Jo baimė šoktelėjo prie jos lyg ugnis ir išblėso, pritrūkusi degios medžiagos, visiškai atšalo, kol ji žvelgė į tamsą, kur šmižinėja goblinai. Ne, dabar Ela nenorėjo būti palytėta, šito norėti — silpnybė, o ji nebuvo silpna — jis gi… jis, apkabindamas arba bučiuodamas ją į lūpas, nenorėjo išreikšt jokios meilės, jis neatkeliavo čionai mergintis kokiai nors mergiotei, kai jo namai pavojuje, jis nebuvo toks lengvabūdis — dieve, būk maloningas — jis nebuvo toks kvailys, o kad jis žinotų, ar tai jo ar Elos mintys atvėsino jo norą prieiti prie jos ir apkabinti. Jeigu jis dabar ją paliestų, pasauliui ji pasidarytų daug pavojingesnė už Girios šmėklą, jei jis panorėtų to paties, ko ji trokšta, jis jau niekada nebežinotų, ką pats mano. Jei šią akimirką jis nuskristų iki pat pasaulio krašto, tas nieko nepakeistų: ji amžinai jį girdėtų.
— Nedaryk to, — tyliai, vis dar nežiūrėdama į jį tarė Ela. Jei būtent tada ji būtų pažvelgusi į jį, būtų lyg ugnis jį sudeginusi. Dunkst! — šoktelėjo tada pasaulis, ir grįžo žemė ir akmuo, ir tolėliau nuo jo stovinti Ela. Dar po akimirkos ji tikrai į jį pažvelgė, priėjo ir atsisėdo šalia. Tada jis pats nusuko savo žvilgsnį šalin, kad vėl nepradėtų visko iš naujo. Jautė savy nepatikimą pusiausvyrą, vieno tetroško — atsigulti ir užmigti, ir pabusti iš sapno, kuriame buvo tiek daug prieštaringų dalių, tikriausiai jis vis dar sapnuoja, tikriausiai jis vis dar trolio urve, tikriausiai tas padaras netrukus sugrįš, ir jam visai nėra ko vargintis dėl išsigelbėjimo ar kokių nors sprendimų.
Ne, jis dar nemiega. Staiga, krestelėjęs galvą, jis susigriebė bekrentąs — tai tik įrodė, kad jis nemiega; ir dar kartą taip pat susigriebė, gana ramiai pagalvodamas, kad labai neįprasta užsnūsti įbaugintam ir kad vos nenuvirto ir neįsidėjo galvon antro gumbo, jei tas pirmasis buvo tikras.
Šįkart jam paprasčiausiai nepavyko pramerkti akių. Jis šonu nuslydo žemyn, visa naktis sukosi ratu. Pabandė praplėšti akis, nes bijojo šmėklos, tačiau jis pajuto ant jo užmesto apsiausto šilumą ir gyvą kūną šalimais bei svorį ant savo rankos. Atrodė, kad Ela iš jo darosi sau pagalvę ir skaudina jo mėlynes, tačiau jos paprasčiausiai buvo nejautrios — bet ne dėl šito Tamašas norėjo jai pasipriešinti, o dėl to, kad ilsėtis buvo ne vieta ir ne laikas, o ir šmėkla bandė jo sapnuose jį surasti. Ji abu juos burtais pažadins…
Tačiau šįkart miegas buvo tas svoris, kurio Tamašas nebevaliojo pajudinti, net rankos nebepajėgė pakelti, kad pažadintų mergaitę.
11
Vakarienė, rodos, padėjo. Juris galvojo sau, kad meisteris Karolis turėjo visą dieną būti nevalgęs, tad nėra ko stebėtis, jog atrodė taip baisiai nusilpęs — tai visai ne dėl dvasių, Juris bandė save įtikinti. Ne iš baimės meisterio Karolio ranka kretėjo ir barškino peiliu per prikaistuvį. Tačiau Nikolajus neatrodė patenkintas Karolio atvykimu, o Zadnis baksėjo galva į Jurio sterblę ir tapsėjo jam su didžiulėmis letenomis, nenorėdamas nuo jo atsitraukti toliau nei per rankos ilgį, net troliai po to vėjo ir dvasių pasirodymo nesugrįžo, ir Juris jų nekaltino: jei jis nebūtų pažinojęs Karolio, nepažinotų Nikolajaus, pats galbūt pabėgtų.
— Na, tai ką mes darysime? — paklausė Nikolajus, kai Karolis padėjo lėkštę į šalį. Juriui labai patiko, kad Nikolajus paklausė tokių dalykų. Jis jau tiek ir tiek prisisėdėjo laukdamas, kol suaugusieji ims taip klausinėti.
— Pažiūrėsim, ar pavyks ją vėl čionai susigrąžinti, — atsakė Karolis.
— Ką?.. Tavo seserį? — paklausė Nikolajus.
— Niekas nežino. Niekas nepasakys, ką šįkart gausime. Čia buvo Itresė. Ilysė buvo, — meisteris Karolis paėmė pagalį ir ėmė maišyti juo laužą, srovėmis siųsdamas kibirkštis aukštyn į tamsą. — Itresė buvo prieš Ilysę. Ilysė buvo pirmoji iš mūsų laiko, Izabelė ją pažinojo. Bet Pavelas… Pavelas — jis vienas iš tų, kurie maišaty.
— Kokioje maišaty? — tyliai paklausė Juris įsivaizduodamas, kad visi kaip visada jam lieps užsičiaupti.
— Dvasių maišaty, — išsiblaškęs sumurmėjo meisteris Karolis.
— Izabelė susiskaldžiusi dalimis. Jos dalelės, Pavelo dalelės… Itresė valdė šią pilį po jos žlugimo, kol buvo statomas Tajni Strazas. Ir Ilysė. Ir Ilena. Nė vieno iš jų negalėčiau atmesti.
— Kas jie? — Juris norėjo žinoti, tačiau Nikolajus pakilo nuo ugnies ir atsistojo už jo, jo rankos — jam ant pečių.
— Rūmų prižiūrėtojas. Mirusios raganos, — Nikolajus pasakė tyliai tyliai, nepertraukdamas Karolio, kurio susidomėjimas ugnimi vis neslūgo.
— Pritrauk ją visą, — murmėjo Karolis. — Izabelė… tiesiog išsisklaido. Štai kodėl tu negali surasti dvasių, — aukštyn plūstelėjo kibirkštys. Spragtelėjo žarijos. — Reikia aistros, kad sukurtum dvasių lankomą vietą. Žmogžudystė, smurtinė mirtis, tragiška mirtis… šitai, o, taip, taip, jai teko, — dar daugiau kibirkščių. — Izabele? Izabele? Sesute, ar girdi mane? Tai Karolis tave šaukia.
Kibirkštys, rodės, per ilgai kybo vėjuje, šoka ir sukasi, ir būriuojasi lyg jonvabalių spiečius.
— Tuomet persekiojamieji, — tarė Karolis vis maišydamas, vis siųsdamas aukštyn žvaigždes. — Tie, kurie negali ištrūkti iš pasaulio laisvėn — tai irgi Izabelė, tai tikrai Pavelas. Manau, kad ir Ilena.
Nikolajaus pirštai skaudžiai įsikibo į Jurio petį, o Juris sulaikė kvapą, negalėdamas nuo tos kibirkščių sankaupos nusukti žvilgsnio. Jis girdėjo Zadnį inkščiant ir urzgiant, jautė, kaip ant jo paties sprando stojasi plaukai, ir jei ne tie Nikolajaus pirštai, iki mėlynių gniaužiantys pečius, jis pats norėjo bėgti.
Kažkoks šešėlis metėsi ant jų, gauruotas rudaplaukis šešėlis išžarstydamas žarijas prasiveržė pro ugnį ir sukiojosi, ir šnypštė, ir spjaudėsi.
— Krukči! — iškvėpė Juris. Ogi Krukčis tuo metu braukė per nusvilusias savo kailio vietas, spjaudėsi ir bruzdėjo tamsoje kitapus laužo. Staiga skardžiai sulojo Zadnis, ir Juris jį nutildė.
Tačiau magija liovėsi veikusi.
— Prakeiktas trolis teisus, — tyliai pasakė Nikolajus. Meisteris Karolis buvo atsistojęs ant kojų, lėtai pasisuko apžvelgdamas mišką, sugriuvusias sienas, tamsą palei upokšnį. Kitas trolis irgi pasirodė. Jis kiurksojo nendryne.
— Po galais, — sviesdamas pasibjaurėjimo mostą, tėškė Karolis ir žingsniais apėjo platų ratą. — Po galais ir po šimts, Izabele, nebūk užsispyrusi. Nebūk užsispyrusi, ar girdi! Ar tu nori, kad goblinai štai šitaip išsinešdintų? Ar šito tu nori? Mane įpykinti? Nejau karalienė paspruks su viskuo, ką tau padarė? Su tuo, ką padarė Pavelui? Jis miręs. Jis ten su tavimi. Taip, kaip ir kiti. Izabele, dėl dievo meilės, suprask gi tai!
Juris suvirpėjo, nes meisteris Nikolajus jį skaudino, ir jam dabar atrodė, kad kibirkštys pačios kyla aukštyn, kad jos formuoja kažkokį pavidalą.
Ir senasis staiga aną užsipuolė:
— Izabele?
Plykstelėjo ugnis, pasirodė kibirkštys ir ėmė sūkuriuoti švytinčių dūmų juostomis, aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn, kol suformavo kažkokį pavidalą arba pavidalus, visus besiraitančius ir besipainiojančius kaip gyvatės.
— Pavelai, — piktai tėškė Karolis. — Nešdinkis iš kelio! Ar girdi? Tu jos negini, tu trukdai! Ar girdi mane?
Viena sruoga išsisuko ir nuvinguriavo aplink ir aplink centrinį pavidalą.
— Izabele!
Kibirkštys pasipylė visomis kryptimis, ir staiga per jų vidurį pralėkė stiprus vėjo gūsis. Kibirkštys nudegino Juriui veidą ir rankas, Zadnis sulojo ir ant kažko suurzgė, o Nikolajus atleido savo gniaužtą ir nusikeikė.