O kai sučiupo kumelės pavadį, jis apsidairė, kad pamatytų, jog Elos dingta tiesiog aukštyn šlaitu.
Jis neišdrįso šūktelėti jai iš paskos. Burbtelėjo žodžius, kokius tik Nikolajus vartojo, ir staigiai užsišoko ant Skorės nugaros, buvo netekęs kantrybės dėl kumelės nuomonės, kur link jie turėtų traukti, o labiausiai — dėl užsispyrėlių moteriškių; jis užjojo stačia galva paskui nelaimėlę vis stačiau ir stačiau įkalnėn, kol teko nulipti nuo arklio ir kopti pačiam.
Skorę jis paliko stovėti tarp neaukštų pušaičių. Ela nesislapstė. Ji sėdėjo, kai Tamašas priėjo prie jos jai iš paskos, ji graudžiai verkė, jis girdėjo ir nesitraukė.
— Kelkis, — pasakė jis. — Pasiimk prakeiktą arklį bei veidrodį ir eik, kur nori. Aš neatėjau tavęs apiplėšti.
— Aš negaliu, — ji kūkčiojo. — Negaliu to padaryti, nebuvau tiek stipri… Pamečiau girią, nebuvau ten…
Tai buvo pirmas tiesos pripažinimas, kokį jis iš jos išgirdo, ir, Dieve, šią akimirką ji neatrodė vyresnė už Jurį.
Tamašas prisėdo šalia jos; dabar, kai liovėsi bėgęs, jam pasidarė silpna per kelius. Ji paslėpė savo veidą delnuose ir, kaip ir visos kvailos mergiotės, nežinia dėl ko raudojo, jo gi gerklėje įstrigo kąsnis, galbūt savigrauža, atsižvelgiant į tai, kad jam neliko jokių vilčių, tik juos medžiojantys goblinai.
— Paklausyk, — pradėjo jis. — Ašaros nepadės.
Ji stengėsi atgauti kvapą.
— Aš stengiausi, — kūkčiojo ji. — Bandžiau Girioje surasti savo kelią, bet nesidarė taip, kaip turėjo darytis… niekas nevyko taip, kaip derėjo nuo pat tada, kai tu atėjai…
— Gerai. Gerai, gal ir taip… Bet gal ponia visko nežinojo.
— Tu nežinai!
— Ne tai svarbu, Ela! — Dieve, jis girdėjo Nikolajų per pratybas šaukiantį ant jo ir Bogdano. — Esmė ta, kad tu nelaimi, ar ne? Tu nelaimi. Galbūt tai mano kaltė. Galbūt aš nepadarysiu to, ką privalėčiau. Šitai irgi nesvarbu. Ką tu ketini daryti, kad laimėtum?
Ji nurijo vieną oro gurkšnį ir kitą, kol jos lūpos ėmė virpėti, ir pasipylė piktos ašaros.
— Nedrįsk, — tarė jis. — Kaip drįsti! Mergyt, buvai palikta su ginklu, po galais, su svarbiu ginklu, kad visi aplink jį kelia sąmyšį. Azdra’ikis jo nori. Ar tu nori, kad jis jį gautų? Ir ką tu dabar ketini su juo daryti, kai pirmasis bandymas nepasisekė?
— Jei tik ponios brolis nebūtų nužudytas… jei tu galėtum pagelbėti, bet ne, tu išėjai į girią… Jei visa, ką pasakojo ponia, būtų vykę, kaip turėjo vykti…
— Šitai irgi nesvarbu. Ką ketini daryti, kad laimėtum?
— Tu neturi teisės šitaip su manimi kalbėti!
Iš visų kada nors jo sutiktų sutvėrimų, išskyrus tik patį goblinų lordą, ji labiausiai varė jį iš proto. Tamašas buvo nebetoli beprotystės, prie sveiko proto ribos.
— Tada paimk arklį, — tarė jis, dabar jis net nebepyko, tik skaičiavo, kiek jis bus vertas ir kiek pratemptų, kliuviniu būdamas, jei Azdra’ikis arba patrulis jį pagautų. Ilgėliau, pamanė jis, jeigu jam pavyktų atsikratyti Ela, jei eitų pėstute bei palaikytų bet kokius magijos aidus, kurie, anot Azdra’ikio, klaidina goblinus persekiotojus. — Tik paimk arklį, nešdinkis iš čia, ir laimingai. Aš pavargau, aš tiesiog labai pavargau, Ela. Jei nori būti kvailele, eik ir pati tą daryk.
— Aš nesu kvailelė, — pasakė ji, jos smakras drebėjo. — Ji man nepasakė, kaip viskas bus, ji paprasčiausiai sakė, kad tai suveiks, eik ir daryk taip, taip ir šitaip, o jei nepavyktų — jei tai nesuveiktų, turėjau surasti magišką vietą… ir mums nepavyko tinkamoje vietoje įeiti į Girią. Aš negalėjau surasti jos vidurio. Aš nežinau, ką daryti!
Jos ponia buvo melagė, jos raganavimas — tiesos, klaidingo mokymo ir spėlionių painiava, ir niekas gyvenime neruošė Elos spręsti savo galva. Visiškai suprantama, kodėl ji nepateikdavo nei atsakymų, nei samprotavimų, mąstė jis: ji jų neturėjo. O tų progų, kuriomis jis privalėjo pasinaudoti, su penkiolikmete mergiote sau ant sprando jis negalės išnaudoti.
Tačiau matant, kad Ela nori elgtis kaip vaikas, į galvą jam dingtelėjo kitos rūšies protinga mintis: jis trūktelėjo Elą aukštyn už riešo, suėmė rankomis jos veiduką ir pabučiavo antrąją porą jo gyvenime bučiuojamų lūpų; jis pabučiavo nei švelniai, nei mandagiai, ketino bučinį pabaigti šaltu „sudiev, aš išeinu”, po kurio mieliausioje širdžiai ir kvailiausioje jo vaizduotėje ji bėgte atbėgtų jam nusilenkti ir prašyti pagalbos arba mažų mažiausiai paūgėtų savaite ar dviem.
Bet jį užplūdo keistas svaigus jausmas — gal dėl veidrodžio ar dėl kažko žemiško kaip miego stygius. Jam trūko kvapo, Elos rankos kažkaip apkabino jo kaklą, ir jis pagavo save bedarantį tiksliai tą patį, ką darė ir šmėkla — jis tęsė, kas buvo jam nutikę. Tamašas ėmė su baime trauktis, jos gi akių žvilgsnis, kaip tąkart jo, buvo apstulbęs, suglumęs ir išgąsdintas, o jos pirštai — įsikibę į jo apykaklę, ir kumštis su veidrodžiu gniaužė jo rankovę.
— Atsiprašau, — jis surado kvapo pasakyti — taip pradėjęs, jis nebežinojo, kaip nusigauti iki „sudiev”. — Nuvesiu tave prie arklio, — ir nutempė ją žemyn šlaitu, kur buvo palikęs pririštą Skorę.
— Aš nežinau, kur mes einame, — sakė ji per galvą maudamasi grandinėlę.
— Kur tu eini, — tarė jis ir atrišo pavadį.
— Aš neinu!
— Tik užlipk ant arklio, — paprašė jis ir pasuko ją veidu į Skorės balną. — Nesiginčyk. Ir būk atsargi. Azdra’ikis tavęs ieško. Ji įkėlė koją į balnakilpę. Jis stumtelėjo glaudžiai aptemptą sijonuotą, apsiaustuotą gniutulą, ir Ela atsisėdo raita, baugiai įsitverdama jo rankos.
— Ką tu turi su juo bendro? — ji pareikalavo atsakyti. — Kas tau atsitiko?.. Kur tu buvai?
— Sutikau šmėklą, — pasakė jis, ketino suduoti Skorei per pasturgalį. Bet Ela vis dar laikė jo ranką.
— Kieno?
— Ilenos. Taip Azdra’ikis sakė. Jis sakė, kad ji jam buvo skolinga vieną norą. Tai manęs jis paprašė, kitaip nežinau, kas būtų atsitikę, — Skorė nenustygo, trūkčiojo juodu, iš po kanopų žiro skalūnai, ir jam teko leistis žingsniu, kad spėtų su ja. — Jok lauk iš čia.
— Ne… Ne, nejosiu be tavęs. Man tavęs reikia!
— Tu taip nesakei.
— Niekada niekada taip nesakiau. Aš bandžiau sugrąžinti tave — aš tikrai tave sugrąžinau, ir tu negali išeiti.
— Tu paleidai ant manęs burtus? Tu mane apkerėjai?
— Aš tave sugrąžinau! Ištraukiau tave iš miško, aš tave išgelbėjau! Tu negali išeiti. Aš tavęs neleisiu!
„Pagyvensim — pamatysim”, — sukosi ant jo liežuvio. Tai, kad ji apkerėjo jį, buvo išdavystė. Bet jos lūpų prisilietimas buvo ant jo lūpų, ir galbūt tai — kerai: jis vis dar nesipriešindamas judėjo šalia Skorės, ji gi kvailai laikė jo ranką.
— Tai štai kodėl aš negalėjau pasilikti, — Ela prieštaravo. — Štai kodėl negalėjau tavęs surasti, tame Girios amžiuje aš negalėjau kerėti… Ilena — blogiausia dvasia, kokią galėjome sutikti! Ji — ragana, užtraukusi pražūtį! Ji nori magijos!.. Tamašai, tau negalima čia likti, tau negalima pasilikti netoli šios vietos, nė vienam iš mūsų negalima! Girioje ji tokia galinga, ponia šito nežinojo. Ji nori veidrodžio, štai kas netaip vyksta… Ji amžiams tai suplanavo…