Jie — sąjungininkai, pamanė jis. Ragana ir goblinai — visi jie…
Su sausu traškesiu ir drabužių bei lapų šlamesiu prie jo atvyko ragana, jos apdaro pakraščiai buvo nudriskę, jos pėdos po tais palankais — blyškių kaulų rinkinys, kuris judėjo tarsi būtų kūne.
Azdra’ikis prislinko artėliau.
— Trys norai, ponia, ar ne tokia buvo sutartis? Manau, kad aš prisimenu, kaip kartą labai seniai jūs prisiekėte tai, atsilygindama už mano patarnavimus, — trys pirštai su ilgais nagais žymėjo trejetą dalykų. — Mano pirmasis noras, pamenu, kad jūs man daugiau nebeturėsite galios. Mano antrasis… kad niekada netrukdysite mano ketinimams. Ir trečiasis… trečiasis, bijau, turi būti šis apgailėtinas, kvailas vaikiščias.
— Kad tu prasmegtum, — sušnibždėjo ragana.
— O, aš tarnavau jums daug ištikimiau, negu jūs žinote — tai jau tikrai ištikimiau, negu jūs nusipelnėte. Dabar jis mano. Pagal sutartį, kurią jūs pati pasiūlėte, jis yra mano. Tad nešdinkis, Ilena!
Pasigirdo atodūsis, o gal piktas vėjas. Tylus, kandus juokas.
— Pigiai pardavei tą savo trečią norą. Tiek daug blogesnių dalykų bijojau. Bet baigta. Jau niekada nebegalėsi manęs pavaryti šalin, ng’Saeiche. Man niekada nebereiks tavęs bijoti!
— Nešdinkis, sakau! — Goblinas išsitiesė visu ūgiu ir švystelėjo aukštyn ranką, akimirką ore pasijuto kažkas baisaus. Lvi sužvengė, vėjo gūsis Tamašui į veidą sviedė apipuvusius lapus ir smėlį, iki pačių kaulų persmelkdamas šalčiu. Jis nunarino galvą, prisidengė ją rankomis ir tesitikėjo, kad vėjas, sustingdęs jo kūną į ledą, paliaus pūtęs.
Tačiau kai tas stiprus vėjas ėmė slūgti, šarvuotas batas netoli jo galvos suardė žemę. Stipri ranka trūktelėjo jį ant kelių, aukštyn ir aukštyn link pačio Azdra’ikio snukio. Tamašas pabandė atsistoti ant savų kojų, Azdra’ikis gi sudavė jam per žabtus, leisdamas pajusti kraujo skonį.
— Esi brangi našta, žmogau. Gal man pradėti nuo to, kad sulaužysiu mažiausią tavo pirštelį, ir taip darbuotis iki tavo sprando. Su kokiu malonumu taip padaryčiau, — antras smūgis, stipresnis už paskutinįjį. — Kelkis, kad tave kur!
Jis stengėsi. Azdra’ikis sugriebė jam už plaukų, šitaip, bei pačiupęs už diržo, pusiau vilkdamas, pusiau nešdamas nutempė jį iki Lvi. Tamašas sverdėdamas atsišliejo į minkštą Lvi kūną ir ėmė grabalioti balno su žūtbūtiniu troškimu ištrūkti laisvėn, jei tik jam pavyktų įkelti koją į balnakilpę, jei tik pavyktų surasti pavadį, jei Lvi galėtų daugiau nei svirduliuoti tolyn nuo šios prakeiktos vietos.
Azdra’ikis sugriebė už jo peties ir atsuko veidu į save, Tamašo nugara atšlijo į Lvi petj.
— Tu, — pasakė Azdra’ikis. — Žmogau, tu gali eiti. Tu visiškai užsitarnavai pasivaikščiojimą.
— Kur Ela?
— O, kur Ela? Kur Ela? Štai, dabar mums parūpo, ar ne? — Goblinas nustūmė jį šalin, ir kol tas svirduliavo atgaudamas pusiausvyrą, paėmė Lvi pavadį.
— Kvailys, — jam iš paskos šūktelėjo Azdra’ikis, ir Tamašas kažkaip surado jėgų eiti, nors jo kulkšnys ir drebėjo. Azdra’ikis per neapsižiūrėjimą jo net nenuginklavo. Kaip ir ragana — štai kokia jis jiems grėsmė. Galėtų dabar išsitraukti kardą ir pasiūlyti dvikovą. Gal žūtų nedelsiant, o ne vėliau, kai mirs daug lėčiau. Jis neprilygo Azdra’ikiui, Tamašas įtarė, kad, net ir būdamas geriausios formos, nebūtų prilygęs goblinų lordui — kvailelis Tamašas, Tamašas, kuris neturėjo įgimto talento kautis su kalaviju, Tamašas, kuris šiuo metu vargu ar pajėgia pastovėti ant savų kojų, kuriam prireikia visų jo jėgų, kad vieną pėdą pastatytų prieš kitą — jam buvo šalta, tarsi jau niekad saulė jo nebesušildytų. Bet kada tik Azdra’ikis jį pasivydavo, goblinas jam kumštelėdavo ir priversdavo eiti, tačiau šitaip jis pajuto, kad jam jau iš viso niekas nebemiela — nebėra nieko, kas verstų jį nemiegoti, judintis ir laikytis ant kojų.
— Tu pernelyg brangiai kainavai, — jam parkritus, tempdamas jį už pakarpos vėl tarė goblinas. Azdra’ikis stipriai sudavė jam per veidą ir šioje erdvėje, toli nuo raganos, sušuko: — Ar žinai, ką padarei, žmogau? Ar tu nors truputėlį suvoki, kiek už tave sumokėjau?
— Vieną norą, — jis suvebleno kraujuotomis lūpomis vienintelį atsakymą, kurį suprato; Azdra’ikis jį papurtė.
— Vieną norą. Vieną norą… Ji valdė šį kraštą, kai šie medžiai dar buvo gilės, ir ji nevisai mirusi, ar supranti mane? Jau kerėtojams tai gali būti bėda, o raganoms šioje girioje — išvis prapultis. Ar nematei miške perspėjimo ženklo? Ar, prieš užeidamas į keistą namą svečiuotis, nesupratai, kad kažkas šioje vietoje negerai?
Krustelėjo smalsumas, ne dėl Azdra’ikio klausimo, bet dėl jo paties — neprideramas smalsumas, sulaikęs jį akis į akį prieš piktą gobliną, o ir skausmas jau atrodė gana įprastas.
— Kodėl? — paklausė jis Azdra’ikio. — Kodėl taip brangiai moki? Kuo aš tau vertingas?
Ilganagis pirštas įsmigo jam į krūtinę.
— Nes, tavo mylista, nekaltas berneli, jei ji būtų gavusi likusią tavo dalį, būtų gavusi tave, o gavusi tave, šiame pasaulyje ji įgautų materialumo, taip pat, kaip ir kiti dalykai, kurių nei tu, nei aš nenorėtume išvysti. Bet tu — mano, tu esi mano, žmogau. Ji negali paliesti arklio, kol aš jį laikau, nei manęs ar tavęs: tokiais žodžiais mes sutarėme. Taigi eik! Su raganiūkštė tu esi surištas burtais, kurių nei ji, nei mes negalime pakeisti, ir, Mėnuo žino, tu ją surasi!
Tamašas nesuprato. Surištas? Burtais? Jis spoksojo į Azdra’ikį lyg beprotis, kol tas stuktelėjo jį iš sąstingio sakydamas:
— Eik, žmogau, arba krisk nuo šios kalvos žemyn, man nerūpi, bet jos tu ieškosi, kol dar kvėpuoji, ir rasi. Nežiūrėk atgal! Ne, tik nežiūrėk dabar atgal!
Smalsumas — blogiausias iš jo trūkumų. Tą akimirką, kai Azdra’ikis tai pasakė, jis negalėjo nepasižiūrėti — ir pamatė raganą, lyg ji būtų labai labai toli tamsoje tarp medžių. Jam bežiūrint, ji žengė vis greičiau ir greičiau…
— Kvailys! — Azdra’ikis jį papurtė ir staiga atsuko veidu į save.
— Negrįžk atgal! Dabar tu nebeturi teisės grįžti atgal! Negalvok apie ją!
— Aš nenoriu galvoti, — sumikčiojo krečiamas šalčio. Kai jis užmerkė akis, rodėsi, ji čia, o jis nėra laisvas…
— Ji negali tavęs pareikalauti, nebent tu to norėtum, žmogau. Negalvok apie ją!
— Negalvoju, — pasakė jis, ir tai buvo tiesa, jam labiau patiko Azdra’ikio kompanija nei šmėkla: Azdra’ikis bent jau gyvas bei tvirtas, ir dabar, kai jau nebebuvo dėl to tikras, nebenorėjo galvoti apie tai, kur buvęs ir ką leidęs liesti.
— Tada eik nesustodamas, — pastūmė jį Azdra’ikis, ir jis leidosi eiti. Tačiau nuolat jį traukė atsigręžti atgal arba užmerkti akis, pasižiūrėti, ar ji čia, ar jos nėra — bet tai buvo ne ji, už jo ėjo goblinų lordas; net nežiūrėdamas atgal Tamašas save tuo įtikinėjo, jis girdėjo pastovų metalo barškėjimą ir keturių Lvi kojų eiseną per lapus. Jam nereikėjo žvilgčioti per petį ar net mirksėti tol, kol pajėgs tam atsispirti, nes kiekvieną jo akių mirksnį ši vieta lūkuriavo ir kaskart, jo valiai silptelėjus, tas šmėkliškas prisilietimas brūkšteldavo jam per petį.
Pro medžius suspindo šviesa, o jos šaltinis buvo už kitos kalvos. Ir vėl ragana, pamanė Tamašas, aklai svirduliuodamas per tamsą. Dėl jo nevilties jam atrodė, kad jie tikriausiai ėjo ratais, o gal ragana laimėjo ir galiausiai, lemtingai jiems abiems, sutriuškino Azdra’ikį.