Nepaprasta giria, sakė senasis, o ir Gracija nesileido pabalnojama — smarkus arklys, pagalvojo Nikolajus, timptelėdamas pavaržą. Nebuvo jokios abejonės dėl to, kuriam iš jų šiandien joti. Jų vėjo pūstas kerėtojas atrodė taip, tarytum švelnutis vėjelis jį netrukus nusineštų — kūną atskirai nuo sielos: jo rankos tirtėjo, eigastis svirduliuojanti. Aišku, kad senasis iškentė viską, ką galėjo ištverti, ir galima jį gerbti, jei ne už jo kerėjimo sėkmę, tai už drąsą.
O kad senasis būtų galėjęs ką nors padaryti dėl berniukų arba Jurį būtų parkerėjęs namo, arba pribūręs ką nors naudingą, tačiau nebuvo vietos, kur padėt vaikį — štai problema — nėra kur padėt, o tuo pat metu Tamašas vis giliau ir giliau brenda į bėdą, nes dvasia nieko naudinga Karoliui nebepasakė.
Netgi šuo šįryt buvo ramus, spaudėsi kiek pajėgdamas arčiau Jurio. Šuo žinojo, kad esama dalykų, į kuriuos negali suleisti savų dantų, ir dalykų, slapukavusių bei tykojusių praeitą naktį aplink jų ratą, dalykų, kurie sugeba iki drebulio nušiurpinti kūną ir apsėsti sapnus, jei tik kūnui pavyktų užsnūsti. Per tą trumpą laiką, kiek Nikolajus buvo užsnūdęs, jis sapnavo pasalą ir Krukči Strazą, ir pakalnę, ir ratu besisukančius paukščius.
Tai galėjo būti pranašiška.
Tuo tarpu senasis, mojuodamas rankomis, sėdėjo prie ugnies ir kalbėjosi su ja. Jeigu kiti seniai taip darydavo, kaimynai imdavo liežuvauti.
— Verčiau judintumės, — tarė Nikolajus.
— Jis keri, — pasakė Juris.
— Jis keri. Nuo vakar ryto jis keri. — Dėl jo tai jam nei šilta nei šalta čia sėdėti, ir tegul senasis burtais išgauna slaptažodį, apsaugosiantį juos einančius pro tuos vartus, tačiau jis netikėjo, kad taip atsitiks, ir netikėjo, kad kol jie čia sėdiniuoja, Tamašo reikalai gerėja. — Na, senasai, ar ką nors sužinojai? Gal mums užgesinti laužą ir nešdintis iš čia?
Ugnis užgeso. Išblėso iki šaltų pelenų. Tai padarė įspūdį.
— Nėra reikalo veltui eikvoti tavo jėgas, — sumurmėjo Nikolajus, permąstydamas senojo vertę bei situacijos suvokimą. Karolis nebebuvo menkas žiniuonis ir tikriausiai niekada tokiu nebuvo — tiek daug nuo vakar paaiškėjo. — Ar nori užlipti ant arklio, o gal nebeiname?
Prieš senajam ėmus kuistis prie ugnies, buvo daug bruzdesio ir skubos. Prieš pusvalandį niekas nebūtų tikęs, tik greitis; prieš pusvalandį — senasis atrodė netoli savo paskutiniosios.
Dabar štai Karolis pasirėmė į lazdą, kuri anksčiau stovėjo atremta į jo petį. Jis buvo pasikeitęs: raukšlėtesnis veidas, baltesni plaukai, ir buvo jėga, nukreipta į Karolį jam stojantis, kuri privertė Nikolajų rimtai pagalvoti apie išblėsusius pelenus ir apie tai, ką bendra turi gyvybė ir ugnis.
— Karas ir badas, — tyliai pratarė Karolis. — Tai viskas, ką matau. Lygumos miestai apgulti. Dabar pasaulis atspindi veidrodį, niekur nėra kitaip. Gink dieve, kad jie jos neprarastų.
— Ko neprarastų? — Nikolajus turėjo paklausti.
— Šukės… vienintelės, kuri vis dar atspindi šį pasaulį.
— Iš kur tu žinai, kad jį atspindi?
— Nes mes čia, kovojame prieš karalienę.
— Jūs norite pasakyti… — Juris paklausė. — Jei ji atspindėtų, kad mūsų čia nėra…
— … mūsų čia nebūtų.
To pakanka, kad žmogui pasidarytų bloga.
— Tai kodėl, po velnių, mes neišėjome naktį? — paklausė Nikolajus ir nuėjo, parvedė Graciją, kad senasis užsėstų. — Lūkuriuok čia, kai šmėklos klaidžioja aplink ieškodamos grobio… ką dar blogiau šmėklos gali mums padaryti? Jos negali mūsų apsėsti…
— Nepasitikėk tuo, — pasakė Karolis jam būdinga maniera: pasakė ir užtilo, kai žmogus labiausiai nori suprasti.
— Lipk ant arklio, — Nikolajus palaikė jam pavadį, apsuko balnakilpę ir parėmė jį. Gracija vos bepanėšėjo į arklėką, storulė ponė dabar puikavosi išsišovusiais šonkauliais, buvo pasiilgusi kalvio įrankių, kurių berniūkštis išeidamas nepasiėmė — ji pakėlė šarvuoto senio svorį nuleidusi ausis ir, dar prieš Karoliui paimant pavadį, vangiai žengtelėjo pirmyn, tarsi jau žinodama, kad jie traukia link vartų.
O gal paprasčiausiai nutiko taip pat kaip su ugnimi, ir Gracija gavo jai skirtus įsakymus.
Ugnis spragsėjo. Goblinai — jiems nereikėjo slėptis — pradėjo ruošti pusryčius. Jie kalbėjosi melodinga kalba su būtinu švebeldžiavimu, ne be užuominų apie tarp jų esančius neprašytus svečius, Tamašas buvo įsitikinęs — geranoriškos užuominos, linksmos užuominos, o taip, žinoma. Tai buvo jų laužas ir jų pusryčiai.
Goblinai jo nenuginklavo. Betgi nė vienas, kas kada nors turėjo progos, nebuvo jo nuginklavęs. Akivaizdu, jis neatrodė grėsmingas — tas jam nepatiko, bet meisteris Nikolajus pasakytų: tai ne priežastis būti kvaileliu, kokiu jį palaikė goblinai. Tamašas turėjo nubalnoti arklius ir leisti jiems pailsėti, jis nunešė jų asmeninius daiktus ten, kur šalia kuriamo laužo sėdėjo Ela, nė vieno iš tų veiksmų goblinai nesustabdė, tačiau visada buvo vienas, kuris juos stebėjo tingiai rymodamas ant ieties, bet niekada neprarado budrumo. Tamašas padėjo nešulius, prisėdo šalia Elos ir užmetė akį į Azdra’ikį, besikalbantį su vienu iš savo draugužių.
Iš Elos — nė vieno žodelio, jokios prielaidos, jokios nuomonės. Atsižvelgiant į goblinų ausų jautrumą, aptarinėti savo pasirinkimo galimybes tikriausiai nebuvo labai protinga. Ela turėjo veidrodį, ir ji nusprendė juo nesinaudoti… Ela tikrų tikriausiai žinojo, kokiame jie pavojuje, žinojo, kokios alternatyvos, tačiau, akivaizdu, ji nebuvo už jį laisvesnė, ir Tamašas troško, kad jis išdrįstų jai patarti: šią akimirką ji atrodė tokia jaunutė, o jos pasitikėjimas savimi — toks sugniuždytas. Jis nedrįso kalbėti, o pažinodamas jos galvoseną, jis negalėjo spėlioti, tik neramiai laužė sau galvą, ką Azdra’ikis ketina daryti. Gal Azdra’ikis manė, jog turėdamas savo rankose Girios raganą jis galės pasinaudoti veidrodžiu, arba gal jis tikėjosi iš savosios karalienės kokio nors didžiulio atlygio už šukės sugrąžinimą.
Iešmai ir nusmailinti pagaliai nukeliavo į ugnį, buvo paremti ant akmenų, buvo su mėsa, jau juoda ir susitraukusia nuo ankstesnio rūkymo, jos savininkai pasitiekė ją pašildyti — kiekvienas goblinas, kaip rodės, saviems pusryčiams — ir nė vienas jokio pyrago ar duonos… Ir štai dabar jo bei Elos šilumos ir prieglobsčio vieta prie laužo ėmė rinkti vis daugiau ir daugiau bendrakeleivių.
Vienas goblinas įsitaisė iš kito Elos šono, o ir pats Azdra’ikis atsisėdo per vieną vietą iš Tamašo pusės — su pagaliu, ant kurio jis kažką užsmeigė bei atrėmė jį į akmenis, kurie buvo aptverę laužą, Azdra’ikis pasielgė taip pat, kaip ir kiti. Dabar visur aplink juos buvo goblinų snukiai, atsikišę žandikauliai ir plokščios nosys, ausys ne ten, kur jos turėtų būti. Jie nėra netvarkingi padarai, Tamašas turėjo pripažinti: plaukai, karčiai — kad ir kaip bepavadintum — buvo švarūs, juodi ir banguoti — kai kurie — arba tiesūs, palaidi, arba perrišti juostelėmis — vieni aplink galvą, kiti užpakalyje. Dauguma ausyse segėjo žiedus, o vienas — Tamašui nebeliko nieko, tik nustebus įsispoksoti — dešinėje šnervėje; akivaizdu, kad goblinui nebuvo nepatogu.