Jis apsisuko. Tai buvo balsas, skambėjęs nuo bokšto laiptų. Balsas, aidėjęs iš jo vaikiškų naktinių košmarų, nuskandintas griaustinyje ir lietuje, užsklęstas po akmeniu.
— O kaip tu, Nikolajau? — paklausė ponia prisiartindama. Jos plaukai buvo juodi. Jos apdaras — juodas. — Ar nereikia, kad tave surastų?
Jis, pats net nesuvokdamas, žengtelėjo atbulas, tačiau ji vis artėjo, kol atsidūrė taip arti kaip tądien. Vėjas plakė jos suknelę ir šilkines rankoves, ir tamsų plaukų šydą. Ji buvo jauna ir žavi. O jos akys — bedugnės.
— Ištikimasis Nikolajau. Tądien aš paklausiau tavęs, ar tu esi ištikimas Staniui. Ir tu atsakei: „Taip”. Ar žinojai tada, kad tai — pažadas?
— Niekada jo nesulaužiau, — tarė jis.
— Tu esi čia, — kalbėjo ji. — Kodėl?
— Dėl Stanio sūnų. Dėl jūsų anūkų, — žemė sudundėjo po kojomis. Papūtė vėjas. Nikolajus sumosavo rankomis, kad prisidengtų akis. — Ragana, kad tave kur, gelbėk vaikiščius! Ar gali tai padaryti?
— Bet dėl šito aš pasiunčiau tave, Nikolajau.
— Mane pasiuntei!
— Prieš visus tuos metus. Taip. Tąnakt tu sveikutėlis nulipai žemyn. Tu turėjai kai ką dėl manęs padaryti. Tu jau padarei dalį. Bet šitai dar neatlikta, Nikolajau.
— Kur Juris? Ką tu su juo padarei?
— Ne aš, Nikolajau. Ne aš. Visi mes: Girios raganos, goblinai ir jų karalienė — ir Mirela, jaunoji ragana. Tamašas yra mano įpėdinis. Tamašas… yra mano įpėdinis. Ir mano vardas — ne Užula.
— Izabelė, — jis prisiminė.
— Karolis tau pasakė. Taip, Izabelė, kažkada labai labai seniai. Tačiau Užula — visai neblogas vardas mano sūnui žinoti. Sudiev, be galo geros tau kloties, Nikolajau.
Ponia palinko į priekį, jam ant pečių uždėjo vaiduokliškas rankas — jis net per šarvus jautė šaltį — ir nepaprastai švelniai šmėkliškomis lūpomis prisilietė prie jo lūpų.
— Štai kaip aš norėjau padaryti, — švelniai mirktelėdama pasakė dvasia ir išnyko tamsos bei neaiškumo sūkuryje bei tyloje. — Dar vieną dalyką tu padarysi, — balsas dar užsibuvo, kad tai pasakytų.
— Ką? — jis šūktelėjo jam pavymui.
Bet jis išnyko pereidamas į dienos šviesą, virsdamas paprasčiausia giria.
— Po šimts! — suriko jis. — Po šimts! Ponia! Ką aš turiu padaryti?
Jis patraukė tiesiog pirmyn per tylą. Jam nepavyko sugalvoti geresnės krypties. Ir jeigu šiame pasaulyje yra dvasia, kurios tikslas — nuvesti jį pas berniukus, jis ja pasitikėjo.
Tačiau visa, ką jis surado perėjęs per kitą lapais grįstą kalvą, buvo kaulėtas senis su pilku apsiaustu, sėdįs ant neįtikėtinai gauruotos ponės.
— Kur Juris? — paklausė jis šmėklos. Tačiau tai Karolis atsiliepė iš pakalnės.
— Nežinau. Tikėjausi, kad jis su tavimi.
Nikolajus nučiuožė slidžiais lapais nuo kalvos, po nustebusiu Gracijos snukiu atgavo pusiausvyrą ir pastvėrė apynasrį, norėdamas pažvelgti į senąjį.
— Nei ragelių, nei nagelių. Tik tavoji ponia, Ladislavo žmona.
— Užula.
— Užula-Izabelė. Tu esi kerėtojas, tu žinojai, ką darei atsivesdamas vaikiščius. Nemeluok man, Karoli! Jie įpainioti į kažką, ką tu žinai. Ji pasakė, kad Tamašas — jos įpėdinis. Ji sakė, kad jis su Mirela. Ką, po velnių, ji turėjo omeny?
— O, dieve.
— Ką ji norėjo pasakyti, Karoli? Tu žinai, tiesa? Tu velniškai puikiai žinai!
— Ji nė žodeliu neužsiminė apie Tamašą. Man ji įvardijo Jurį. Bet jame nėra nė trupučio magijos, negalėjau jos surasti nė viename iš berniukų, o ji niekada neturėjo dukters, nors galėjo turėti. Raganos gali tai padaryti.
— Neabejoju, — niūriai tarė Nikolajus.
— Aš galiu suprasti apgaulę. Visas jos gyvenimas buvo apgaulė, Krukči Strazas buvo vienintelė šios sienos apsauga. Bet, dieve, gelbėk mus… Mirela? Ar esi tikras, kad ji taip pasakė? Tai ta, su kuria Tamašas kartu?
— Tas pats vardas, kokį tu sakei. Mirela. Aš nepamiršau.
Karolis daugiau nieko nepasakė. Karolis išlipo iš balno, Gracija pasibaidė ir timptelėjo už pavadžio, ji buvo kažko sunerimusi, ausys krypčiojo tai vienur, tai kitur. Nikolajus tvirtai suėmė pavadį bei atkreipė dėmesį į Karolį, kuris staiga susidomėjo medžių viršūnėmis, o gal oru.
— Tamašas — ne tas vaikis, kuris išleidžiamas į sudėtingą situaciją, — Nikolajus prieštaravo. — Geras berniukas, tačiau jis neturi šiurkštumo… dieve, Juris už jį išradingesnis, vaikiščias tą parodė. Kodėl ji nusprendė, kad tai Tamašas?
— Tai ne apsisprendimas, meisteri medžiotojau. Tu negali nuspręsti, kad būsi kerėtojas. Tu gimsti kerėtoju.
— Tada kodėl tu šito neperpratai?
— Tu nesiklausai, meisteri medžiotojau. Gal Užula nežinojo. Magija turi savo būdų, kaip visus suklaidinti, ypač tuos, kurie šalia jos. Aš pats lažinčiausi dėl Jurio, tačiau akivaizdu, kad yra kitaip.
— Tamašas nepajėgia elnio nušauti. Tai ką, po velnių, jis ketina daryti su goblinais?
— Dar kartą paklausk.
— Aš sakau… — dieve, jis vėl, žiūrėdamas į medžius, atsijungė.
— Ar klausaisi manęs?
— Dar kartą pateik savo klausimą.
Klausimas paspruko nuo jo.
— Apie Mirelą? — šitas buvo svarbus. Bet Karolis nežiūrėjo į jį.
— Aš klausiau, kaip jis ketina šaudyti goblinus, jei negali nušauti elnio?
— Elnias jam nieko nepadarė.
Nežinia kodėl per Nikolajaus nugarą nubėgo šiurpas. Jis nežinojo kodėl, nebent… nebent jis buvo pripratęs prie tokio Tamašo, kokiu jis buvo: neblogas vaikinas, nebailys — kai dabar štai pagalvoji — joks, ką tiksliai žinotum vaikinui prikišti. Dalykas tas, kad Tamašą jis mėgo labiau nei Bogdaną — netikėtai Nikolajus tikrai tai suvokė… tai, kad jeigu galėtų atgauti du Stanio sūnus, jis žinojo, kuriuodu pasirinktų. Dieve, tai jį nugąsdino.
— Magija pasirodys. Magija prasiverš. Ar supranti? Net po daugelio metų. Tai, kad Ladislavas nukrito nuo savo žirgo, ir tai, kad Stanis buvo, ir tai, kad Užula susilaukė sūnų, o ne dukterų — visa yra kitapus mūsų, ir daug kas iš šito buvo kitapus pačios Užulos. Paklausyk manęs, Nikolajau. Neraukyk prieš mane kaktos. Suprask mane. Užula visus ir viską paaukojo ant savo tikslo altoriaus. Aš jos neteisinu. Tokie yra tie burtai. Toks yra kelias, kurį ji pasirinko. Tačiau Tamašas…
— Berniukas nėra žudikas. Neturi jis tokios širdies, kad būtų žudikas, Karoli, aš nepriversčiau jo nušauti elnio. Kalbėjausi su juo, įtikinėjau, bet negėdinčiau jo ir neversčiau. Berniūkščiai… — sveikas protas jį apleido. Ėmė vaidentis anadienė Tamašo veido išraiška, pažadas pasitaisyti, o jo galvoje — įsitikinimas, kad Tamašas meluoja norėdamas jam įtikti, kad galiausiai Tamašas labiau pakęs gėdą nei žudynes, ir strėlė tikrų tikriausiai nepataikys.
Saule valdove, saugok vaikį, pagalvojo jis, apimtas nevilties, ir vis dar laikydamas Gracijos pavadį vėl paragino Karolį ropštis ant ponės.
— Mes negalime jo čia surasti. Privalome kažką daryti. Saulė valdovas težino, kur Tamašas keliauja, vaikiščias pasiklydo besekdamas paskui prakeiktą šunį, kuris seka Tamašą, jei tik išvis yra kokia nors prasmė tame, kur nulėkė Juris.
— Tamašas, — pasakė Karolis, netikėtai sutelkdamas visą savo dėmesį. — Tamašas. Štai kas, ar ne? Štai kur jis patraukė. Be abejo.
Jie šuoliavo sunkiai įžiūrimu takeliu per kalvų šlaitus, pro pušis ir didžiulius riedulius. Žemumose tarp kalvų pilka migla badydavo nosį ir geidavo akis ir vertė Lvi su Skore iš pasibjaurėjimo prunkšti bei purtyti galvas, o prieš juos ir jiems iš paskos nepavargstančia eisena judėjo goblinų figūros, figūros, kurios tai ten, tai šen šmėkščiojo tarp uolų, o kartais, kada ne kada, pradingdavo įvairiais takais, kad vėl už kokio nors tolimesnio posūkio išeitų į kelią. Tamašui buvo įdomu, kur jie traukia, gal žvalgo, kur žmonių pasalos, o gal paprasčiausiai jiems žinomais takais trumpina sau kelią, takais, kuriais arkliai negalėtų užkopti.