O dar labiau pačiu laiku Zadnis užtiko pėdsaką, bėgo nudelbęs nosį prie žemės, įmaklino į tą tankynę, į aną gervuogyną, tarsi vėjas — šiek tiek švelnesnis nuo tada, kai jie paliko tvirtovės sienas — būtų krėtęs jam pokštus, tačiau šuo aiškiai kažką susekė.
— Jis seka paskui juos, — pasakė Juris Nikolajui. — Tamašas čia praėjo — kitaip Zadnis nesektų.
— Gerai, — sušvokštė Nikolajus, ne per geriausiai nusiteikęs.
— Gal mums reiktų dėl Karolio sulėtinti žingsnį? — galiausiai, kai Nikolajui ėmė gerokai stigti kvapo, paklausė Juris. — Sakėte, jis ketino sekti mums iš paskos.
— Aš nežinau, kas per velnias eina paskui mus!… Ne! Mes nelėtinsime žingsnio. Po šimts tą trolį: „Jis jums padės”, — Karolis sako. „Jis eis su jumis”, — Karolis sako… „Šiaip ar taip eisiu jums iš paskos”, — sako jis. Tikriausiai apie vieną pasakyta tokia pat tiesa, kaip ir apie kitą.
— Čia pėdsakai.
— Aš ne aklas. Po šimts!
Nikolajui labai skaudėjo, Zadnis gi perkirto jų taką ir pabaidė Graciją, bet Nikolajus nesutiktų pasikeisti su juo vietomis ir joti, netgi po to, kai jie sustojo pailsėti ir atsigerti vandens.
Tad nebuvo ko kalbėti; apžiūrėjęs vietovę sugrįžo Zadnis ir pabandė užsilipti Juriui ant kelių, inkštė ir draskė jį nagais, norėjo toliau bėgti, tai Juris apglėbė jį rankomis tam, kad sulaikytu jį, kad tas neišdykautų, kol jie sėdi ir ilsisi. Nikolajaus veidas buvo baltas, jis išprakaitavo, tačiau aiškiausiai neketino klausyti patarimo nei proto balso. Netrukus Nikolajus paėmė Graciją už pavadžio ir liepė Juriui lipti aukštyn, jie perbrido upokšnį ten, kur aiškiai matėsi arklių pėdsakai — dveji pėdsakai; Nikolajus pagailėjo kvapo, kad pasakytų apie tai Juriui, tuo patvirtino tai, ką vaikis manė matąs, o kitoje pusėje, ten, kur arkliai išlipo į krantą, jie rado ašutų, užsikabinusių už erškėčių krūmo.
— Vienas baltis, — pasakė Nikolajus ir dusdamas pridūrė: — Tai tie patys, paskui kuriuos sekėme.
Bet kodėl Tamašas traukia šiuo keliu, o ne namo, magėjo Juriui, juk jie suprato, kad Karolio sesuo žuvusi?
Ir ką ten meisteris Karolis vakar sakė apie veidrodžio šukę bei pačią pragaro gūdumą? Visa, ką Juris buvo nugirdęs, jo galvoje susijaukė. Tąkart jis nesuprato visko kartu, o dabar visa slydo nuo jo šalin dalimis bei dalelėmis.
Bet jiems bekeliaujant, Zadnis dar kažką suuodė, suraukęs nosį ir pašiaušęs sprandą metėsi atgal, ir Nikolajus antrąsyk pritūpė prie pėdsakų.
— Kas ten? — paklausė Juris, jis pats buvo bešokąs žemėn pasižiūrėti, tačiau Nikolajus nustūmė Zadnį šalin ir pakilo.
— Kažkas avįs batais, lygios eisenos. Kažkas šiek tiek aukštesnis už mane.
Jurio širdis prasmego.
— Juk tai ne Tamašas.
— Ne, — Nikolajus pritarė ir pavedėjo Graciją tolėliau palei krantą prie visiškai sutryptos žemės. Arkliai čia trypę pirmyn ir atgal, gėrę, matyt, ir išrausę žemę giliais, vandens prisisunkusiais įspaudais.
— O tas goblinas, kurį Krukčis užuodė?
— Labai tikėtina. Jo pėda siaura. Ir ilga.
Juriui nesinorėjo apie tai galvoti, jis nenorėjo kankintis abejonėmis ir nerimauti, kai negali padėti… bet buvo ir kiti pėdsakai, o kol jie keliavo, Zadnis buvo neramus, jo gaurai liko pašiaušti.
Tačiau pavakariop, vis dar sekdami tais pėdsakais, jie priėjo seną statinį, sieną, apaugusią vijokliais. Čia netoliese kažkokių žmonių gyventa — jei ne goblinų ir jeigu Tamašas kartu su ragana kažkur traukė kažko ieškodami, tai šitas kažkur tikrai ėmė panėšėti į kažką kitą nei miškas. Juris pradėjo vaizduotis, kad jis paprasčiausiai užjos už upės vingio, suras kitą senovinę tvirtovę ir baltą bei juodauodegį arklį, saugiai laukiančius kieme.
„Ką tu čia veiki”? — paklaus Tamašas, visas dėl jo susijaudinęs, ir jis trumpai atsakys, koks tai puikus dalykas, kad jis yra ir kad jie turi grįžti atgal pasiimti Karolio. Ragana kartu su Karoliu turėtų sugebėti susidoroti su goblinais, ir jie galės grįžti namo.
Bet Juris negalėjo negalvoti apie Tajni Strazą ir kaukoles bei baslius, ir apie tą šviesą bei vėją, kur įsisiautėjo aplink tvirtovę. Kai jis apie tai pagalvojo, visas miškas ėmė atrodyti šaltas ir grėsmingas, o jis pradėjo girdėti kiekvieną lapo šlamesį.
Staiga kažkas upokšnyje šalia jų suburbuliavo, pakilo su vandens plūstelėjimu ir išgąsdino Nikolajų; tas nusikeikė. Tai panėšėjo į vandens žolių krūvą arba į didžiulę apverstą plaušinę šluotą.
Krukčis.
— Kad tave skradžiai, eikš čia! — riktelėjo Nikolajus. — Kas nutiko Karoliui? Kas ten nutiko?
Krukčis vėl panėrė ir dar kartą iškilo kažkur pasroviui nendryne — virš vandens tik akys, o jo vingri uodega nervingai raibuliuoja vandens paviršiumi.
— Nepasitikiu aš tuo daiktu, — murmtelėjo Nikolajus. — Nepasitikiu juo.
Ir kaip tik tolėliau už Krukčio…
— Jų ten du, — sušuko Juris ir, vandenyje pamatęs antrą luistą, parodė į kitą vingrų ribėjimą kaip tik už jo.
Tas padaras dingo, kaip ir Krukčis.
— Po šimts! — užriko Nikolajus.
Tačiau Krukčis nuo jų nebesitraukė. Žliugsėdamas ir varvėdamas išlipo šiek tiek tolėliau pasroviui prie apgriuvusios sienos ir bevartės angos. Kol jie jį pasiekė, Krukčis nusipurtė ir prisėdo pailsėti ant vieno iš senų akmenų, Zadnis gi pasileido bėgte pirma jų ir ėmė iš visų pusių šokinėti ant Krukčio, permirko visas, mat Krukčis tapnojo jam su didžiule gauruota savo ranka ir glaudė jį sau į glėbį tarp varvančio kailio klosčių.
Po to iš upokšnio išlipo antrasis trolis, nusipurtė, priėjo ir atsisėdo šalia kito trolio, dabar jie turėjo manyti, kad prie Krukčio.
— Na, — Nikolajus gaudė kvapą atsišliejęs į Gracijos petį šalia Jurio kojos. — Ką gi, štai dabar turime du trolius. Jie prisėdo, ir mes, manyčiau, čia lauksime bei tikėsimės, kad Karolis visa tai suruošė. Arba mes pagalvosime apie kažką kitą. Arba goblinai mus suras… tokiu atveju… — Nikolajus įkvėpė ir apsidairė aplink, apžvelgė žolėtą erdvę iki miško, upės ir sugriautos sienos.
— Tokiu atveju aš norėčiau, kad turėtume gerą priedangą ir vietos, kur paslėpti arklius… Vaiki, ar tas tavo lankas geras?
— Taip, pone. — Juris tai suprato kaip leidimą lipti žemyn su lanku rankoje. — Tai senas Tamašo lankas, — jam nepatiko toks planavimas dėl goblinų, tarsi jie būtų neabejotinas faktas. Kitapus tos sienos, kiek jis užmatė, nebuvo jokios tvirtovės, jokių durų, kurias jie galėtų užremti — vien dangus ir giria bei visur aplink juos seni akmenys. O jis buvo pavargęs, išsigandęs ir peršalęs, Tamašo — nė ženklo, tik pėdsakai ir arklio ašutai ant erškėtkrūmio.
— Čia buvo goblinas, — pasakė Krukčis, glėbyje laikydamas Zadnį. — Užuodžiu jį. Labai užuodžiu.
— Tas pats? — paklausė jo Nikolajus.
— Sekė paskui juos, — atsakė Krukčis, o kitas trolis sutikdamas linktelėjo galva.
10
— Hššš! — sušnypštė Azdra’ikis, sugriebdamas Tamašui už peties, partempė jį atgal į priedangą tarp uolų šalia Lvi. Vėlią šito blogo sapno popietę ilgame ir uolėtame kelyje nesigirdėjo jokio triukšmo, tik arklys ir kažkur netoliese giedantis paukštis. Po to Tamašas išgirdo tylų metalo skimbčiojimą — vis garsiau ir garsiau.