Ir dėkui bet kuriam juos saugojusiam dievui, tąkart vėjas, taip nenuspėjamai švilpavęs šiose kalvų properšose ir plyšiuose, pūtė jiems į veidus, goblinų nosys galėjo būti pakankamai jautrios, kad juos užuostų. Goblinų klausa galėjo sugauti menkiausią jų krustelėjimą.
Bet štai dėl regėjimo — vienas jų Krukči Tvirtovės rūsyje jo nepastebėjo, ir šitie… šitie pradundėjo žemyn nuo kalvos taip arti, taip arti jų pačią blogiausią akimirką, kad tarp jų ir goblinų kolonos tebuvo tik keletas krūmokšnių, tačiau goblinai jų nei pamatė, nei užuodė, nei išgirdo. Pirmasis goblinas vedė pakalnėn, o kiti sekė paskui: šešėliai, blizgą raštuotu plienu, pasišiaušę styrančiais lankais bei ietimis, šešėliai, kurie nutolo šlaitu ir vorele įžengė į tamsias slėnio prieigas.
Pastiprinimas žmonių miestų apgulčiai, pamanė jis; dabar, kai pavojus praėjo, jį krėtė drebulys. Jis paleido Skorės pavadį, sau į šonus nusibraukė delnus ir pajuto, kad vėl gali kvėpuoti.
— Kalvose turbūt pilna jų kariaunų, — tarė jis pritildytu balsu, Tamašas juto, kaip nuo pervargimo dreba jo keliai. Pats jis primygtinai reikalautų tęsti kelionę tamsos priedangoje, bet galiausiai ir Skorė turėjo savų rūpesčių, reikėjo rimtai pagalvoti apie laipiojimus, ji mažai ilsėjosi tiek dieną, tiek naktį ir galbūt, sutrikęs pamanė jis, galbūt jie turėtų ją palikti ir traukti pėsčiomis.
Tačiau, jeigu jie taip pasielgtų, ji tikrai taptų goblinų jauku, be to, jis jokiu būdu nebebuvo tikras, kad jie privalo keliauti taip pat paskubomis kaip anksčiau.
(Grįžk, jame kažkas šnabždėjo. Taip, grįžk, Tamašai. Sugrąžink veidrodį į girią. Tai vienintelė vieta, kur galima pasislėpti.)
Vieną akimirką Tamašas pamatė šmėklą, plevenančią tarp medžių. Net suabejojo, ar buvo užmerkęs akis — manė, kad jos atmerktos, bet jis galėjo matyti tik tamsą ir tą figūrą, o kai ties blauzda jam pasipainiojo riedulys, apgrabinėjo jį ranka ir atsisėdo, alkūnę atrėmė į kelį ir pabandė trindamas sugrąžinti akims regėjimą, jis trynė ir trynė, ir stengėsi atsikratyti ta vis neišnykstančia vizija, kad išvystų nuokalnę ir Elą, ir paprastas uolas bei šešėlius.
„Liaukis, — įsakė jis šmėklai. — Liaukis, paleisk mane, tu prisiekei Azdra’ ikiui…”
Jį palietė ranka, ir jis nuo jos atšlijo manydamas, kad tai šmėkla, tačiau žvirgždo čežesys labiau atitiko kalvos šlaitą, o kartu su rieduliu, kurį Tamašas buvo pasirinkęs savo inkaru šiame pasaulyje, tai labiau priminė Elos prisilietimą, ir jis įsitikino tuo, kai ranka nuslydo prie jo rankos ir apėmė jo pirštus — ji buvo šilta ir kūniška, ir ji siekė jo dėmesio, skaudžiai to reikalavo.
(Du naivuoliai, tarė jo viduje. Du prakeikti kvaileliai.)
Jis staiga papurtė galvą, kaip galėdamas iš visų jėgų sutelkė mintis: „Eik šalin!” O šalia jo Ela…
Ela tylėdama ištraukė iš jo delno savąją ranką ir atsistojo. Tamašas, pažvelgęs aukštyn, galėjo ją matyti, jis matė, kaip ji pasitraukė nuo jo šalin, ten, kur stovėjo Skorė, ir ten sustojo, žvelgdama į tamsą. Tamašas pajuto tarp judviejų sieną — šaltą ir apčiuopiamą kaip akmuo. Ant lūpų jis juto prisiminimą, tą kvailą akimirką, kai manė pamokysiąs Elą. Jo burna degė nuo bučinio. Tai galėjo įvykti prieš akimirką. Kvaili kvaili mainai su ragana… su Girios ragana, su viskuo — ne mažiau, — ką šis vardas, rodos, reiškė šiame krašte, šiame kare.
Jis matė blyškų Elos veido kraštelį, išnirusį iš apsiausto šešėlio, tarsi mėnuo per užtemimą, juto į jį nukreiptas jos akis, intymų ir drauge pavojingą dėmesį, tarsi… tarsi pasitikėjimas ir įtarumas, ir visa, ką jis žinojo, būtent šiuo metu būtų pakibę ore.
Jis norėjo būti arčiau jos… jis nepajėgė ryžtis pakilti, ir prieš jam įtikinant savas nuvargintas kojas judintis, Ela, rankomis tvirtai apglėbusi apsiausto tamsą, vėl priėjo prie jo.
— Tau kažkas nutiko, — pasakė ji… lyg sakytų, kad jis visais įsivaizduojamais būdais būtų ką nors išdavęs: toks buvo jos balso tonas, toks jausmas sklandė ore tarp judviejų.
— Aš tau sakiau, — paprieštaravo jis.
— Aš galiu tave girdėti.
Tamašas buvo pernelyg pavargęs, kad mintų mįsles. Tačiau ji omenyje turėjo ne tik žodžius, bet kažką pavojingo, išdavystę ir melą bei trapią viltį, kad jis nemeluoja.
Tamašas desperatiškai papurtė galvą. Jis nesuprato, jis norėjo, kad ji žinotų, jog jis nesupranta net to, apie ką ji kalba.
— Taip, kaip tu girdi magiją, — pasakė ji. — Taip, kaip tu ją pažįsti. Aš girdžiu tave.
— Ar tu ne visada girdėjai? — visa jam buvo beprasmiška. Tačiau jis neabejojo dalykais, kuriuos žinojo nežinodamas, kaip juos žino, jis nuspėdavo tai, ko niekaip nežinojo, jis prisiminė jį apglėbusias Elos rankas ir kaip neseniai kelissyk juto jos buvimą šalia tarsi šmėklą vėjuje, visa — akimirkos neviltyje ir išdrikusioje sąmonėje; dabar jis sapnuoja. Jis apako, o gal jau tada sapnavo, ir jis nesėdi ant tikro akmens ant tikros kalvos šlaito, žvelgdamas į ją, tačiau tik sapnuoja ją taip kaip žmogus, skęstąs į kerus, gali pasiekti saugesnę tikrovę ir saugesnį sapną. Nenueik, troško jis. Ragana sugrįš. Man negalima sumerkti akių, kitaip — ji sugrįš.
Ela atsuko jam nugarą, užsispyrusi paliko jį melstis sapnui, bet po to sustojo ir apsisuko, ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kad jis suprato, jog ji jo nepalieka, jis suprato, kad ji pyksta ant šmėklos — ne ant jo, o jam nepavyko prisiminti, ar jis arba ji ištarė garsiai bent žodį… Dieve, jis meldėsi, kad tai nebūtų ilgalaikė būsena, šitas klausymasis, šita nepatyrusi siela, kuri juto Elos šešėlį, svyruojantį šmėklos siaubą ir Elos baimę, jos pačios polinkį į jį, uždraustus dalykus, uždraustą artumą — raganai nerūpi, ragana nedaro to ir nedaro ano, ponia jai visada kartodavo, o užvis labiausiai raganai negalima į širdį įsileisti tokį troškimą, kad ją kas liestų ar laikytų, ar kad ji saugi pailsėtų su kuo nors, su bet kuo, kas kartą gyvenime ją apkabintų.
Jis ją apkabintų — padarytų viską, ko ji paprašytų, viską, kad tik ji nesijaustų tokia vieniša… jis niekada nebuvo vienišas, jis turėjo brolius, tėvus, Karolį, jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo, gal tik trolio urve — tačiau ji ūmai nusisuko ir atkišo jam savo profilį, blyškų kaip žvaigždžių šviesa. Ji stebeilijo į naktį, ir jos vienišumas kvietė šešėlius, kaip ponia ją buvo mokiusi. Jos buvimas šalia šaldė į ledą.
— Tu nežinojai, — pagaliau tyliausiu šnabždesiu tarė moteris-vaikas. — Magija visada turėjo būti tavyje: veidrodis žinojo. Žinau, tu man nemelavai, tačiau kažkas atsitiko, kažin kas privertė, kad įvyktų. Tu… girdi… mane, ar ne?
— Nesuprantu, ką tu nori pasakyti, — Tamašas atsakė siaubingai nusivylęs, bet jis jau suprato: ji kalbėjo apie magiją ir žinojo, kad jis žino… tačiau jis visiškai nesuprato, ar tai buvo kažkas, kas pratrūko jame, ar kažkas, ką kas nors kitas jam padarė, ar tai gera, o gal bloga, o gal tai šmėklos darbas — koks nors gėdingas ištvirkavimo bei išsigelbėjimo ženklas — jis pats nebesuprato, visiškai nebesuprato, buvo šmėklos įskaudintas, minčių ir jausmų, kurie tokie tikri ir taip absoliučiai nepagrįsti protu, kad jam nepavyko nubrėžti linijos tarp to, ką jis susapnavo, ir to, ką padarė. — Aš nežinau, ką aš girdžiu. Nežinau, kas manyje vyksta.