Tačiau per vieną tokį susiėjimą pasirodė kiti goblinai, paprastesniais šarvais, po to trys iš jų kompanijos trumpai su jais šnektelėjo, vienas sugrįžo ir nusivedė Azdra’ikį į priekį pasikalbėti su jais; daugelis jų buvo nuskustais smakrais, rankos ant šlaunų, žvilgsniai nudelbti žemyn ir kalba, kuri, netgi kai atsitiktinis vėjo šuoras jiems ją atnešdavo, vaikinui iš Magijaros neturėjo jokios prasmės, tik glumino.
— Ar gali ką nors suprasti? — paklausė jis Elos. — Gal kokia bėda?
— Kažkas apie tolimesnį kelią, — tarė Ela. — Kažkas apie susitikimą ir arklius.
Tamašas laikėsi tyliai, kad Ela galėtų daugiau nugirsti.
— Kažkas apie karalienę, — tarė ji. — Azdra’ikis kažko jų paklausė, aš negaliu perprasti. Jie sako, kad nežino, jie…
Tada paskubomis grįžo Azdra’ikis, praėjo pro visą karių koloną pasikalbėti su jais.
— Mes turime arklius. Už kalvos, viršuje. Jūsiškiams jie gali nepatikti. Laikykitės nuošaliai.
— Goblinų arkliai, — pasakė Ela, kai Azdra’ikis nuėjo toliau.
Tamašas pažvelgė atgal jausdamasis nepatogiai, jam knietėjo, kas ten per arkliai, ir staiga kelyje už posūkio jis išgirdo judėjimą. Antrą kartą jis pasuko galvą norėdamas pasižiūrėti, o goblinai jam už nugaros traukėsi prie uolų.
Tas, kas atjojo, buvo pamėklė gauruotais karčiais, juodas, greitai ir ramiai judantis akmenuotu keliu — tai privertė Tamašą akimirką pagalvoti, kad raiteliai ir gyvuliai tėra iliuzija, veidrodžio tvariniai, tačiau Lvi baidėsi ir prunkštė, kol tie nevisai tikri raiteliai prajojo keistoje ramybėje, o Skorė ir toliau baidėsi, kol raganos kerai ir uolos ją sustabdė. Goblinų arkliai kėlė dundesį ir nagų brūžesį, ant akmenų, kur jų kojos lietė, palikinėjo baltus brėžius. Jų raiteliai juos sustabdė ir nusliuogė žemyn abipus: kolonos priekyje ir už jų. Azdra’ikio kompanija greitai su jais pasikeitė, o Tamašas tvirtai sugriebęs laikė Lvi pavadį, ir kadangi arklys vis gręžiojosi bei žingčiojo atatupstas — senasis medžioklis prunkštė ir karpė ausimis, — tai Tamašas matė tai vienos, tai kitos kelio pusės vaizdą. Jis lyg ir pastebėjo ilgus uodegų kuokštus, plunksnų gausą nuo pakinklių iki užkulnių, o kai vienas iš artimiausių goblinų arklių pasisuko šonu ir nusižiovavo su žąslais, parodė dar grėsmingesnes iltis nei jo raitelio — Tamašas pamatė šitai bei jų polinkį grybštelti savo draugužiams. Akys — nepastebimos per kaktos garbanas ir karčius, šnervės — veikiau katės nei arklio… Tamašas ir toliau tvirtai laikė sugniaužęs pavadį, plekšnojo Lvi per sprandą, vadino jį geru arkliu, tikru arkliu ir troško, kad jis sugrįžtų į savo arklides Magijaroje, kur galėjo sulaukti kokios nors geresnės pabaigos… šitie padarai galėjo puikiausiai suėsti paprastą arklį — tiek jis ir Lvi galėjo žinoti.
Buvo neteisinga, kad burtai malšino natūralią baimę, kad pirma Skorė, o po to ir Lvi aprimo, stovėjo ir prakaitavo. Tamašas neabejojo, Ela tai padarė.
— Geras. Geras, — kalbėjo jis tapšnodamas Lvi ir atleisdamas žąslus, bent jau kad arkliui prusnų nespaustų. — Tik laikykis atstu, neraginsiu tavęs arčiau prie jų.
Po to goblinai ėmė judintis, tie, kurie atjojo arkliais, neverta nė spėlioti, kieno įsakymu, pėsti pasitraukė aukštyn į kalvą. Aišku tebuvo tik tai, kad jų pačių būrys traukia toliau ir kad kita grupė pasilieka… Už jų irgi buvo raiteliai, ir Tamašas nejautė jokios pagundos uždelsti. Lvi trūktelėjo greitesne ristele, o Skorė, vos ne ištrūkdama laisvėn, prisiderino prie jo.
— Laikyk ją, — Tamašas prakošė pro sukąstus dantis, bijodamas, kad net kerai nebesuteiks Skorei sveiko proto, o kažkas nuolat jam vis kartojo: „Tai klaida, Tamašai. Tau čia ne vieta. Nieko nėra bendro tarp tavęs ir šitų padarų. Mažiausiai iš visų tikėk ng’Saeichu…”
Tai ėmė panėšėti į blogą sapną, jų pačių arkliai buvo pernelyg išvarginti ir pailsę, kad išlaikytų tokį tempą, o goblinų raiteliai spaudė juos iš paskos, tai siutino Lvi ir vertė jį karpyti ausimis bei šnairuoti. Dar blogiau, jie įžengė į gilią aitrios smarvės sankaupą, kur degė šlaitai, plyksčiojo skaisčios liepsnos, kitur — žolė buvo pajuodusi. Panašu į kalnus, panašu į nuolydį prie Krukči Strazo, į kelią pasalon.
Kresnos, tvirtos figūros, aplenkdamos juos šlaitais, niūriai traukė per rūką, figūros, kurios pasirodydavo ir išnykdavo kaip šmėklos.
— Hobgoblinai, — tarė Ela. Atrodė, kad nė vienas raitelis, jojęs priešais juos, jų nepastebėjo, ir Tamašas persisuko balne pasižiūrėti, ar tie, iš paskos, nebus pamatę.
Tačiau kai jis ir vėl apsižvalgė, ant kalvos šlaito nebebuvo nė vieno žvalgo.
— Man tai nepatinka, — pasakė jis. — Man visai nepatinka… neliesk jo, Ela, neliesk.
Ela laikė ranką ant veidrodžio po apykakle ir svaidė ugningus žvilgsnius į goblinus.
— Tai tie patys, jie — tie patys, buvę Krukči Straze.
— Jok gi! — riktelėjo jis. — Jie mūsų nepastebėjo. Metas baigti. Jojam.
Jis paspartino Lvi bėgseną, ir Ela nuo jo neatsiliko; Tamašas nebuvo tikras, ar seka paskui juos už jų joję goblinai, kol susirūpinęs nežvilgtelėjo sau per petį ir nieko nepamatė, tik pilką rūką ir tuščią kelią.
— Itra’hiai, — pasakė jis, kai jie įjojo tarp priekinių raitelių, ir tie susižvalgė. Du, trys ir keturi raiteliai tuojau pat užtraukė žąslus ir pasuko į užnugarį — jiems dar netgi nepasiekus pirmutinių jojikų.
— Azdra’ikis? — tarė jis goblinui, kurį pralenkė rūke.
— Išvykęs, — atsiliepė tas. — Pasilikit su mumis!
— Paskui juos išvyko? — jis neketino ginčytis. Jam išsprūdo.
— Pasilikit! — griežtai paliepė tas.
Lvi ir Skorė buvo apsupti goblinų arklių. Tamašo visiškai užimtos arkliu. Jis nedrįso atsiskirti nuo grupės ir nebe turėt kur patraukti, jei išdrįstų. Ela, tvirtai įsikibusi į balną, pasiliko joti šalia jo, ji su baime žvilgčiojo atgalios ir nerimastingai siekčiojo ranka amuleto, kurio nelietė. Pakartotinis apsidraudimas, pamanė jis, galimybė gauti pastiprinimą… nenugalima pagunda. (Paimk iš jos, kažkas jame tarė. Ji nesusilaikys. Kas nors atsitiks, ir ji griebsis veidrodžio, o tai lemtinga. Tai mirtis, Tamašai…)
Tačiau anksčiau, nei arkliai bebėgdami išsikvėpė, anksčiau net, negu jie įveikė degančių krūmokšnių sritį, iš paskos per dūmus juos pasivijo goblinų raiteliai, su jais buvo Azdra’ikis, susiraukęs bei piktas.
— Jokit, — paliepė Azdra’ikis, tačiau Lvi ir Skorė nebegalėjo ištverti smarkesnės risčios ir, jiems bejojant, o keliui vis kylant įkalnėn tarp pasaloms tinkamų uolų, jie vis labiau ir labiau atsiliko. Tamašas nebuvo įsitikinęs, ar visi jų būrio raiteliai, nepalikę užnugaryje jokios sargybos, atjojo su Azdra’ikiu į priekį. Jo galva, priešai galėjo juos persekioti, ir jų grupė… galėjo būt visiškai sutriuškinta.
Bet kalvos viršūnėje, virš rūko, goblinai ūmai sustojo, jų arkliai be tvarkos sukiojosi aplink, gręžiojosi ir grybščiojo viens kitam, taip, kaip jų padermei būdinga.
Lvi sulėtino iki žinginės.. Tamašas leido. Ela jojo šalia jo tylėdama, kol jų išsikvėpę arkliai kopė vis aukštyn ir aukštyn per palaidą žemę, kurią prieš juos išdraskė naguotos letenos. Kažkas negerai su dangumi — toks buvo pirmas Tamašui susidaręs įspūdis, kažkoks siaubingas gaisras, daug baisesnis už paskutinįjį, juoda dūmų danga aptemdąs rytinę dangaus dalį.