Tačiau jam einant toliau, miškas retėjo. Vis rečiau augo erškėčiai ir gervuogės. Ten rytai, ėmė bent jau tikėtis, rytai ir miško pakraštys, ir blankiausias saulėtekis.
Per savo troškimą pasiekti jį Tamašas parpuolė, paslydo ir krito — antrąkart, trečiąkart, nebuvo tuo tikras — čiūžt sausais bei pūvančiais lapais. Girdėdamas už savęs Azdra’ikį jis pasikėlė ant kelių, triukšmas ir sveikas protas susisuko ir sūkuriu nuūžė per jo sąmonę. Jis atsitiesė, ir Azdra’ikis jam nebesudavė. Kiti painūs jo žingsniai nunešė jį prie masyvios uolos, nuo kur jis galėjo pamatyti tamsiai pilką žarą, patį medžių pakraštį, beribį ir atvirą slėnį, dėl tos šviesos jis metėsi žemyn nuokalne į tą šviesą ir šlovingą dangų, pirmą kartą iš tikrųjų tikėdamas, kad gal ištrūks gyvas.
Geležinis gniaužtas apsuko jį aplink ir vėl pritrenkė prie akmens. Azdra’ikio ranka užgniaužė jo riksmą, visas Azdra’ikio šarvuotas svoris prislėgė jį prie akmens, ir vieną beviltišką suglumimo akimirką jis kovėsi, kad išsilaisvintų, įtardamas, vienas dievas težino, kokią išdavystę.
Tada akies krašteliu jis užmatė tamsių figūrų grandinę, kertančią atvirą nuokalnę žemiau jų.
Azdra’ikio priešai tikrai galėjo būti jo sąjungininkais — tokia buvo pirmoji jo mintis. Jei tik jis galėtų išsilaisvinti, nors vienai sekundei, gal jis ir patrauktų jų dėmesį, tačiau menkiausia abejonė laikė jį nutildytą ir ramų. Jis pajuto trumpą, staigų krustelėjimą, kai Azdra’ikis trūktelėjo Lvi už pavadžio, perspėdamas arklį, kad tas nurimtų — ir per šį trumpą laiko tarpą tose žengiančiose nuokalne figūrose jis pamatė vis daugiau ir daugiau blogio, svetimybę eisenoje ir šarvuose.
Nežmonės, dabar jis jau ėmė neabejoti — jie buvo goblinų padermės: stambesni ir mažesni už Azdra’ikį, panašūs į lokius, vaikščiojančius ant dviejų kojų, šarvuotus ir pasišiaušusius ginklais.
— Tie, — sušnabždėjo Azdra’ikis, menkiausias dvelktelėjimas, kepštelėjęs jo ausį. — Tie — itra’hiai, žmogau. Ar dabar matai skirtumą?
Tamašas pabandė atsakyti. Azdra’ikis šiek tiek pakėlė savo delną.
— Jokio triukšmo, — jam pavyko šnabžtelti.
— Protinga.
— Kur jie eina?
— Visada šunybių krėsti. Nurimk.
Tamašas nekrutėjo. Jis žiūrėjo, kol goblinai, apsukę uolą, dingo iš akiračio, ir dar po to kurį laiką. Tada Azdra’ikis suėmė jį už rankos, Lvi pavadys buvo kitoje goblino rankoje, ir nusivedė žemyn, kažkur už tako, kurį kirto goblinai, ir pirmą kartą po atviru dangumi.
Jiems iš visų pusių kilo miškingos kalvos, didžiuliai akmens luitai krypo ant padrikai želiančios žolės ir svaiginančio vaizdo virš slėnio, užkloto aušros šešėliais. Tamašui pasirodė, kad dangų nudažė dūmai. Tuose dūmuose raudonavo ugnis, šimtai gaisrų taip toli, kad akys nesugebėjo nustatyti nuotolio.
— Burdigenas, — pasakė Azdra’ikis. — Albazas.
— Ten gaisras, — tyliai tarė Tamašas. — Kodėl?
— Ar kada esi matęs karą, žmogau? Štai karas.
— Prieš ką? Kodėl?
— Ar reikia kokios nors priežasties? Todėl, kad egzistuoja žmonės. Kad karalienė nori žemės. Kad tokia buvo išdavystė, kuri Girios raganų dėka tapo neišvengiama.
— Kodėl?
— Tu labai mėgsti šį klausimą. Iš kurgi aš galiu žinoti, kaip mąsto žmonės. Godumas tikriausiai. Arba tik užgaida. Kvaiša ragana panoro visko, ką turėjo karalienė, ir pabandė pasiimti. Aš gi…
Ilgai trunkanti tyla.
— O ką tu? — paklausė Tamašas.
— Norėjau to, kas buvo mūsų, — atkirto Azdra’ikis. — Kas nuo senovės mums priklausė. Maniau, kad iš žmonijos dar galima šio to tikėtis.
— Ko?
— Sveiko proto.
Azdra’ikis suėmė jam už rankos ir pastūmė jį tolyn, Tamašui neliko nieko kito, tik eiti — per vietas, paruoštas pasaloms, bet ne tam, kad tyliai praeitų kaustytas arklys. Kylanti saulė paryškino blankiausius atspalvius perspėdama, kad jie pažeidžiami; tačiau jei šią akimirką Tamašas būtų laisvas, jis nebegalėtų regėti tos girios arba pakęsti jos šešėlio. Ragana ėmė panėšėti į neseną sapną, košmarą, kuriame elgėsi taip, kad niekaip garbingai ir jokia prasme negalėjo savęs pateisinti… tačiau to pasekmės buvo su juo: įsipjautas pirštas, šaltis kauluose ir, vos tik jis sumerkdavo akis, tamsos bei trobelės vaizdinys.
— Pats eisiu, — silpnai paprieštaravo jis, bandydamas išlaisvinti savo ranką. Bet jau kitame žingsnyje jis suklupo, ir Azdra’ikis stipriai trūktelėjo jį aukštyn bei paragino žygiuoti pakalnėn sunkiai praeinamu keliu tarp uolų.
— Juk ten link nuėjo anie, — Tamašas pasipriešino ir antrą kartą trūktelėjo savo ranką iš Azdra’ikio gniaužtų. — Kur mes traukiame?
— Pas mažąją mūsų „raganėlę”. Kvailė naudoja veidrodį.
— Iš kur tu žinai?
— Argi saulė šviečia? Ir kaip tu nežinai? Ar tu toks pat kvailas, kaip ir nerangus?
Tamašas neatsakė. Jis nesuprato, kaip goblinas supranta, gal užuosdamas ar girdėdamas kokiu nors kitu būdu, kaip žmonės nesugeba.
— Kodėl? — pradėjo jis klausti, be kvapo tempiamas nuokalne įkandin tų, kurių jis visai nenorėjo pasivyti, o apačioje jų — miglotas dūmų ir tolimų gaisrų vaizdas. — Girioje ar lauke? Ką tu…?
Kitas rankos trūktelėjimas, žemė vos neišsprūdo iš po Tamašo kojų.
— Tyliau! — šnipštelėjo Azdra’ikis ir nutįsę jį vis žemyn ir žemyn nuokalne, tuo pat metu kitoje rankoje laikydamas Lvi pavadį. Ant stataus, žvyringo šlaito Lvi slystelėjo pro juos ir vos neištrūko. Tačiau Azdra’ikis išlaikė, pavadys buvo apsuktas aplink jo riešą, tuo pat metu jis taip stipriai sugriebė Tamašo ranką, kad ta nebejautė nieko: Azdra’ikis buvo stipresnis už žmogų. Tačiau ką Azdra’ikis siūlo daryti tuzino savo priešų kelyje, Tamašas visai nesuprato, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką Azdra’ikis ketina, ir jokio supratimo, ar ne geriau jam būtų išsitraukti ginklus, kuriuos vis dar nešiojasi, ir pasistengti išnaudoti mažytę galimybę, kurią jie siūlo…
Kur jie ten žemyn eina? Jam magėjo žinoti. Kodėl jie traukia į karą ir apsiaustį? Nikolajaus pasakos atrodė nuotykingos, tolimos, seniai nutikusios, bet anapus lygumos, niūkanose matydamas gaisrus, tokiame naikinime Tamašas nebeįžiūrėjo nieko romantiška, greičiau žadamą smurtą tose žemėse, kur goblinai buvo valdžia, o žmonės — grobis. Šio slėnio likimas kitą pavasarį galėjo tapti Magijaros likimu, ir kitais metais kentėsią žmonės galbūt bus jo žmonės — tuo tarpu kažkoks goblinas noru nenoru tąso jį per kalvas, ir jis negali perprasti kurių galų.
— Pats eisiu, — jis vėl kimiai paprieštaravo ir trūktelėjo ranką, norėdamas užbaigti šį reikalą. Azdra’ikis jo nepaleido, bet kitą tuziną žingsnių Tamašas išsilaikė ant kojų nesimataruodamas, ir goblinas atleido savo gniaužtą.
Po to, Tamašui nepaprašius, jam net nesitikint, tas padaras visai jį paleido.
Po Krukči Strazo Tamašas manė supratęs goblinus, kol nesutiko šio padaro, kad jis kur skradžiai, kuris dukart pagailėjo jo gyvybės ir jį išgelbėjo, o praeitą naktį palaikė jį ant kojų, miegas gi tada būtų palikęs iš jo grobį tai anai… tai, su kuo ten bebūtų gūdžioj girioj bendrauta. Ar kas smeigtų į nugarą padarui, kuris jau taip toli jį nuvedė ten, kur jis pats eitų.
Ne tada gi, kai jam puikiai sekasi laikytis ant kojų, kai jis vieną po kitos apeina kalvas tiesiog goblinų sargybos pėdomis virš ūmais aptraukto apsiaustų miestų vaizdo.