Tamašas, stengdamasis suvaldyti kumelę, vos nesuklupo ant krūmo, parkrito iš paskos, tačiau jis jau nebeketino grįžti ir ginčytis su goblinų dėl kelio. Jis ėmė sekti paskui Skorės uodegą, gūdus vakarykščios dienos miškas mintyje buvo pernelyg arti, ir šešėlis šnabždėjo tamsoje sakydamas, kad nėra jokio išsilaisvinimo iš burtų, kuriuos Girios raganos jau sukūrė.
— Tai kurgi dar mes galime eiti? Ar tu žinai? — jie nebuvo nuvesti į mišką, tik toliau pašlaičių. — Ela?
(Į galios vietą, Tamašai. Mano namai stipriausi ir saugiausi. Jie nedrįsta manęs nužudyti dėl burtų, kurie juos riša prie šių vietų, jie nedrįsta… Aš būsiu tavo sąjungininkė, jei tu tik paklausysi…)
Tamašas kluptelėjo, toks aiškus buvo jam balsas, tarsi prisiminimas apie kažką, ko niekada negirdėjo, kažkas, kas siejosi su ta vietove už jo aidų vokų. Jį vis krėtė ir krėtė šaltis, ir jis pasiklydo tamsoje…
„Azdra’iki!” — sušuko jis toje tamsioje vietoje ir vieną širdies tvinksnį patikėjo, kad Azdra’ikis yra jo viltis ir jo išsigelbėjimas — bet tai — kvailio mintis, pavojinga mintis… dieve, o jei Azdra’ikis būtų jį išgirdęs… jei ragana būtų…
Dieve, ne, jis kartą jau ištrūko iš to glėbio — jis nebeturėjo jokio noro vėl į jį įsipiršti, jokio troškiipo net pagalvoti apie tai. Jis pasivijo Skorę ir nušlubčiojo šalia Elos. Dangus tapo pieno baltumo ir žalvario spalvos. Tamašo skruostai degė, o dangus draiskiame pušų šešėlyje iš žalvarinio virto blyškiai violetiniu. Ela timptelėjo Skorę žengti per menką medžių uždangą, o jis susirado balno raištį, kur laikytis; Tamašas buvo beveik apakęs nuo pervargimo, klupinėjo ant trupančių skalūnų… ogi kažkas jo viduje — tamsus ir šaltas lyg naktis — sakė: „Tamašai. Tu gali manimi pasitikėti. Man pačiai tai svarbu, Tamašai, taip pat, kaip ir tau. Man svarbu, kad tu ją nugalėtum, ir aš nesusipykusi su mergiote…
Tamašai, paklausyk manęs…”
Tebus prakeiktos visos raganos, sukėlusios šią beprotystę, galvojo jis susierzinęs. Tebus prakeikta neišmanėlė ragana, kuri mokė Elą spėliodama bei numanydama — dabar jam irgi buvo aišku: Elai, staiga supratusiai, kad visos jos galimybės nepatikimos, buvo dėl ko kraustytis iš proto… tad ji atkreipė savo akis į jį.
Senele, pagalvojo jis ir tepajėgė pamatyti amuletais nukabinėtą kapą Magijaros uolynuose. O, senele, jei čia veikia burtai… jei jos ponia melavo… jei viena dvasia gali mums pakenkti — žinau, tu nepakenktum. Ar girdi mane, senele? Kur tu? Man tavęs reikia, jei girdi mane.
Kvailas mąstymo būdas — tikėtis magijos, galvoti, kad gal senelė jį girdi… jis taip žemai, iki tokių vaikiškų svaičiojimų puolė.
Bet ar magija neveikia šitokiu būdu? Ar ne dėl šito buvo kerėtojai — kad reikalautų iš pasaulio neįmanomo?
Valstiečiai meldė: kaimo žmonės ateidavo su savo miežinių šiaudų žmogučiais ir maisto atnašomis bei savo prašymais duoti vaikutį…
Kuo senelė su visu tuo buvo susijusi? Ką ji turėjo su jais bendro?
Jei senelės vėlė galėtų sugrįžti, ji atsistotų tarp jo ir to kaulų bei tamsos vaiduoklio — senelė niekada nepakęstų grasinimų tam, ką pavadino savu.
Na, ir kada jis pradėjo galvoti apie tokius kvailus dalykus? Apie apsaugą nuo tamsos? Apie kerėtojo norus? Arba apie vaikišką troškimą, kad senelės pasakojimai nebūtų melas… kai visa aplinkui kalbėjo jam apie niokojimą ir mirtį. Saulės nutviekstos senelės girios, spindinčios senelės tvirtovės ir senelės laukai bei kaimai, ir senelės pasakų pasaulis. Kada taip buvo? Kam prikimšti savo anūkų galvas tokiais beviltiškais, įžūliais prasimanymais? Ar tai tokia raganų priedermė — apgaudinėti? Ar visa tai — magija? Tamašas Karolyje niekada to nebuvo pajutęs.
Senelė perėjo kalnus ir su Magijaros valdovu — arba su tuo kažkuo, kad ir kas bebūtų jo senelis — susilaukė vaikų…
Kodėl? Kad išvengtų beprotystės, kokią čia sukėlė raganos? Bet kam meluoti apie tai, kas čia buvo?
Nes dabar žemiau jų — visa nuniokota. Ir Ela ėjo… Saulė Valdovas težino, kodėl ir kur, nes jis abejojo, ar Ela žino, nebent tik tai, kad tas ėjimas tolina juos nuo medžiotojų ir nuo girios, kur vaidenasi.
Vakarienė buvo šilta ir soti. Saulei leidžiantis Nikolajus primygtinai pareikalavo užkurti nedidelį laužą sakydamas, kad jei goblinai užuodžia dūmus, jie greičiausiai užuodžia ir arklius bei žmones, tiesiog tai visai tikėtina, o arbata su džiūvėsiais suteiks kūnui jėgų; tačiau vakarienė Jurio skrandyje gulėjo tarsi luistas. Troliai kažkur išėjo, matyt, upėn. Zadnis suėdė savo bei dalį jo džiūvėsio ir nubėgo tyrinėti varlės ar dar kažko tarp nendrių prie vandens pakraščio.
Buvo laikas — prieš taip nedaug dienų, — kai jis pats būtų buvęs ten, kaip ir Zadnis, guvus ir smalsus, būtų linkęs su pagaliu baksnoti vandenį ir apvertinėti akmenis, bet būtent dabar jis manė, jog jau užtektinai prisižiūrėjo keistų dalykų, kad būtų patenkintas mėnesių mėnesiais. Jis norėjo, kad troliai sugrįžtų, kad vėjas nestūgautų taip vienišai medžių viršūnėse, ir jis suprato, kad Nikolajus galanda savo kardą: džir, džir, džir — bet tai nebuvo malonus garsas kartu su vėju ir aukštų medžių ošimu, ir mirgėjimu to, kas galų gale buvo tik mažytis lauželis prieš naktį ten, kur tikriausiai vaidenasi.
Visų labiausiai jis troško nors kiek nutuokti, kur yra šiąnakt Tamašas ir ar gerai jis pavakarieniavo.
Ir kas nutiko Bogdanui, jei būsime teisingi. Juris žinojo, kad turėtų jaustis baisiai kaltas dėl to, kad buvo patenkintas, jog jie turi galimybę surasti būtent Tamašą. Be jokios abejonės, Juris vis dar būtų čia, jei jie sektų tik paskui Bogdaną… jis pabėgo iš namų ir per kalnus, kai kaitas buvo tik Zadnis, dėl dievo meilės, tad jis visai neabejojo savo drąsa arba savo prielankumu broliams, tačiau niekada anksčiau jis nemanė, jog tikrai taip labai nepasiilgs Bogdano, jei tik pavyks surasti Tamašą gyvą, ir jis nemanė, kad šitai, jei jau iki to prieita, iš jo padarė labai sąžiningą vaikiną.
Nuo tada, kai leidosi per kalnus, Juris labai daug sužinojo apie save… jis visada galvojo viena: kad jis neturi būti rimtas, juk jis nėra Magijaros paveldėtojas. Jis visada bus jaunylis ir galės daryti visiškai viską, ko norės savame gyvenime.
Tačiau Magijara šiąnakt atrodė labai toli, netgi jei dangus buvo tas pats ir tos pačios žvaigždės virš jų. Visa, ką jis buvo pratęs veikti, ir visi draugai, kokius turėjo, ir visi dalykai, kuriais domėjosi, buvo kitapus kalnų — kur toli gražu iki tų vaizdų, kokių nė vienas iš anų berniūkščių nematė, toli gražu iki nutikimų, kokių kiti berniūkščiai niekad nepatirs, štai kokia tiesa. Tamašas atidavė jam savo lanką, ir Juriui patiko jį dabar laikyti. Jį liesdamas jis geriau jautėsi, tarsi tol, kol medis jo rankoje yra šiltas, nėra taip jau blogai.
Medis atšaltų, jei Tamašas žūtų — tokias kvailystes sakydavo baladžių kūrėjai, tačiau šiose vietose Juris matė tiek daug stebuklų, jog nebebuvo labai įsitikinęs, kad visa tai kvaila. Šiąnakt Juris jautėsi geriau, jei laikė ką nors priklausiusio Tamašui, tai gal bet kas tiktų? Galbūt pasakojimuose būta kažkiek tiesos ir nėra taip svarbu, ką laikai, svarbiau, kaip susikaupęs galvoji apie žmogų. Gal jei jis tvirtai rankose laikys lanką ir galvos apie Tamašą labai susitelkęs, tai privers jį išgirsti: „Mes čia, mes tavęs ieškome, nepasiduok ir nepadaryk nieko kvailo…”
Staiga pakilo vėjas, šiurpus, netikėtas gūsis, kuris atvėsino orą, net antklodes supūtė į riedantį tumulą, o ugnį — į kibirkščių ir karštų pelenų juostą. Gracija persigandusi sužvengė, o Nikolajus pašoko ant kojų.