— Tai vėjas! — šaukė Juris, šaltis vis košė, vaikis bandė sulaikyti, kad antklodės ir kaistuvas nenuskristų, o Nikolajus stengėsi sugriebti Graciją. — Tai tas pats vėjas…
Daiktai, ėmę skristi vartų link, pradėjo pleventi atgalios, tarsi burtų genami — stiprus vėjas irgi lygiai taip pat stipriai pūtė lauk pro vartus, ir Juris tuo pat metu iš abiejų pusių pajuto vėjo smūgį, tiesiog aukštyn sutaršantį jo plaukus ir jo apsiaustą, aplink ir aplink, o kai Juris galutinai išsivadavo iš apsiausto ir įkalino jį savo rankose, pamatė, kaip į orą švystelėjo prikaistuvis — aukštai iki pat medžių viršūnių — ir su žvangesiu sugrįžo žemyn.
Netikėtoje tyloje, žvaigždėms apšviečiant, jis įsispoksojo į jį. Ir pažvelgė į pakrantėje stovinčią pasišiaušusią figūrą, į seną žmogų blankiu apsiaustu, jo plaukai — visi sutaršyti, į žmogų…
Saule valdove — tai Karolis, einąs lyg būtų labai labai silpnas… arba sužeistas.
Zadnis leidosi bėgte pas jį, baikščiai metėsi atgal, vėl prie meisterio Karolio kojų, sumišęs sukiodamasis aplink.
— Karoli? — atsargiai paklausė Nikolajus, o Karolis ir toliau ėjo lėtai, kol nusigavo prie plokščio akmens, kur jie buvo sukūrę laužą. Vėjas nusilpo. Ir ugnis buvo kadaise nusilpusi, bet ji tuojau pat be jokios priežasties, kokią galima būtų pamatyti, pašoko prie Karolio kojų.
— Meisteri Karoli? — tarė jis, atsargiai artindamasis, Zadnis trynėsi apie jo kelius. — Meisteri Karoli?
— Labai norėčiau arbatos, — silpnu, užkimusiu balsu tarė Karolis.
Arbatos, pagalvojo Juris ir prisiminė, kaip nukrito prikaistuvis, nubėgo jo paimti, tuo tarpu priėjo Nikolajus, susikišęs rankas už diržo, ir pastebėjo:
— Velniška moteris — ta tavo sesuo.
— Dieve, — krūpčiodamas, kad net Juris galėjo iš tolo įžiūrėti, ištarė Karolis.
Jis praskalavo kaistuvą ir prisėmė jį upokšnio vandens, parėjo bei tiesiai pakabino ant ugnies prie Karolio kojų.
Bet Karolis kalbėjosi su meisteriu Nikolajumi, kažką sakė apie savo seserį, o kai Nikolajus paklausė, kaip viskas pavyko, meisteris Karolis tepasakė:
— Ne visiškai, kaip ir tikėjausi. Tai Izabelė. Palaikiau jai kompaniją… visą kelią nuo Tajni Strazo. Tačiau manau, kad ir Pavelas… jis buvo nevisai sveiko proto. Aš tikėjausi…
Meisterį Karolį krėtė drebulys. Juris iš žolėto raizginio pastvėrė apklotą, išpurtė jį, o meisteris Nikolajus juo apgobė Karolio pečius.
— Ji mane aplenkė, — tęsė Karolis, jo balsas buvo labai tylus ir įtemptas, vargiai garsesnis už varlių kvarkimą upokšnyje. — Bijau, kad ji bus pasiekusi kažką kitą, kažką čia esantį, ko neturėtų būti. Jos ir Pavelo. Čia buvo jo namai… Nikolajau, aš tikrai norėčiau vakarienės. Nemanau, kad pajėgčiau dar ką nors daugiau padaryti.
Kol jie, kiek įmanoma ieškodami krūmokšnių ir priedangos, skynėsi sau kelią per skurdžias aukštumas, dangus, neseniai liepsnojęs spalvomis, virto tamsa. Silpnas dūmų kvapas dvelkė pavėjui. Nelaimę lemianti goblinų apsiausties laužų pašvaistė žemėliau slėnyje sudarė pragariškų žvaigždžių žvaigždynus bei spiečius, ir Tamašas nežinojo, kaip suskaičiuoti tų laužų gausybę. Jis tik žinojo, kad Magijara niekaip neatsilaikys prieš tokį potvynį, jei jie kada užplūstų rytinius jos krantus. Šviesos tęsėsi ir tęsėsi iki pat horizonto, kur kalvos jį susiaurino, bei už jo: stovyklų laužai, degantys žmonių namai ir ūkiai, dievai žino kas.
(Daug, tarė balsas jo viduje. Jie negailestingi.)
Jis stengėsi nesiklausyti, netgi kiek pajėgdamas priešinosi, kad nemirksėtų, tamsa aplink jį visiškai prilygo tamsai už jo akių. Sunku nesiliauti ėjus, sunku išsilaikyti, kad kulkšnys nekrypinėtų, keliai nesulinktų. Lengviau praeinamose vietose Tamašas įsikibdavo į Skorės balno virves ir šitaip pats save vedė, nes jo sąmonė buvo taip supainiota ir nuvargusi, kad jis net beeidamas buvo linkęs knapsėti nosimi. Jį kamavo tamsos akimirkos, per kurias jis nieko nebesuvokdavo: jokių vaiduokliškų balsų, jokių vizijų, tik tamsa ir poilsis — o tai, jis mąstė painiai galvodamas, gal tai ragana šitaip stengiasi jį užliūliuoti palaimingu miegu. Ji gali išlaukti sau tinkamos progos žinodama, kad žmogus turi pailsėti, privalo pailsėti, o jis gi nemiegojo nuo tada, kai… jis pamiršo dienų skaičių, kiek praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą drįso net akis sumerkti.
Šmėkla parodė jam Bogdaną — parodė jam jo brolį goblinų rankose, ir jis nepasiliko paklausti jos, ar ta vizija buvo tiesa; toje trobelėje jis turėjo kardą, o išėjimą pro duris nagais pradraskė ir pabėgo apie tai net nepagalvodamas, tuo tarpu, jei būtų buvęs vyras, būtų galėjęs ją įbauginti, kad pasakytų jam tiesą, jis galėjo sužinoti užtektinai, kad tiesiog iš ten pat jiems padėtų, ir tada gal jam net nebūtų reikėję Azdra’ikio pagalbos, jis nebūtų praradęs Lvi arba visa šitaip užbaigęs bėgdamas, savo gyvybę begelbėdamas ir net nenutuokdamas, kur link jis bėga.
Tamašo kojoms pritrūko atramos. Jis užsikabino už Skorės balno arba galvojo, kad užsikabino — nežiūrint to, prabudo tamsoje, paslikas ant nugaros, ant šalto akmens, virš jo — palinkęs šešėlis.
Jis vėl sugrįžo į trolio urvą, vėl prabudo, ir visa grįžo atgal…
— Tamašai? — iš to šešėlio prakalbo Ela. Tai Elos rankos lietė jo veidą. Jam reikėjo prisiminti, kur jis yra, ir jis ilgėjosi trolio bei rūsio vietoje nuokalnės, laužų ir bėgimo.
— Aš nesinaudojau veidrodžiu, — pasakė ji tyliu balsu. — Geriau, kad nereiktų. Tamašai, Tamašai, ar viskas tau gerai?
Ant pakaušio buvo iššokęs gumbas. Tikriausiai jis bus parkritęs, kai siektelėjo arklio, arba gal jis aklas ir bejausmis buvo nežinia kur patraukęs. Visai nesvarbu. Jis gulėjo ant žemės ir turėjo atsikelti bei eiti, tačiau net viena poilsio akimirka buvo tokia brangintina. Jis plaukė pasroviui, buvo pusiau pabudęs, pažino Elą, galvojo, kad, nepaisant to gumbo ant jo galvos, dabar jam daug patogiau ir jis daug arčiau miego nei kada nors anksčiau.
— Tamašai.
— Žinau. Žinau. Judinuosi, — tačiau buvo sunku išvis nors kiek krustelėti, ir jis gulėjo ten kaupdamas jėgas vienam bandymui ar tiekai bandymų, kiek prireiks atsikelti. Tada ir vėl jį užplūdo tas dilgčiojantis jausmas, o per Elos rankas nupleveno lyg žaltvykslė mirgantis raudonis — per širdį ir per kaklą, beveik iki veido — veidrodžio burtai. Jai nereikėjo to daryti, pamanė jis, tai mano kaltė, kad ji taip daro, turiu stotis…
Jis pabandė. Ėmė keltis viena ranka, ir jam jau pavyko pakilti ant vieno kelio, kai jis išgirdo tą anksčiau girdėtą tylų metalo skimbčiojimą. Tamašo širdis prasmego. Jis sugriebė Elos ranką, jis daugiau nebenorėjo jokių burtų, troško tylos.
— Tai patrulis. Tyliai, — jis pamatė Skorės šešėlį ir kaip galėdamas greičiau bei tyliau atsistojo. Skorė stovėjo pakėlusi galvą, pastačiusi ausis — jis čiupo jos pavadį ir, atitraukdamas jos dėmesį, meilikaudamas jai, ant minkštų jos prusnų uždėjo savo delną.
Labai ilgai nieko nenutiko — tik tas garsas ir Skorės išgąstis, ir švelnus švelnus Elos apsiausto bei sijonų šlamesys, jai ateinant artėliau laukti.
Galbūt patrulis buvo kitoje kalvos pusėje, pagalvojo jis, gal tai iš kažkur atsklidęs aidas, o jie — saugūs nediduko mažų pušaičių bei krūmų brūzgyno viduje.
Tada, pro susipynusias pušų šakas žiūrėdamas aukštyn į kalvą, žvaigždžių šviesoje jis išvydo metalo žvilgesį bei šlaitu judančius šešėlius.
— Hobgoblinai, — tyliai lyg kvėpuodama sušnabždėjo Ela.
Tie mažieji, pagalvojo Tamašas. Tie, kuriuos Azdra’ikis palygino su žvėrimis. Tie, kas ėmė tvirtoves, o kai apleisdavo užgrobtas vietas, palikdavo pilis, žmonių galvų saugomas, net nesirūpindami tas vietas okupuoti. Jis neatitraukė nuo Skorės rankos, juto iš išgąsčio išplėstas jos šnerves ir atmestą galvą, kai nepastovus vėjelis atnešdavo jai goblinų kvapą — ne jos žvengimo jis turėjo bijoti, bet staigaus šuolio gelbėtis.