— Kitas patrulis, — Azdra’ikis ištiesė ranką ir parodė išilgai šlaito. — Noriu, kad tu nusileistum žemyn palei šią nuokalnę, ar matai?
— Aš?
— Aš čia pasaugosiu arklį.
— Tai mano arklys…
— Didelis arklys, kvaily. Na, leiskis gi žemyn ir nesiginčyk. Ar nori, kad jį pastebėtų?
— Nebandyk jo suėsti!
— Man daug labiau patinka jauni kvaileliai… Skuosk žemyn! Nagi!
Tamašas įsiutęs trūktelėjo petį, numetė Azdra’ikio ranką ir rūsčiai pažvelgė jam į veidą.
— Ko tu nori?… Užpjudyti?
Azdra’ikis suraukė prieš jį antakius — šiurpus reginys iš arti.
— Šitaip tu bent jau turi šansą… Paimk iš jos tą prakeiktą daiktą!
— Veidrodį?
— Veidrodį. Veidrodį. Taip, veidrodį. Mėnule valdove, stokis vidury lauko ir šauk! O kodėl ji nešaukia…? Skuosk žemyn, kvaily, kol likęs pasaulis dar neišgirdo to, ką ji daro.
— Kaipgi tu girdi…
Stiprūs Azdra’ikio pirštai įsikibo jam į petį.
— Nes tu su manimi, nes tu aidi, žmogau, kaip varpas, per kurį suduota; visos pasaulio magiškos jėgos ataidi ir ypač jei ji nori ką nors surasti. Štai kodėl po kalvas besivydami savo uodegas bastosi patruliai. Ir štai kodėl jie vis dar jos nesuranda. Bet tu čia su manimi, ar vis dar mane supranti? Ne? Visiškas kvailys.
Eik!
Juris nesupaisė, ko siekia Azdra’ikis, bet suprato, ką reiškia judviejų matytas patrulis. Neabejojo, kad kažkas vyko ne pagal Elos planą, ir Ela kėlė kažin kokį magišką sąmyšį, tą Azdra’ikis jam pasakė, be to, nebuvo jokios abejonės dėl jai gresiančio pavojaus, jeigu patruliai ją surastų. Jis nuropojo tarp uolų gėdingai išvytas, prisiekinėjo gyvensiąs, kad išgelbėtų Elą, po to atsiims Lvi ir atkeršys Azdra’ikiui ng’Saeichui, burtams ir visiems.
Tačiau, jei Azdra’ikis pasakė bent porą tiesos žodžių, Azdra’ikiui reikėjo jo tam, kad gautų tai, ko goblinas nedrįso liesti: Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad Azdra’ikis ruošėsi laukti čia rankas susidėjęs, kol jis aptiks Elą. Galbūt Azdra’ikis dėl jo minėto sąmyšio negalėjo jos surasti. Gal Elos magija slopina tam tikrus goblinų jutimus, kokių paprasti žmonės neturi; galbūt viskas, ką Azdra’ikis tegalėjo padaryti, tai paleisti jį kaip šūvį tamsoje… kažką apie žąsis rudenį, kvailus balandžius ant laktos galvojo jis skindamasis sau kelią per kalvą, išsekęs, temstančia sąmone. Jis ne daugiau už Azdra’ikį suprato, kur eina, tiesiog vylėsi, kad jeigu egzistuoja jame bent lašas magijos, tai jis anksčiau už goblinus suras Elą.
Saugodamasis pasalų jis perėjo ilgą pakalnę. Tikriausiai Elos magija turėjo savą trauką, nes kažkas pasakė jam sukti kairėn bei įkalnėn ir tada, kai jau nuėjo gana toli už praeito paskutinio viršukalnės išsišakojimo, kad pats negrįžtamai susipainiojo, ir kai nulipęs žemyn bei vėl įkopęs gal buvo ant tos pačios kalvos, o gal ne, tarp didžiulių pilkų uolų jis pamatė rudą Skorės pavidalą. Kumelė vis dar buvo pabalnota, pakalnėje ji skabė šiurkščią žolę.
Tamašas nusibrozdindamas ranką nuslydo biriu šlaitu prie arklio. Skorė liovėsi rupšnojusi, kad žvilgtelėtų į jį, po to ir vėl ėmė ėsti žolę — ištikima kumelė, nors jos ponios nesimatė nė ženklo.
Jis neišdrįso šūktelėti. Sekė tuo pačiu raginimu, kuris atvedė jį iki čia, žengė palei kalvą tarp žmogaus ūgio akmens luitų, o pamatęs šešėlį, kur jokio šešėlio neturėtų būti, pažvelgė aukštyn, tikėjosi išvysiąs debesį, tačiau nebuvo nė vieno debesėlio: tiesiog prieš jį — pritemęs dangus ir žemė.
Man šitai nepatinka, pamanė jis ir ėmė vaizduotis kokius nors goblinų burtų spąstus, tačiau net nepagalvojo apie grįžimą atgal. Šis kelias teisingas — tuo buvo taip įsitikinęs, kad ėjo toliau, ir niekas regima jo neįbaugino: nei bokštais stūksančios uolos, nei žolės negyvumas ar belapiai krūmai. Turbūt, sprendžiant pagal dangų viršuje, čia ant žemės neturėtų būti šešėlio, tačiau tai nebuvo iliuzija: jam beeinant oras rodės vėsesnis, pradėjo pūsti vėjas, o kai jis sunerimęs pažvelgė atgal, nebepamatė uolų, kurias ką tik buvo praėjęs.
Vis blogiau ir blogiau.
— Ela? — Jis neišdrįso garsiai pašaukti. Pajuto, kad vėjas žvarbesnis, nei tikėjosi — ar dėl miego stokos, o gal dėl drėgno šalčio ir dėl to, kad magiški dalykai painioja atmintį. Jis jautė, lyg eitų link kažkokios vietos, kur visa, ką jis žinojo, išnyksta.
Po to pasigirdo tas anksčiau jo girdėtas metalo skimbčiojimas, silpnas, vis garsėjantis — patrulis, pamanė jis ir pasiieškojo kokios nors vietos pasislėpti. Vėjo pagautos dulkės pakilo sūkuriu, o pro vėjo uždangą pasirodė raiteliai vien gobliniškais šarvais, plaikstėsi sutankėjusiame ore sunkiai įžiūrimos vėliavos. Tamašas pasislėpė tarp uolų, kol jie, nematydami jo, sruvo pro šalį sėdėdami ant tamsių lyg šešėliai ir keliančių šiurpą padarų su ryškaus žalvario akimis, apvestomis plieno švytesiu. Jie prajojo, ir triukšmas pritilo iki dunksėjimo į žemę bei į akmenis, kol ir visai nutilo.
Uolos išliko. Kaip ir dulkės. Dėl viso kito jis abejojo — jo mintys buvo skraidinamos tarsi sapnas: jie buvo goblinai, jie buvo žmonės… jis įsikibo į tvirtą akmenį ir jautė, kad pasaulis atlapotas ir sukasi aplink jį, juto, kaip uola jo glėbyje krustelėjo, dunkst! — staiga ir vieną kartą, tarsi žemės pluta būtų perlūžusį ir vėl galėtų taip lūžti.
Tamašas prisivertė paleisti iš rankų tą priedangą, kai jo širdis šaukė: „Pavojus!” Jis paleido akmenį ir nuėjo^ po to nubėgo drebančia žeme per dulkes ir kaukiantį vėją. Žemės krestelėjimai vertė jį sverdėti. Priekyje žemė buvo dar tamsesnė ir tamsesnė, drebančios uolos iškilo lyg apgriuvusios kolonos.
Už jų oras buvo lyg ledas ir garsai tilo. Elą jis užtiko sušalusiame šešėlių ir dulkių sūkuryje, nors vėjas liovėsi, jos apdaras vis dar plaikstėsi — veidrodis lyg ne vietoje atsidūręs mėnulio gabalėlis spindėjo jos rankoje.
Tamašas siektelėjo jos — jis tiesė ir tiesė savo ranką per besiplečiančią bedugnę, kai vėjas sustūgo ir ėmė suktis aplink juos — audra, plaiksčiusi Elos apsiaustą aplink jį, o jo apsiaustą — aplink ją.
Ela grūmėsi apsiaustyje, smogė jam ir pabandė ištrūkti, bet jis jos nepaleido — nei jos, nei veidrodžio; tas nudegino jo ranką ugnimi ir ledu, ir jis daugiau nebetikėjo nei tamsa, nei vėju. Jis tikėjo pakalne ir laukiančia Skore, ir uolomis, ir ryto saule, visai nesvarbu, kokie pavidalai lindo į akis. Kvailys, brolis taip jį vadino, kvailys, kas neapsisprendžia, tačiau, prisiminęs akmenis ir brūzgynus, ir kumelę, ir saulę ant akmenų, jis žinojo, kas yra saugu, ir jis rimtai ketino pasiekti tą vietą.
Po to stojo ramybė, ir jiedu buvo ten, visai netoli Skorės. Ela trūktelėjo jo ranką norėdama išsilaisvinti ir atsiimti veidrodį.
— Liaukis, — protestavo jis. — Jie už mūsų, dėl dievo meilės, lipk ant arklio, jie girdi magiją… jie ieško tavęs.
— Nedrįsk, — įsiutusi Ela gaudė kvapą. — Nedrįsk, ar tu supranti?
— Mergyt, jie girdi ją, visi aplinkui ją girdi, — jis vis dar nepaleido jos rankos nė veidrodžio, ir ji nesiliovė spardytis bei grumtis, kad tik atimtų veidrodį. — Liaukis! Paklausyk manęs!
— Kur tu buvai? Sakiau tau, būk su manimi, o tu išėjai paklaidžioti po girią. Visa tai tavo dėka! Man nereikia tavo pagalbos! Paleisk mane!
Gerai, pagalvojo jis, gerai, visą gyvenimą jam taip kalbėjo, Bogdanas taip sakė: jis dėl visko, po galais, buvo kaltas. Bet jos riksmas tuoj prišauks jiems bėdą, ir jis nepajėgė sulaikyti pašėlusiai besidraskančios mergiotės ir tuo pat metu pagauti arklio. Tamašas metė ginčytis ir laikyti ją bei veidrodį, kad tik sugautų Skorę, kol ji dar nepabėgo kalvos pakraščiu.