Švytinčių dūmų sruogos sukiojosi spirale visur po upokšnio pakrantę, lekiojo per sienas, audė tarp medžių ir vis greičiau ir greičiau sukosi. Nikolajus pastvėrė savo kalaviją, tačiau ten nebuvo nieko, ką būtų galima su kardu nurungti — vien tik vėjas, o Krukčio ir jo draugo iš viso nebeliko jokio ženklo.
Tada pasigirdo balsas, kuris galėjo būti ir moters, Juris negalėjo tvirtinti. Jis buvo baisus ir visur, ir staiga tiesiog Juriui prieš akis stojo grėsmingas veidas tardamas:
— Kas tu?
Jis nemanė, kad privalo atsakyti. Stovėjo nejudėdamas, ogi Zadnis tuo metu šokinėjo ir stengėsi anam įkąsti, bet Karolis rūščiai šūktelėjo:
— Itrese! Ar tai Itresė?
Sūkurys išsisklaidė ir susisuko kitoje vietoje, aplink ir aplink laužo šviesos ratą ir staiga metėsi vienu metu iš visur aukštyn ir aukštyn, kol suformavo pavidalą.
— Itrese! — šaukė Karolis. — Tau nėra ką čia veikti. Šalin! Izabele! Užula!
— Tai senelės vardas, — sušuko Juris, jis pasisuko pažiūrėti, gal Nikolajus ką nors žino. — Ką bendro su šituo turi senelė?
— Galbūt ji nori savo tikrojo vardo, — nei šį, nei tą burbtelėjo Nikolajus. Žiūrėjo į laužą, virš kurio, kai Juris pažvelgė atgal, pavidalas pleveno bei kito, kol tapo moters veidu ir kitos moters veidu, ir vyro veidu. Juris negalėjo pasakyti kieno: jie ūkanojo vienas virš kito, ir jų bruožai kito lyg vaizdai žėruojančiose anglyse.
— Pas karalienę, — savo susidvejinusiu balsu tarė atvaizdas. — Pas karalienę, pas karalienę… — veidrodis to, kas yra ir vis dar gali būti — pas karalienę — mėnulio veidrodis, be keitimo įtvirtintas pakitimas… — pavidalas sakė dar daugiau, tačiau vis daugiau ir daugiau balsų jungėsi į pokalbį, kol pasidarė visai nebeaišku.
Karolis išdrįso prisiartinti prie laužo — baisiai arti, Juris pagalvojo, kad jis taip nepadarytų — pakankamai arti, kad paimtų degantį pagalį ir ore išvedžiotų raštų raštus, raštus, kurie lieka akyse kaip vidurdienio saulė. Raidės, pamanė Juris. Raštas, visas sumazgytas draugėn. Raidės sukosi vis ratu ir ratu, taip, kaip ir dūmai, ir tada pasruvo, sruvo tokios didžiulės — tiesiog į atvirą Karolio delną. Dūmai sekė paskui raides, o kibirkštys — paskui dūmus.
Po to liko tik laužas, ir Karolis pasirėmė ant savo lazdos ir plumpt atsisėdo ten, kur stovėjo, jo galva nukaro priešais įprastą, ramų laužą.
— Na? — tyliai pasidomėjo Nikolajus. — Kaip? Ar tai ką nors padarė?
Geras klausimas, pamanė Juris. Puikus klausimas, pasakytų meisteris Karolis. Nikolajus nedrąsiai paleido Jurį ir nužingsniavo ten, kur ilsėjosi Karolis. Juris sekė iš paskos. Zadnis kelis kartus perbėgo jam skersai kelią ir vis šokinėjo prie jo rankų.
— Eik šalin! — pasakė jis Zadniui ir sugriebė jį, kol tas dar neužsipuolė Karolio, kuris išvis neatrodė sveikai.
— Kas tai buvo? — Nikolajus paklausė Karolio, ir Karolis, giliai įkvėpęs, atsakė:
— Mano sesuo. Ir Pavelas. Kartu. Dažniausiai. Itresė. Ilysė. Mėnule valdove, ką aš pašaukiau?
— Tai ar galėjai su ja pasikalbėti? Kad tave po šimts, seni, ar pavyko sužinoti nors, kur Tamašas nuėjo? Ar jis praėjo pro arką?
— O, šitai jie padarė, — atsakė Karolis. — Šitai tikrų tikriausiai padarė.
— Tada eime paskui juos! — šūktelėjo Juris. Tačiau nė vienas nesiklausė. Nikolajus murmėjo kažką, kad jeigu Karolis būtų pasirūpinęs viskuo, kaip turėjo pasirūpinti, o Karolis kažką sakė apie tai, kad žmonėms reikia susidurti su tuo, kas yra vietoje to, kas galėjo būti, ir skambėjo šitai, tarsi iki dvikovos būtų pavojingai arti.
— Baikit ginčytis! — suriko Juris, ir jam pačiam netikėtai jie abu liovėsi kalbėję bei sužiuro į jį. — Mano broliui reikia pagalbos, — tai buvo viskas, ką jis sumąstė pasakyti. — Jei dvasios mums nepadės nė magija, tada mes patys turime ten eiti, ar ne?
— Ne per tamsą, — pasakė Nikolajus.
— Ne per tamsą, — sutiko Karolis ir, sunkiai remdamasis ant savo lazdos, atsikėlė, ėmė ant žemės bei žolėje brėžti liniją.
Kodėl? Juriui buvo įdomu. Tačiau tai panėšėjo į tai, ką berniūkščiai brėždavo ant žemės, kai ruošdavosi kautis, arba į liniją, kurios niekas negalėtų peržengti. Ir kol Karolis braižė, jis pamanė, tegul anie geriau rimtai pamąsto dėl žingsnio per tą brėžį. Jis nuėjo ir atsivedė Graciją artėliau, kad ji būtų viduje, kai linija užsidarys, ogi Zadnis visą tą laiką laikėsi prie jo kulkšnių.
Bebrėždamas savo liniją, meisteris Karolis apėjo visą kelią aplink didžiulę teritoriją. Jis sugrįžo ir sušnabždėjo kažką ugniai, kuri švystelėjo aukštyn ir paleido ploną dūmų juostą veržtis lauk ir suktis, ir suktis aplink juos tarsi siena.
— Trolius palikome lauke, — tarė Nikolajus. — Gerai, kad atsikratėm.
— Jie gali ateiti ir vėl išeiti, — atsakė Karolis.
— Puiku. Tai kas iš to gera? Troliai gali ateiti ir išeiti. O dvasios?
— Ne, jei man pavyks sutrukdyti.
— Ką gi, tai nėra jau taip labai blogai, po šimts, a?
— Tu nepastatei užtvaros, meisteri medžiotojau. Gal pasižiūrėkim į tavo liniją, pasižiūrėkim, kaip tu ją ginsi.
— Nesikaukit! — suriko Juris, ant jų abiejų papykęs.
— Paklausyk, — nekreipdamas į jį dėmesio, kalbėjo Nikolajus.
— Vienas… vienas trolis buvo naudingas. Dviejų mums nereikia. Kodėl jų staiga atsirado du? Kam mums du?
— Nes Hazelis turėjo trolį, — atsakė Karolis. — Kiekviena civilizuota vietovė turi trolį.
— Ne ten, kur aš buvau, — pasakė Nikolajus.
— Tuomet tu nesi buvęs jokioje civilizuotoje vietoje! O į šiaurę nuo čia jų esama, žinau puikiausiai.
— Baidyklės daržinėse, — tarstelėjo Nikolajus.
— Ir pirtyse. Ir grūdų aruoduose. Ir laukuose, ir melžimo stoginėse, ir rūsiuose.
— Anie nėra troliai.
— Tai lygiai tas pats!
— Jie neturi jokių uodegų! Niekada nemačiau uodeguoto laukinuko.
— Ar kada nors jį matei?
Akivaizdu, Nikolajus nebuvo matęs. Nikolajus raukėsi, trynė sau ranką ir mindžikavo. Tada tarė:
— Tai ar gavome iš tavo sesers kokios pagalbos, ar ką?
— Nežinau, — atsiliepė Karolis. — Velniškai puikiai nežinau. Ir nežinosiu, kol į ten nenusigausim. Tai nėra paprasta giria.
— Tai ne paprasta giria?
— Ne.
— Ką gi, puiku, kas ten tokio nepaprasto? Dvasios?
— Gali taip sakyti, — tarė Karolis, ir Juris prisėdo ir rankomis apkabino Zadnį. Šiandien jis pamatė visas dvasias, kokių tik norėjo. Bet jei Tamašas yra kitoje tos girios pusėje arba pasiklydęs joje, na, ką gi, jis ateina, ir jis visai nenorėjo atkreipti į save dėmesio nė kad meisteriui Karoliui ir meisteriui Nikolajui kiltų koks klausimas apie jo nėjimą toliau arba apie tai, kad vienas iš jų liktų jo saugoti. Kartais, jei esi berniukas, likti nepastebėtam būna puiki mintis. Taigi jis leido jiedviem ginčytis tarpusavyje, o pats, kaip ir Zadnis, buvo tylutėlis.
Naktį ne vien trinksėjo — dejavo ir šlamėjo, lapuose šnypštė, upokšnyje ir brūzgynuose kvarkė bei girgždėjo, trypė vaiduokliškomis kojomis, aplink meisterio Karolio nubrėžtą liniją blaškė lapus.
Ką dvasios daro, kai tave apninka? Juriui magėjo žinoti. Tačiau nė vienas dar nieko nekalbėjo apie tai, kad vesis jį namo, tad jis gulėjo tylus, drebėdamas po savo apklotu, ir vylėsi, kad paskutinis triukšmas — tai Gracija, besimakaluojanti rato viduje. Zadnis buvo paguldytas šalia jo ir miegojo. Troliai nebepasirodė. Juris troško, kad galėtų manyti, jog jie buvo dalis to, kas vyko ten, anapus, tačiau jis baiminosi, kad Krukčis iš tikrųjų bus suradęs savo brolį ar ką ten tokį, kuris jo ėjimą padarė prasmingą. Jei taip ir yra, Juris džiaugėsi dėl Krukčio. Jis tikėjosi, kad rytoj jis suras Tamašą.