Lauke tik ėmė brėkšti, kai meisteris Nikolajus pakėlė juos iš miego, surinko visus daiktus, kuriais jie galėtų pasinaudoti, ir įsakė Juriui paimti Gracijos pašarą bei nešintis iš menės; Karolis, žarstydamas židinyje ugnį — nebuvo jokio ženklo, kad būtų ruošiami kokie nors pusryčiai — sakė seksiąs jiems iš paskos, keliaukit, nešdinkitės, eikit su Nikolajumi ir Krukčiu iki vartų: jam dar reikia kai ką padaryti; ne, jam nereikia pagalbos, šįryt jam nereikia kvailų vaikiščio klausimų.
— Kas atsitiko? — Juris paklausė Nikolajaus, kol abu balnojo Graciją. — Ar goblinai artinasi? Ar jis žino, kur Tamašas?
— Ar kada koks kerėtojas kalba protingai? — tarė meisteris Nikolajus ir įsakė liautis klausinė jus bei judintis.
Taigi virpančioje ryto prietemoje jie išvedė Graciją lauk iki vartų, Krukčis krypavo tarsi vaikščiojanti skarmalų krūva, Zadnis strykčiojo nuo vieno prie kito ir vis aplink ir aplink Gracijos kojas. Jurio dantys kaleno, jis sakė sau, kad taip nesąžininga, mat visada taip nutikdavo, kai be pusryčių slapta pasprukdavo į ryto šaltį.
Tačiau tai, ką meisteris Karolis ten daro, turėtų būti rimta, jis taip jiems atsikirto ir, dar nepradėjęs darbuotis, norėjo, kad jie nešdintųsi už durų.
Galbūt jis ruošėsi sudeginti pilį iki pat pamatų, kad goblinai nebegalėtų ja pasinaudoti. Juris buvo girdėjęs, kad generolas turėtų taip pasielgti, jei tvirtovė tiktų priešui įsitvirtinti. Betgi visur aplink pilį miškas, jei taip nutiktų, giria pasigautų ugnį ir visus juos kartu sudegintų.
Žinoma, jis bus apie tai pagalvojęs, mąstė sau Juris, tačiau niekada nežinai, kas šaus Karoliui į galvą… kartais jis būna labai išsiblaškęs.
Gal vietoje to senasis meisteris demonų prakeiksmu užkeikia duris ir užrakina jas prieš goblinus. Iš tikrųjų jų Karolis — daug stipresnis kerėtojas, nei jie tikėjo Magijaroje; žvelgdamas iš dabarties į praeitį Juris buvo susirūpinęs ir stengėsi gerai elgtis galvodamas, jog jam namie su draugais pasisekė, kad Karolis juos mėgo.
— Jis ilgai užtrunka, ar ne? — paklausė Juris. Tačiau Nikolajus nieko neatsakė, kaip ir Krukčis, sėdintis lyg koks rudas kelmas tarp vijoklių. Zadnis suinkštė ir prisispaudė Juriui prie kojų, uostinėjo jį suturinčias jo rankas. Zadnis irgi drebėjo; nerimauja, manė Juris, lygiai taip pat jis jautė, kad Nikolajus susirūpinęs.
— Meisteri Nikolajau, ką jis ten daro?
— Keri, — atsakė Nikolajus, jis sukando dantis, kad net veido raumenys iššoko.
Zadnis suinkštė. Ėmė kilti vėjas. Netoliese sutraškėjo šakos — tai Krukčis baisiai skubėdamas spruko nuo jų kiton pusėn.
— Troli! — šūktelėjo Nikolajus ir siektelėjo jam iš paskos. — Krukči! Troli! Grįžk!
Bet Krukčis prasibrovė pro vijoklius ir buvo nebepasiekiamas. Netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis, lapai ėmė skraidyti, vijokliai pradėjo lyg gyvatės plaktis į sienas, pleveno aplink atdarus vartus. Kieme siaubingai sustūgo — atšokusios lentos ar kažkas panašaus: Tamašas visada sakydavo, kad tokie dalykai naktimis skleidžia panašų triukšmą kaip šis. Atšokusios lentos.
Arba pelėdos. Galbūt pelėdos.
Gracija staiga pabandė ištrūkti. Nikolajus pakibo ant jos pavadžio, kol ji vartė savo akis ir stengėsi atsistoti ant užpakalinių kojų. Tada viduje, už vartų, plykstelėjo šviesa — ryški kaip vidurdienį, išsiliejanti ant grindinio akmenų, nubloškianti kaukoles ir baslius į klaikų šešėlį, tarsi saulė būtų įsiveržusi į tvirtovę. Suklykė vėjas. Jiems į veidus nešė smėlį, akis graužė. Tai ne pelėdos. Ne lentos girgžda. Tai sulenkiama geležis gergždžia, ūžesys, lyg potvynis artėtų, šaltis, neužsklęstų langinių dūžiai, trinksi kibirai, vartai daužosi į sienas.
— Judinkis! — suriko Nikolajus, imdamas vesti Graciją tolyn, ji troško daugiau negu eiti — pralėkti pro jį, jei tik jai būtų leista, bet, su baime pamanė Juris, jie pameta meisterį Karolį, palieka jį čia kartu su nesibaigiančiais trenksmais ir klyksmais — juk Nikolajus taip nepasielgs.
— Palauk! — šaukė Juris. — Palauk! Jis sakė…
Nikolajus tik sugriebė jam už rankos, kitoje rankoje — Gracija, ir užriko, perrėkdamas vėją:
— Lipk ant arklio!
— Mes negalime jo palikti! — šaukė jis, bet Nikolajus užriko garsiau:
— Vaike, lipk, po šimts, ant arklio. Ten Karolio reikalas. Jis man sakė, kad seks paskui mus.
Juris buvo pratęs judintis, kai Nikolajus užrikdavo ant jo tokiu balsu — jo kojos pajudėjo jam net nepagalvojus, tada jis dar kartą įkvėpė, kad užginčytų, kas gera ir kas bloga. Tačiau kažkas, kad ir kas ten bebūtų, suklykavo pasieniais nuberdamas nuo viršaus žvyrą, Gracija gi veržėsi ištrūkti.
— Ten kerėtojo reikalas! — jam į ausį suriko Nikolajus. — Lipk ant arklio ir nesikišk!
Juris susirado balnakilpę ir užsilipo, kol Nikolajus laikė Graciją — Nikolajus neatidavė jam pavadžio, vietoje to ėmė vesti, o ponė bandė ištrūkti ir pabėgti. Aplink juos skraidžiojo šakelių nuolaužos ir lapai; stengdamasis bėgti Nikolajus kenkė sau, jis tvirtai laikė iš baimės paklaikusią Graciją, Juriui teliko prisilenkti ir pasistengti, kad šakos jo neištrenktų iš balno.
Juris tikėjosi, kad Karoliui nieko neatsitiko, tikėjosi, kad Nikolajus žino, kur eina, vylėsi…
Vylėsi, kad jie tik nusigaus į kokią nors ramią ir šiltą vietą, nes vėjas buvo šaltesnis už šaltą, jame buvo žemės ir akmenų šalčio, ir gėlė jis iki kaulų.
— Jis pakliuvo į bėdą, — prieštaravo jis Nikolajui, nes jeigu Nikolajus pasitikėjo meisteriu Karoliu, tai jis — ne. Tačiau Nikolajus vis ragino juos, kol akmeninė siena liko už jų. Tada jis liovėsi bėgęs, vien tik šlubčiojo ties Gracijos galva per vėjo blaškomą aušrą.
Zadnis vis dar buvo su jais, bebėgdama Gracija atsikratė savo išgąsčio, tačiau bet kas galėjo sukelti kitą panikos priepuolį. Ogi Jurio paširdžiuose gulėjo šaltas kaltės luistas, nes jis buvo vaikas ir našta. Nikolajui reikėjo jį ginti užuot padėjus meisteriui Karoliui. Krukčis pabėgo nuo jų, o Nikolajus daro, ką galėdamas, kad tik jie kur nors nusigautų. Juris ėmė suprasti, kad meisteris Karolis Nikolajui davė nurodymus: nugabenti kvaišą berniūkštį į saugią vietą — štai ką tikriausiai pasakė Karolis.
Gracijai dar judant, Juris nuslydo nuo jos ir dunkstelėjo į žemę prie Nikolajaus užkulnių.
— Meisteri Nikolajau. Jūs jokit. Jums negalima buvo bėgti.
Šaltoje dienos šviesoje Nikolajus pasižiūrėjo į jį — perkreiptas, siaubingas, nuožmus žvilgsnis: „bėgti” buvo skaudus Nikolajui žodis, Juris tai suprato tada, kai buvo per vėlu užsičiaupti.
Juris, gerklėje jausdamas gniutulą, pasitaisė:
— Žinau, jūs būtumėt pasilikęs, jei manęs ten nebūtų buvę.
Nikolajus ėjo nesustodamas, visą laiką vis žiauriu žvilgsniu jį nužvelgdamas.
— Gal ir nebūčiau, — pasakė Nikolajus. — Tegul skradžiai tie kerėtojai, stumdo tave tai šen, tai ten ir neklausia leidimo. Kas turi galimybę rinktis? Kas galų gale turi tą prakeiktą pasirinkimą?
— Jis kerais pavarė mus bėgti?
— Jis arba sveikas protas, — atsakė Nikolajus. — Grįžk ant arklio, vaiki. Lipk!
Nikolajus privertė Graciją sustoti. Būtent dabar jo garbė skaudėjo labiau už jo ranką, buvo netinkamas laikas ginčytis; Juris vėl įsiropštė į balną ir užtilo, tačiau jam pasidarė aišku, kad visą laiką Nikolajus buvo įstumiamas ten, kur maža ką bepasirinksi, Nikolajus būtų ėjęs paskui Tamašą į pasaulio kraštą, jei tik galėtų, tačiau jis nebūtų to padaręs vienas.
Ir jeigu kerėtojai ir raganos užsiėmė savais reikalais, gerai, kad Zadnis nutraukė tą virvę, nes kitaip Nikolajus būtų miręs ant kalvos prie Krukči Tvirtovės, o Tamašas — visai negavęs jokios pagalbos, — šitaip Juris viską sudėjo, taigi ne vien tik jis buvo kaltas dėl to, kas vyksta.