— O taip, esu tuo tikra! — sušuko Ela.
— Šis bandymas buvo iš anksto nulemtas, dabar neabejoju. Prieš gimimą tau buvo lemta būti, kur esi, ir aš negalėjau tau sutrukdyti. Ką gi, kadangi tu nori pas karalienę, mes tave nugabensime pas karalienę.
— Ne, — kategoriškai atsakė Ela.
— Garantuoju tau, — tarė Azdra’ikis. — Tu neturi kito pasirinkimo. Pasauliui nėra kito pasirinkimo. Mumyse tu matai kompaniją, kuri nemėgsta karalienės. Bet tavo užsispyrimas pastatė mus į pavojų, pasmerkė mus dabar tau padėti arba žūti, ir garantuoju, jaunoji ragana, šiuo atveju mes turime savo nuomonę.
— Neabejoju, turėčiau tavimi patikėti, — pasakė Ela, tačiau Tamašui pasirodė, kad taip yra blogiau nei klausytis, be to, krypstama pavojingesne linkme, nei paklausus „kodėl”.
— Tuomet kodėl? — paklausė Tamašas. — Kodėl tu paprasčiausiai mūsų nenužudai, nepasiimi veidrodžio ir nedarai, ko tik nori? Atrodo, šitaip goblinai elgiasi.
Prie laužo įsivyravo tyla. Azdra’ikis pažvelgė į jį, rodės, labai ilgai trunkančiu žvilgsniu.
— Nes, žmogau, be kitų gerų ypatybių, kurias aš turiu, aš nesu ragana. Nė vienas iš mūsų negali panaudoti veidrodžio — dar blogiau, nė vienas iš mūsų negali ilgai atsispirti veidrodžiui, o tai, kad egzistuoja ši didžiojo veidrodžio šukė, yra vienintelė laisvė, kokią mes turime.
— Tu taip sakai, — atkirto Ela. Bet Tamašui pasirodė, kad jis tik ką išgirdo priežastį, kuri prikausto dėmesį, jei ji bent kiek teisinga.
— Aš sakau. Veidrodis formuoja tai, kas vyksta šiame krašte — už šio krašto, kiek mums žinoma. Tačiau tol, kol egzistuoja kitas veidrodis, tol, kol egzistuoja kitoks vaizdas kitame tokiame veidrodyje, mums yra vilties. Ne, mes netrokštame rungtis su mūsų karaliene. Mes būtume patenkint i gyvendami kaip iki šiol — tremtyje. Nes mes neturime didelės vilties pasipriešinti jai ir jokio noro viską prarasti per neapgalvotą susidūrimą. Bet veikti prieš magiją, kuri traukia šias dalis draugėn — to mes negalime, o kadangi negalime, stengiamės įtikinti tuos, kurie gali. Nelaimei… — Azdra’ikis atsistojo lyg bokštas iškildamas virš jų. — Nelaimei, atsižvelgiant į tai, kas turi šukę, ir tai, kas gali ir kas negali ja pasinaudoti, šukė negali vėl grįžti į Girią. Visa parodo, kur veidrodis keliauja, o tai, jaunoji ragana, reiškia — pas karalienę.
Vienas goblinas kažką pasakė, į ką Azdra’ikis atkreipė dėmesį, kažką, dėl ko visur aplinkui buvo surauktos kaktos. Prakalbo kitas goblinas ir dar vienas, karštis vis kilo.
— Jis atkreipia dėmesį į tai, — tada prakalbo Azdra’ikis, — kad mums nėra ko laukti pasekmių. Jei tau, jaunoji ragana, nepasiseks, būsime lojalūs karalienės valdiniai, nes kai tik ji gaus šukę, nebeliks jokios kitos galimybės. Tu supranti, kuo mes rizikuojame.
(Giria yra vienintelė saugi vieta.) Kažkas kalbėjo Tamašo širdyje, ir jis jautėsi labai nesmagiai, tarsi tas siaubingas balsas būtų davęs vienintelį nuoširdų patarimą. (Azdra’ikis — melagis. Jis visada buvo melagis. Pirmyn — tai ne vienintelis pasirinkimas, koks jums yra galimas. Visa, ką jis darė, buvo jo naudai ir mūsų žalai. Nelaikas juo tikėti, Tamašai.)
Bet tai — Ilena. Azdra’ikis buvo jam sakęs, kad tai Ilena jį persekioja, ir Azdra’ikis stovėjo prieš juos paprastoje dienos šviesoje, ramus goblino veidas, kurį jie išmoko atskirti nuo visų kitų goblinų veidų, veido išraiška, kuri dabar neatrodė melaginga.
— Ar leisi mums eiti? — paklausė Ela.
— Eikit, — tarė Azdra’ikis ir mostelėjo ranka arklių pusėn. — Nebent jums toptels — kaip galbūt ir bus, — kad šalyje esama labai daug pavojų ir kad, jeigu sugrįšite į mišką, pakliūsite į blogiausias rankas, kokios tik gali laikyti šukę, neskaičiuojant pačios karalienės.
— Ir tavęs, — atsiliepė Ela.
— Jaunoji ragana, aš ir mano kompanija, kaip sakiau, laukiame tavo įsakymų, jeigu tu gali mums įsakinėti. Tokia yra veidrodžio savybė, kaip ir bet kokios jo dalies. Išlaisvink mus nuo veidrodžio.
Ela lėtai pasiekė ranka savo kaklą ir iš po apykaklės ištraukė veidrodį. Goblinai žiedu pakilo ant kojų, o artimiausieji susistumdė, norėdami į jį pažvelgti.
— Atsargiau! — sunerimęs šūktelėjo Azdra’ikis.
Tačiau Ela sviedė jį į akmenis po kojų. Tamašas atšoko atgal, saugodamasis atskalų, dievas žino, ko tikėdamasis. Tačiau veidrodis gulėjo ten sveikutėlis, atspindėdamas ne dangų, bet ugnį, o kai Tamašas pripuolė prie jo, kad jį susigrąžintų, kol dar jo ranka nebuvo uždengusi vaizdo, jo akys užkliuvo už tamsių besidrumsčiančių pavidalų.
— Tik magija gali jį sudaužyti, — pasakė Azdra’ikis. — Ar aš, kai turėjau progą, nebūčiau stengęsis sau įsigyti jo dalelę? Bandžiau tokiu pat būdu. Bandžiau akmenimi, plienu ir užkeikimais, o veidrodis nedužo.
Tamašas vėl padavė šukę Elai. Jis džiaugėsi atiduodamas ją Ęlai, nes tik pusę tegirdėjo, ką Azdra’ikis sakė: vėjo šnabždesys medžiuose buvo garsesnis, veriąs ir šaltas buvo jo peties palytėjimas ranka, piktas prieštaravimas, kurio jis išvis nebegalėjo klausytis.
— Nenaudok jo čia, — tarė Azdra’ikis. — Palūkėk. Būk išmintinga, jaunoji ragana, pasidėk jį. Ir eik, kur pageidauji. Ir kol tu nepanaudosi veidrodžio prieš mus, o aš dėl tavo labo nepatarčiau tau to daryti, ši kompanija eis su tavimi. Ši kompanija eis su tavimi prieš karalienę, eis ten, kur tau lemta eiti — žinai tu tai ar ne — tol, kol tu pajėgsi išlaikyti tą veidrodžio dalelę. Mes ateiname ir išeiname su ta dalele. Mes kylame ir krentame su ja. Mes niekada neišduosime to, kas turi veidrodį. Ir šiuos žodžius, jaunoji ragana, suprask būtent taip, kaip girdi — nei daugiau, nei mažiau.
12
Už arkos buvo suvirtę griuvėsiai, iš visos didžiulės menės vargu ar kas liko, išskyrus sienas — tai paslaptinga vieta, labai sena vieta. Meisteris Karolis sakė, jog tai Hazelis, tačiau tai buvo visai ne tai, ką Juris apie jį buvo girdėjęs. Meisteris Karolis jojo jiems iš paskos, o Nikolajus žingsniavo priekyje, rankoje laikydamas lanką, jis gi sekė Nikolajų; Zadnis laikėsi čia pat prie jo, kartais pabėgėdavo priešais, kartais, jam beeinant, stengėsi prisispausti prie jo kojų.
Buvo sunku patikėti, kad šios menės, atviros į dangų, kažkada turėjo stogą, būta jose spalvų bei balsų. Nikolajus kalbėdavo apie karus ir degančias tvirtoves, Tajni Straze jie matė niokojimą ir dvasių darbus, bet šios vietos šiurpumas buvo nepakenčiamas, galbūt, pamanė Juris, tai todėl, kad ji seniai mirusi, o gal todėl (Juris bijojo apie tai net pagalvoti), kad čia buvo įvykę dar blogesni dalykai. Nuolat ties pačiu akies krašteliu tarytum kas šmėkščiojo. Šiuose akmenyse buvo vėsumos, kuri neturėjo nieko bendra su ankstyvu rytmečiu, ir kol jie žingsniavo pro tai, kas anksčiau buvo sienos, o ponė, lydima vienišo kanopų bildesio — per anksčiau buvusius kambarius, bet kokio garso sukeltas aidas čia vis kartojosi ir kartojosi, pamėgdžiodamas balsus.
Juris žvilgtelėjo sau per petį — tik tam, kad įsitikintų — ir kažkas plastelėjo ties jo regėjimo lauko riba. Ant sprando jis pajuto šaltį, pliaukštelėjo sau delnu, tačiau ten nieko nebuvo. Jei jis būtų buvęs vienas, bėgtų sveiką kailį nešdamas. Tačiau čia buvo Nikolajus, buvo meisteris Karolis, ir jis turėjo būti drąsus. Jis turėjo patikėti, kad meisteris Karolis žino, ką daro ir kur juos veda, o labiausiai tuo, kad Tamašas kažkokiu būdu pro čia prasigavo… o jeigu Tamašas praėjo, tuomet ir jis praeis.