„Labas”, — pasakys jis, kai prijos prie Tamašo. Tamašas bus nustebęs ir piktas, bet galiausiai — laimingas jį matydamas. Tamašui padarys įspūdį tai, ką jis nuveikė ir kad laikėsi pažado — ne, tiesa, Tamašas baisiausiai ant jo supyks todėl, kad jis paliko namus ir sunervino tėvus bei, pirmiausia, prarado Zadnį, bet Tamašas jam atleis, nes bus labai patenkintas, kad jis atvedė meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, kurie buvo ta pagalba, kurios Tamašas nebesitikėjo rasti… kad ir ką Tamašas bedarytų, kad ir kur bebūtų įsipainiojęs, pabėgdamas su raganomis.
Galimas dalykas, jis ieško Bogdano. Jei Tamašas ištrūko nesukapotas į gabalus, jis tą ir darys. Arba gal Tamašas stengiasi padaryti tai, ką Karolis turėjo padaryti, tai, ko Karolio sesuo iš jo norėjo; taigi Karolio sesuo neturėtų prieštarauti jiems pagelbėti, jei tik meisteriui Karoliui pavyks priversti ją tai suprasti.
Ir ką ten meisteris Karolis sakė, paminėdamas senelės vardą? Žmonės kalbėjo, kad senelė atvyko iš už kalnų, be to, žmonės sakė, jog senelė keista. Berniukai šnekėjo, kad senelė — ragana. Ir akivaizdu, kad taip.
Tai kaip tai paveikė tėtį ir kaip paveikė jį? Baisi mintis — ta, kurią jis lyg akmuo, paleistas vandens paviršiumi, nuolat peršokdavo: vėl prie šlamesių brūzgynuose ir prie Tamašo, ir vėl tekšt tekšt tekšt per tą tamsią dėmę, kurioje buvo dalykų, kurių, jis tvirtai žinojo, meisteris Karolis nesiruošė jam papasakoti, kitaip jau anksčiau būtų tai padaręs.
Tada — tai buvo jau už tamsiosios dėmės, tad jis pamanė buvęs užsnūdęs — Zadnis pakėlė galvą ir krestelėjo jo ranką, ir jis pamatė klūpantį Karolį, pridėjusį savo ausį prie žemės, besiklausantį, taip pat, kaip darydavo tą namie; Juriui rūpėjo, ar tik meisterio Karolio sesuo nekalba su senuoju, ir jis patraukė savo ranką, priglaudė savo ausį prie žemės. Jis nebuvo įsitikinęs, kad nori girdėti tai, ką girdi meisteris Karolis, nežinojo, ar teisinga slapta klausytis.
Tačiau bet kuriuo atveju jis nieko neišgirdo, tik upokšnio triukšmą ir vėjo šnaresį bei sunkų Zadnio atodūsį. Ilgą laiką meisteris Karolis liko tokioje padėtyje, o kartais pasiklausęs, jis suglausdavo savo delnus, tarsi būtų kažkam šnabždėjęs, ir vėl suklusdavo. Jurio akių vokai buvo labai sunkūs, akys vis merkėsi, nes, matyt, nieko nebenutiks, ką jis galėtų išgirsti. Galiausiai jis suprato, kad miega, nes sapnavo apie trolio urvą ir Tajni Tvirtovės rūsį, ir apie namus, tarsi galėtų sklandyti po menes. Jis matė savo tėvą, vėlai, labai vėlai vakare besėdintį menėje, nė vieno žmogaus prie jo nebuvo. Matė savo motiną, ji atrodė tokia susirūpinusi ir nelaiminga. Jis norėjo pasakyti: „Mums viskas gerai”. Juk paprastai savo sapnuose jis galėjo elgtis kaip tinkamas, tačiau šįkart jis kalbėjo, o jie net nepasuko savo galvų, lyg savo sapne jis iš viso nebūtų ten buvęs. Ir jis nuėjo į Tamašo ir Bogdano kambarį, bet ten buvo tamsu ir nė vieno žmogaus, ir jis nuėjo į savo kambarį, ir visa buvo taip, kaip jam išeinant, net Tamašo dėžutė stovėjo ant lovos, ir visa buvo tamsu, bet jis galėjo matyti. Buvo baisu, tarsi jis iš tikrųjų ten būtų, ir jo motina neleido kambarinėms nieko judinti ar net dulkes nuo ko nors nušluostyti, nes kambaryje trenkė sudususiu nenaudojamos patalpos kvapu. Jis troško sugrįžti pas meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, jis norėjo, kad netrukus išauštų rytas.
Taip ir buvo, nes jis išgirdo, kaip pragysta paukščiai. Ir tada jis panoro miego, bet priėjo meisteris Karolis ir bakstelėjo jam su savo lazda bei pasakė, kad jie turi judintis.
Skorė prunkštelėjo ir sukrutėjo kaip tik viena akimirka anksčiau, nei Tamašas suvokė, kad paukščiai čiulba — toks miglotas, trikdantis įspūdis buvo jam kilęs. Jis pravėrė akis į pilką dangų ir pušų šakas, nieko bloga nepamatė; nuo gulėjimo ant akmens jo nugara buvo nejautri, jei jis pasijudintų, jam suskaustų, o ir Elos svoris ant jo peties iš tiesų kėlė skausmą, tačiau jis dar norėtų, o, kaip jis norėtų dar nors vieną sekundėlę sumerkti akis.
Tačiau jiems mažų mažiausiai reikėjo pagalvoti, per kur jie eina ir ką ketina daryti. Jis pajudino savo kairiąją ranką, kad pasiremtų ant jos, bei pakėlė galvą ir dienos šviesoje išvydo uolėtą kampą, pamatė:
— Ela!
Goblinai — visur, apsiginklavę, pritūpę ant šlaito akmenų bei ant žemės, vien lūkuriuojantys, į petį atremtomis ietimis.
Ela pabudo. Besirepečkodamas aukštyn jis rankos mostu pastatė ją ant kojų, pamatė, kaip goblinai siekia savo iečių ir stojasi. Tamašas stvėrė, išsitraukė savo kardą tikėdamasis, kad goblinai turi šiokį tokį supratimą apie garbę — pakankamą, kad pultų prie jo po vieną, pakankamą, kad jam su Ela netektų atsidurti po iečių kruša.
Tačiau visai netikėtai goblinai pakeitė savo veidų išraiškas ir ėmė žiūrėti pro jį, pro uolas, atjojančio raitelio sukeliamo bilsmo pusėn. Tamašas pasuko galvą tik tiek, kad įsitikintų, jog tai blyškiai pilkšvas arklys, kuriuo jis staiga ir piktai patikėjo. Goblinai stovėjo laukdami įsibrovėlio, o Azdra’ikis užtruko, prijojo prie jų lengva žingine, iššoko iš balno ir nusileido iš karto ant abiejų kojų, žvangtelėdamas metalu. Lvi, prunkšdamas iš pasipiktinimo, metėsi į šalį, o Tamašas belaukdamas pakėlė kardą.
Tačiau Azdra’ikis numojo į visa tai, kad ir kas bevyktų jam už nugaros.
— Ai, nuleisk tą prakeiktą daiktą, žmogau. Parvedžiau tau tavo arklį, argi ne?
Dar kiek, ir Tamašas būtų užsimojęs prieš Azdra’ikį kardu. Jis nenumetė kardo, laikė jį laukdamas, kol Azdra’ikio juokas išsikvėps — o taip ir bus. Bet Azdra’ikis priėjo arčiau, rankoje laikė Lvi pavadį, ir vos iš už pusės sieksnio švelniai pastūmė arklį, atstūmė atsargiai, atvirkščia plaštaka, siūlydamas Lvi pavadį į Tamašo ranką, o aplink juos — tyla ir laukimas.
— Prašau, Tamašai, — žvelgdamas tiesiai jam į veidą, tarė Azdra’ikis, o argi žvėrys šaukia žmones vardu, o gal suteikia jiems laiko pagalvoti, koks fatališkas būtų judesys daugelio nepažįstamų goblinų akivaizdoje nužudyti jiems pažįstamą gobliną.
Ela taip pat abejojo. Tamašas juto ją jau už nugaros. Nuleisdamas kardo smaigalį ir siekdamas Lvi pavadžio Tamašas nenuleido akių nuo Azdra’ikio ir visko, kas buvo regos plote, jis tikėjosi kokio nors goblinų pokšto. Tačiau Azdra’ikis atidavė pavadį, išsišiepė prieš jį, dėl ko Tamašui visai nesinorėjo juoktis. Azdra’ikis nusisuko ir savo kariuomenei aplink juos mostelėjo įspūdingą gestą, jis davė aniems ženklą prisijungti prie jo.
— Leiskis žemyn, — tarė Azdra’ikis. — Leiskis žemyn, pareikšk savo pagarbą Girios raganai ir… — pusiau pasisukęs. — Kas tu toks, Tamašai, vaikine? Ar šįryt turi kokį nors titulą? Raganiškasis palydovas ar…
— Kad tu skradžiai prasmegtum, — burbtelėjo šis ir suprato, ką jie pamatė ir ką pagalvojo, o Ela stovi visa tai girdėdama, ir nėra nieko protinga, kuo jis galėtų atsakyti į Azdra’ikio spėliones.
Iš už uolų pasirodė goblinai, mažų mažiausiai dukart tiek. Jie buvo aukšti kaip Azdra’ikis, su panašiais šarvais ir panašių veido bruožų, o elegancija ir grakštumas rodė, kad jie ne minia. Kiekviena smulkmena jie priminė tą, kurį jis matė Krukči Tvirtovės rūsyje, jei tik ne pats Azdra’ikis ten buvo — tas prisiminimas prasiveržė kartu su šaltu aiškumu: jie buvo kalti dėl tų skerdynių — vienas ir visi. Azdra’ikis jam sakė, kad jie nėra žemesniosios rūšies. Šitie… tuomet šitie yra lordai ir meisteriai, šitie — Azdra’ikio padermės; ir Tamašas matydamas, ką matė aplink, nesitikėjo nieko kito nei tai, ką gavo jo bendražygiai ir Elos ponia. Jis ir toliau laikė kardą rankoje, norėjo žinoti, ką mąsto Ela. Bet tikriausiai praeitą naktį jis sapnavo: jis nieko nejautė, jokios jos minties ar noro, ar ketinimo, tik jos buvimą. Jis matė, kaip goblinai, iškilmingai linkčiodami, artinosi prie jos, tačiau jų manierų negalėjai suprasti: gal tai buvo koks nors pasityčiojimas, o gal nuoširdus riteriškumas. Tamašas jautėsi atskirtas, netekęs to praeitą naktį susapnuoto jausmo, praradęs supratimą apie draugą ar priešą, ar kas yra Ela, ar kur jos ištikimybė: ji buvo Krukči Tvirtovėje, ji išvengė pasalos, ir kai pirmą kartą jis leidosi su ja į kelionę, jis pamanė, kad ji gali būti viena iš jų. Jis nenorėjo galvoti, kad jam nėra jokios galimybės ištrūkti, kad ji tarnauja kokiam nors goblinų meisteriui — o dieve, jis nenorėjo apie tai galvoti.