Tačiau kuo aukščiau jie jojo, tuo tamsiau darėsi, kol atsargiai įjojo tarp goblinų ir pažvelgė kitapus kalvos keteros. Dienos šviesa tame slėnyje buvo sustojusi, paprasčiausiai sustojusi, kitur gi — nakties siena, riba tarp saulės ir tamsos, nubrėžta per slėnio galą ir per kalvas. Pažvelgus dangus buvo dervos juodumo — dar juodesnis, nes lietėsi su šviesa ten, kur jie stovėjo. Tamašas sumirkčiojo, staiga panoro pasitrinti akis, nors vaizdas nė kiek nemirgėjo ir išvarginti jo jutimai nesileido į jokį kompromisą.
— Saule valdove, — atsiduso jis, tačiau ten Saulė valdovas nebevaldė. Kitos jėgos ten karaliavo.
— Kiekvieną dieną, — pasakė Azdra’ikis, prijodamas arčiau prie jų, — ji auga. Paskutiniu metu ji išaugo per slėnius ir kalvas. Tai artinasi karalienės galybė. Štai ką tu puoli, jaunoji ragana, ar matai? Ar vis dar pasitiki, o gal atsitrauksi?
— Kur atsitrauksiu? — paklausė ji silpnu balsu. — Kurgi mes galėtume nuo šito išsigelbėti?
— Tu galėtum uždelsti jos plitimą. Eik ir gimdyk jaunas raganas. Eik ir pagimdyk ką nors drąsią ar stipresnę, arba išmintingiau pasirenkančią savo valandą.
Ela nubalusi sviedė į jį rūstų žvilgsnį.
— Tai mano valanda.
Dieve, su širdgėla pagalvojo Tamašas, skamba kaip ta senoji, nepalenkiamoji Ela, Ela, kuri galėjo padaryti bet ką — jiems galą, jeigu tai visas jos atsakymas.
— Ela, — tarė jis.
— Jis negaus, ko nori, — pasakė Ela. — Jis negali atsilyginti už vagystę, karalienė jam neatleis…
— Ne to aš noriu, kvailele jaunoji. Noriu, kad išdangintum iš čia tą daiktą.
— Ar ilgai, ng’Saeiche? Ar ilgai manai slapstytis kalvose ir ieškoti geraširdiškumo?
— Jokio geraširdiškumo! — aiškiai gindamasis pareiškė Azdra’ikis.
— Prisimenu vieną naktį, — pasakė Ela, ir Azdra’ikis dėbtelėjo įniršęs.
— Tąkart buvo atsiimta skola. Suteikta malonė. Nebuvo jokio geraširdiškumo, ng’Izabela.
— Mano ponia tave pamaitino. Vėliau ponia man sakė, kad tu nesi pavojingas. Aš nepatikėjau. Ir vis dar netikiu.
Azdra’ikis ėmė ir nusilenkė jai balne:
— Kaip niekad esu pradžiugintas, jaunoji ragana, — ir šaltai pažvelgęs: — Tačiau kokiems kitokiems sprendimams tu esi tinkama? Mėnule valdove, palūkėk bent, kol pati subręsi!
Ela papurtė galvą, antrąkart ją papurtė. Žvelgdama į tamsą paklausė:
— Tai štai kas laukia? Iš kur tai sklinda ir kokiu greičiu? Ar ji patenkinta?
Goblinai ėmė visi kartu murmėti, Azdra’ikis niūriai linktelėjo ir nuslydo iš balno.
— Žemyn ir ilsėtis, — paliepė jis ir kažką pasakė saviškiams, keletas kurių nujojo atgalios į pakalnę.
— Itra’hiai, — tarė Azdra’ikis. — Šniukštinėja aplink mus. Jei galutinai su jais neišsiaiškinsi, jie nesielgs pagarbiai. Ir niekas negali jais pasikliauti… Lipkit žemėn, lipkit, pailsėkit. Dar arčiau negu dabar — būtų nebesaugu.
— Reikėjo leisti miškui juos pasiimti, — burbtelėjo artimiausias.
O Azdra’ikis:
— Dar blogesnė juos pasiims. Jau dabar jie jai priklauso.
— Kiek ilsėsimės? — paklausė Tamašas. Nebebuvo jame nė vieno kaulelio, kuris sliuogiant žemyn ir tada, kai pėdos palietė žemę, neskaudėtų.
Jam ant peties nusileido neprašyta Azdra’ikio ranka, ir jis, tikėdamasis kokio nors bjauraus triuko, pažvelgė tiesiai goblinui į veidą, tačiau šįkart Azdra’ikio gniaužtas nebuvo stiprus.
— Tiek, kiek karalienė mums leis, — tyliai atsakė Aždra’ikis. — Tol, kol juoduma priartės. Dėl manęs, tai aš nesitikiu aušros.
Jis įsispoksojo į gobliną stebėdamasis… per daug dalykų reikėjo išlaikyti galvoje. Jo išsekintos mintys buvo išblaškytos, o po jomis šliaužiojanti gyvastis atkakliai tvirtino: „Nepasitikėk juo, netikėk juo, nesileisk jo įtikinėjamas”.
— Atsimink, — tarė Azdra’ikis, — jauna ragana laiko visų mūsų gyvybes. — Tamašas nežinojo, ką Azdra’ikis tikisi iš jo išgirsti. Bet goblinas jo nepaleido. — Pavojinga, — tyliai ištarė Azdra’ikis. — Pavojinga burtininkei mylėti.
— Ji neįsimylėjusi, — atsakė jis. Ir tada išgirdo kitą žodį: „Absurdas”. — Ji nemyli. Neturi mylėti. Ji nemylės. Ela neturi nė trupinėlio romantikos.
— Jos priešininkė — juodžiausia magija, — Azdra’ikis besisėsdamas šalimais ant akmenų užkėlė jam ant peties neprašytą ranką. — Burtai, kuriuose daug mažiau romantikos, negu tu gali įsivaizduoti. Paklausk savo viešnios.
— Nieko nenoriu jos klausti! Dieve… Noriu iš jos išsivaduoti.
— Tuomet ji velniškai tau įgriso, ar ne?
Atodūsis. Sunkus atodūsis. Vaizdiniai ir baimė susispietė aplink jį.
— Nedaug laisvės tu man laimėjai.
— Žmogau, aš sulygau dėl tavo gyvybės. Tas sandėris, kurį tu sudarei su šmėkla, — tavo paties kvailystė, ir skradžiai teprasmenga tavo išpuikusi beprotystė.
— Nesudariau su ja jokio sandėrio! — tačiau jis pagalvojo apie tai, ką padarė užsimokėdamas bučiniu, kurio ragana buvo paprašiusi, ir apie tai, ko po to jis geidė. Tik trumpomis akimirkomis jis persigalvodavo ir tik po to norėjo susigrąžinti sau savo gyvenimą.
— Paklausyk. Seniai, seniai, žmogau, kai Ilena dar turėjo mirtingą kūną, ji atėjo pas mus. Savaime suprantama, mes ne be nuodėmės…
Buvo verta bent jau karčiai nusijuokti.
— Sakau, mūsų nuodėmės, — Azdra’ikis laikėsi savo, — nelabai kitokios negu jūsų, žmonių. Tarp jūsų vaidai. Ir godumas. Ir nepakanta. Mes praradome savo vietą pasaulyje — mus iš ten išvijo. Jeigu mūsų karalienė imtųsi mums atlyginti — nesvarbu kokiais beprotiškais būdais, — būtų tokių, kurie padarytų bet ką, ko ji pareikalautų. Paklausk manęs šiąnakt, kai turėsime tokiems dalykams laisvo laiko. Gi tuo tarpu, tuo tarpu… nesuteik jaunajai raganai jokios galimybės, jokių tavo aiškiai galingų apžavų teikiamų pramogų…
Tamašas ėmė prieštarauti, bet jam prieš nosį išdygo ilganagis Azdra’ikio pirštas.
— Paklausyk manęs, — tarė Azdra’ikis. — Paklausyk manęs arba prakeik ją ir mus visus. Jei jaunoji ragana, rankose turėdama tą šukę bei kariaudama prieš karalienę, nors kartą pagalvos apie kompromisą, jau geriau jai numirti. Jeigu ji nors akimirką sugaiš kieno kito, o ne saviems interesams, praras viską, ką ji turi ir gali turėti — tai karas, kurį kariauti ją paruošė, tai karas, kurio ji ėmėsi, ir toks yra priešas, prieš kurį ji stovi, ar suvoki tai? Burtai negali būti neryžtingi, burtai negali galvoti širdimi, jie paprasčiausiai turi būti vienintelis atsakymas, kurį ji pajėgia duoti. Jei mums ypač seksis, gal rytoj mes dar turėsime tą šukę, ir saulė gal dar pakils virš šios kalvos. Bet jeigu tu išblaškysi jos jauną ir lengvai sutrikdomą protelį…
Lvi trūkčiojo kitą Tamašo ranką, trinkčiojo jam galva — dar vienas dirgiklis, kurio Tamašas nebepajėgė kantriai pakęsti.
— Jos jaunas ir lengvai sutrikdomas protelis pergudravo tave, milorde goblinai, ji yra ten, kur pati pasirenka būti.
— Argi? Ar tu visiškai tuo tikras?
Dabar, kai Azdra’ikis šitaip pasakė, jis nebebuvo toks įsitikinęs.
— Ten, — tarė Azdra’ikis, kryptelėdamas galva horizonto pusėn. — Ten — galingiausia magija, kokią aš žinau, magija, kuri iki šiol pasaulyje išjudindavo visa, kas vyko. Ką magija bepadarytų šiapus ar anapus, — karalienė meistriškai išsisukinėja, apgaulė ir dukart apgaulė bei klaidinga nuoroda, spustelėjimas ir priešui suteikta galimybė — ar supranti?., atsakomasis dūris ir belaukiantis taikinys, tebus tai jos širdis… — karalienė viską padarė tyčia. Atsipeikėk ir atsikratyk visų priešingų minčių.