Ir jam neliko nieko kito, tik stebėtis ginkluotės turtingumu — kiekvieno mažiausiojo iš daugybės goblinų. Dauguma šarvų buvo rudi ir juodi, vienspalvės odos, tokios rūšies, kokią galėtų dėvėti miškininkai, tačiau peiliai, kardai, antrankoviai ir kitos dalys, kurias jie dėvėjo, buvo iš nujuodinto plieno, inkrustuoto žalvariu, auksu ir sidabru, o grandinys, kur jis pasirodydavo rankovių galuose ir šarvų pakraščiuose, spindėjo ryškiau bei puikiau, negu jam kada buvo tekę matyti. Nė vienas iš jų, kuris išgalėjo turėti tokius ornamentus, nebuvo nuskurdęs ir nepanėšėjo į banditus: tai, ką jie dėvėjo, labai jiems tiko. Lordai, išties, arogantiški lordai, kurie juokėsi, svaidė vieni kitiems šypsenas, vis žvilgtelėdami į juodu.
— Jie sako, kad jūs drąsūs, — pastebėjo Azdra’ikis.
Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad tai buvo tai, ką jie pasakė.
Tuomet Ela šaltai tarė:
— Pahai’me. Shi ashtal i paseit.
Goblinų akys išsiplėtė. Veidai atsisuko, nutrūko pokalbis, o Azdra’ikis nusijuokė, skambėjo lyg staigmena:
— Paseith, ng’Ysabela.
Tamašas užmetė akį į Elą. Jis girdėjo vardą, sugretino su ng’Saeichu ir pamatė Elos skruostų baltį — šaltą, tokį šaltą ir piktą.
— Spas’i rai, ng’Saeich. Tu baisiausiai klysti.
— Ar aš?
— Ar tu ją nužudei?
Azdra’ikis sau prie širdies, jei tokią turėjo, prispaudė ranką.
— Prisiekiu Mėnule valdove.
— Valdovė keičiasi.
— Ne. Jos nuotaikos kinta, bet ji — niekada. Nei aš nesikeičiu. Nei kada anksčiau buvau pasikeitęs, jaunoji ragana. Taip pat prisiekiu.
Ela į tai neatsakė, ji spoksojo į jį, ir, o dieve, kompanijoje įsivyravo klausimo įtampa. Tamašas tą matė kiekviename veide, kiekviename sustingusiame judesyje.
— Turėtum suprasti, kas tavo draugai, jaunoji ragana.
— Tu leisi mums eiti, — šaltai pasakė Ela. — Šįkart nebus trijų norų, ng’Saeiche.
Goblinai pratrūko šypsenomis. Vienas kumštelėjo alkūne Azdra’ikiui į šonkaulius, tačiau Azdra’ikis neatrodė labai prajuokintas.
— Įžūlus vaikas.
— Tu žinai, kas aš tokia, — šaltai atsakė ji.
— Jaunutė, — atkirto Azdra’ikis. — Labai jaunutė. Palik jį, jaunoji panele. Taip, jis turi galios. Karalienė irgi, ir dabar ji puikiai apie tave informuota bei apie mus, jei vėl jį panaudosi.
Ela nieko į tai neatsakė, tik rūsčiai pasižiūrėjo. Kieno ji pusėje? — klausė savęs Tamašas, bet aišku, kad nevisai už arba prieš Azdra’ikį, kuris nėra ištikimas savo karalienei.
Tuo metu goblinas, sėdėjęs šalia Tamašo, išsitraukė iš laužo vieną pagaliuką, nusmaukė tą juodą, kad ir kas ten bebūtų — skutėtas daiktas spirgėjo, — atpjovė jo ir nukreipė jų pusėn, norėdamas ant peilio ašmenų pasiūlyti skanėsto kąsnelį.
— Pirmiausia mūsų svečiai?
— Ne, dėkoju, — tyliai atsakė Tamašas: jo virškinimas jau ir taip buvo sutrikdytas debatų bei kompanijos. Geriau jis nebūtų pasižiūrėjęs į spirgulį, o štai dabar, kai pasižiūrėjo, geriau neįsivaizduoti, iš kur jis. Goblinai nusikvatojo, tarsi tai būtų buvęs smagus pokštas, kiti juokėsi, ir Azdra’ikis nusijuokė pasakęs:
— Triušiena, žmogau. Triušiena.
— Mes turime savo maisto pusryčiams, — atkirto Tamašas, tai sukėlė dar daugiau juoko, bet jis įsigavo į savus ryšulius ir išvyniojo tai, ką turėjo. Jis nebūtų galėjęs suvalgyti to mėsos gabalėlio nė, rimčiau pagalvojus, pasinaudoti goblino peiliu, paskolintu valgymui… Tamašas džiaugėsi ir toliau valgysiąs duoną bei sūrį, dalį pasiūlė Elai.
— Nepagarba mūsų svetingumui, — tarė Azdra’ikis. — Kaip mums tai pakelti?
Ela nieko neatsakė. Taip ir tęsėsi. Jie tylėdami pusryčiavo atskirai. Azdra’ikis ir jo kompanija gabalais dalijosi savo maistu ant peilio ašmenų ir gyvai kalbėjosi savo kalba. Bet galiausiai Azdra’ikis pratarė:
— Nė vieno padėkos žodžio už jūsų išgelbėjimą.
— Išgelbėjimą? — šūktelėjo Ela.
— Ypač, kai matai jaunutes raganas, belaikančias rankose daugiau, nei jos gali suvaldyti. Paminėsi mano žodį, tas nė mažumėlę tau netarnaus. Tu nieko apie jį nežinai.
— O tu žinai, — šaltai ištarė Ela.
Goblinai pamanė, kad tai juokinga.
— Ar žinai? — Ela norėjo sužinoti.
— Tik tiek, — pasakė Azdra’ikis, — kiek išdaviau jo paslaptį Girios raganoms ir patariau Ilenai pasidaryti savo veidrodį, — Azdra’ikis atrėmė sau į kelį alkūnę ir atkišo juodanagį smilių į juos abu. — Ji buvo kvailė. Negandai užgriuvus, buvau su karaliene. Aš slapta perdaviau šukę į kitą vietą ir laukiau tinkamos progos. Itresė išdavė savo kūrėją.
— Turi omeny Ileną, — tarė Ela.
— O ne, karalienę. Itresė buvo josios — visomis prasmėmis, išskyrus motinystę. Ilysė buvo pati sau. Taip, kaip tavo pirmtakė, kuri — dukart kvailė. Štai dabar laikas, tariau sau aš. Daryk ką nors su veidrodžiu, tariau. Tačiau ne, ji bijojo. Ir štai ateina jos mokinė užimti jos vietos, ką jos mokinukė padaro pradžiai? Jos mokinukė klaidžioja kalvomis naudodama veidrodį smulkmenoms, belsdama į pačios karalienės vartus, o po to stebisi, kad tai patraukia dėmesį. Džiaukis, kad aš tave suradau, geltonsnape raganiūkštė. Ir gražiau elkis.
— Su tavimi.
— Ela, — tarė Tamašas. Jei goblinų lordas davė taikingą pasiūlymą, jis buvo linkęs jį išgirsti… jis žūtbūt stengėsi jį išgirsti sumodamas, kad jis pats bus tas pirmasis, kurį Azdra’ikis suraikys gabalais, jei Ela nuspręs jį erzinti.
— Ne, dabar aš turiu kantrybės. Žmogau, tu atsimeni mano kantrybę, — Azdra’ikis su mažu peiliuku nugnybo nuo iešmo gabalėlį mėsos ir pasiūlė jį. — Triušiena, prisiekiu tau. Mėnule valdove, kas per pasibjaurėtinos mintys… Prašyčiau?
— Ne, ačiū.
— Triušiui nebesvarbu. Jau nebe. Yra tiek ir tiek būdų prarasti savo susidomėjimą. Žmogau, aš paklausyčiau patarimo. Įtikinčiau raganiūkštę pasiklausyti. Tai šis tas apie ją ir tave, ir tai, kad negalėjote surasti teisingo kelio per girią… kad niekada jo nerasit, nes magija stumia jus viena linkme, ar supranti? Šitokia ta Giria. Tu neužtiksi ten jokio kito dalyko, tik tai, ką jau buvai užtikęs, ir aš nepatarčiau į ten grįžti.
— Ką tu patari? — paklausė Tamašas, nes Ela buvo pernelyg išdidžiai užsispyrusi.
Azdra’ikis gūžtelėjo pečiais.
— Na, ką gi, kaip reikiant pabelsti į karalienės vartus. Vietoje, kur sukaupta galia — štai kur panaudot tą niekutį. O Giria jus atmeta. Tad neškitės veidrodį prie karalienės vartų, kad ten jį panaudotumėte.
— Šitai tau tiktų, — pratarė Ela.
— Šitai yra ten, kur jūs ėjote, — atsakė Azdra’ikis. — Argi ne? Kitaip jūs būtumėte apsukę visą ratą ir parvykę atgalios į Tajni Girią, ko praeitą naktį, nemanau, kad drįsot daryti. Magija… mafija jus nešė prie pačios karalienės durų slenksčio. Ir pagalvokit tik — kokius dar geresnius spąstus tavo pirmtakė galėjo paspęsti, jei ne suruošti savo burtus kaip tik tapus, kur link karalienė labiausiai norėtų? Neatremiama? Karalienė tavęs nesustabdytų. Tad kas neša tą šukę, turi eiti šiuo keliu. Aš tikėjausi tik sustabdyti, kol dar buvo galimybė rinktis — kad padėtum aną žaisliuką atgal į slaptavietę, kol sau ir mums nepridarei baisios žalos.