagtį. Jis bandė sumąstyti, ką daryti, bet kai užsimerkė, kad pagalvotų, pamatė tamsią tvirtovę, apsuptą goblinų armijų, matė karą, žmones ir goblinus, karalienę prieš karalienę, net nežinodamas, kaip visa tai žino. Matė, kad suskilo didysis veidrodis, ir visas pasaulis suraibuliavo ir pasikeitė tarsi atspindys vandenyje. Praskriejo vaizdai, tikri ar melagingi, ar tai, kas buvo, ar kas dar bus — jis nesusigaudė, kas vyko šiame pasaulyje ir kas kitame — vienas įvykis virto be tvarkos ant kito: jis matė Mėnulę Valdovę, ploniausiu puslankiu mirgančią kalnų ežero paviršiuje. Vienas goblinų karys stovėjo ant tamsios, nendrėmis apaugusios ežero pakrantės, riteris, kurio veido išraiška kito iš doros į niekšišką, o mėnulio atspindys pilnėjo ir dilo, ir saulė neįsiterpdavo.
Ta goblino figūra atsisuko ir įsistebeilijo į jį, rūsyje buvusio goblino vaizdas, viltis būti išgelbėtam virto grėsme. Sąžininga virto niekšiška ir vėl dora — ne žmogišku grožiu, bet vis tuo pačiu grožiu, nuolat kintančiu kartu su besisukančiu per naktį mėnuliu.
Bet šešėlis perbėgo per goblino veidą ir per tą šarvuotą kūną, lyg praslenkantis pro mėnulį šešėlis, ir kai tas šešėlis užslinko visas, kūnas ėmė rodytis aiškesnis ir jam pažįstamesnis. Visa laikysena buvo aidas kažko, ką jis pažinojo. Dieve, jis pažino, ir jam nudiegė per širdį, jis pažino netgi prieš tai, kai debesis nuplūduriavo tolyn, ir mėnuo jam parodė blyškų Bogdano veidą, tolimą, tarsi jis būtų jam svetimas. Bogdanas ėmė lėtai sukti galvą — tas pats to padaro rūsyje vaizdas. Jis stengėsi išvengti tos akimirkos, kai jų akys turėtų susitikti, bet jis nepajėgė nusisukti, netgi nepaisant to, kad jo brolio akys buvo negyvos ir tamsios; ir po šito vienintelio žvilgsnio Bogdanas ėmė tolti pakrante į tamsą.
— Palauk! — sušuko jis, ir jo balsas nuaidėjo per beribes sales, kurios staiga stojosi aplink jį — blyškiausio žalio akmens ir tamsiausio juodumo statinys — jis matė aplink jį stovinčius goblinus, aukštus ir nuožmius, skliautuotoje menėje, kur goblinų karalienė skelbė savo įsakymus. Jis matė jos tamsingą veidą, siaubingą ir nuostabų tuo pat metu, su niaukaus aukso akimis. Jos kasos buvo perpintos sidabru, jos vėriniai — sidabras ir auksas, jos pirštai ilgais nagais — apmaustyti žiedais su brangakmeniais, o rankos nuo riešų iki alkūnių — apyrankėmis.
— Ką gi, — tarė ji su tuo švagždėsiu balse, kurį kėlė iltys, ir įsižiūrėjo tiesiog jam į sielą. — Na, na, prieš mane pasišovei. Kaip gražu.
— Ne! — sušuko jis, kai ji pakėlė ranką ilgais nagais ir magiška galia pamojo jam prisiartinti arčiau, arčiau. Jo kūnas troško eiti. Jis matė, kad Bogdanas jau stovi ten, tarp dvariškių negyvastingomis akimis.
— Viskas gerai, — tarė Bogdanas. — Tau nėra ko bijoti.
Akimirką jis žvelgė į Bogdaną, beviltiškai norėjo patikėti, kad jis saugus, tačiau tai buvo gėdinga, baisu, Bogdanas netikėjo niekieno pažadais, ir Bogdanas sakė pasitikėti bei tikėti, kad karalienė neturi piktų kėslų.
— Tai tik pradžia, — sakė girios ragana, stovėdama šalia jo. — Ar ten kas nors, ką tu myli? Ji suras juos, kiekvieną iš jų. Ji visus juos atims iš tavęs, jeigu stosi jai skersai kelio. Tikėk tuo, ką sakau, tikėk, ką aš sakau, ir paskolink man savo jėgos, vaikine, ir nebeliks nieko, ko mes negalėtume padaryti.
Tačiau daugiau niekas nepatvirtino to, ką privalėjo patvirtinti. Ir jis pajuto jos prisilietime šaltį, pamatė šešėlį aplink save, ir jis atsitraukė.
— Neišmintinga, — tarė ji.
Jis nusisuko ir žūtbūt metėsi prie menės durų, kurios užsitrenkė jam priešais — leidosi bėgti ir atsitokėjo vėl raganos miško trobelėje, pagautas glėbyje, bauginančios jėgos tvirtai suspaustas, rankose — jokio švelnumo ir jokios mėsos palink kaulus. Viskas buvo melas: jis nematė toje vietoje savo brolio, tai negalėjo būti Bogdanas, ne tikriau nei tai, kad jis, štai, ką tik stovėjo goblinų menėje. Jis iš visų jėgų ėmė stumtis, ištrūko iš raganos glėbio, užkliuvo už stalo, atsitrenkė į sieną, į drapiruotes. Durys buvo uždarytos. Skląstis užšautas. Kada tai nutiko?
— Tamašai, — paprieštaravo jam ragana, kai šalti jo pirštai grūmėsi su skląsčiu. Už savęs jis išgirdo jos apdaro šlamesį, jis gi galėjo judėti tik košmaro lėtumu.
— Ar tu bijai, Tamašai? Pažvelk į mane. Pažvelk į mane, Tamašai. Parodžiau tau simbolinį tikrų dalykų vaizdą. Bet negi tu dabar pabėgsi ir būsi aklas tam, kas dar bus? Ar nori tiesos, Tamašai? Ar tau neužtenka drąsos išgirsti tiesą?
Jis atšovė skląstį. Durys priešinosi lyg sunki geležis. Jis prasispraudė pro menką tarpelį, kur pravėrė, ir bėgdamas įkvėpė šalto, švaraus oro, parklupo ant nelygios žemės, ant kojų, sustingusių tarsi žiemos šaltis. Jam pasitaikė šešėlio uždengtas medžio kamienas, įsikibo į jį ir metėsi prie tolimesnio, jo gi kojos — lyg vandeniu bristų. Lvi stovėjo, kur jis buvo jį palikęs, ir jis metėsi ta kryptimi, tačiau tuščias protarpis buvo per platus. Jo kėliai sulinko po juo ir patiesė jį tarp drėgnų lapų.
— Na, na, — tarė žemas balsas, balsas, privertęs jo širdį pašokti, tačiau Tamašui nepavyko prisiminti, ar šis balsas buvo šios vietos dalis, kartu su šios girios ragana. Jis pakėlė nuo lapų veidą ir nusibraukė sau nuo akių smėlį… pamatė tarp medžių stovintį Azdra’ikį.