— Ar tu esi jos žingsnis… prieš raganas?
— O gal tu. Gal jaunoji ragana. Negali žinoti. Aš negaliu žinoti. Netgi Itresė išdavė savo kūrėją.
— Itresė.
— Ragana Itresė. Mano tvarinys, karalienės… kam žinoti?
— Tavo tvarinys, — iš tos tamsios vietos į jį susirinko pyktis, aistros ir įniršio maišatis dėl to padaro, kuris laikė uždėjęs ant jo peties ranką — jį nukrėtė šiurpas, ir jis suprato, kad tuo pat metu tai šmėkla, moters dvasia, kuri kvailai, taip kvailai pažino šį padarą. Jis negalėjo pasijudinti, jis vargiai galėjo susikaupęs kvėpuoti.
— Tu sakai, tu žinai, — atsakė Azdra’ikis. — Ilena tikrai atsimena.
— Nekalbėk su ja! Po galais, palik mane vieną.
— Taigi tu supranti, ką raganai gali padaryti prasiblaškymas. Ir kiek toli visa tai siekia.
Sekundę Azdra’ikio balsas jam pritilo. Jis įsižiūrėjo į virš kalvų tvyrojusią tamsą ir į slėnį, kur dar degė pražūties gaisrai, blausūs raudonos šviesos blyksniai tamsoje.
— Taip pat neatsitiktina, kad aš čia, — pasakė jis.
— Niekas atsitiktinai neprisiartina taip arti karalienės valdų. Tu ir aš. Gal tavo prielaida, kad nesi karalienės, yra teisinga, o gal ir ne.
— Aš žinau, kieno esu, — pasakė jis staiga pagalvodamas apie senelę lyg apie gryno oro gurkšnį. — Žinau, kas mane pasiuntė.
— Kas? — paklausė Azdra’ikis, jo žvilgsnyje — gyvas ir greitas smalsumas, tačiau, be abejonės, Azdra’ikis iš jo tikėjosi melagingo atsakymo.
— Rytoj manęs paklausk, — trūktelėdamas Tamašas išlaisvino petį. — Mano arklys pavargęs. Turiu darbo.
— Žmogau, — tarė Azdra’ikis, kai jis pradėjo vestis Lvi šalin. Tamašas pasižiūrėjo atgal. — Tai geras patarimas, — pasakė Azdra’ikis.
— Neabejoju tuo, milorde. Turėsiu omenyje.
Jis nusivedė Lvi ten, kur Ela stengėsi pasirūpinti Skore.
— Na, štai, — tarė jis. — Pailsėk, aš pasirūpinsiu jais.
— Ką jis tau įrodinėjo? — paklausė Ela.
— Nieko, — atsakė Tamašas. — Nieko, ko paisyčiau. Eik, prisėsk. Jie čia rengia stovyklą.
— Štai ten yra ežeras, — pasakė Ela, žvelgdama į rytus. — Ten ežeras, dėl kurio derėjosi karalienė. Štai kur aš turiu rytoj eiti.
— Mudu abu turime ten eiti, — pasakė jis, ir pasakė ne iš lojalumo, bet prieštaraudamas tam, kas jame reiškė nenorą bei bijojo šios minties. Aš privalau, mąstė jis. Jei magija atvedė mane čionai, jei senelė buvo tokia, kaip jie sako, ji turi kažką su šituo bendro.
Ir ar būtų ji tiek daug man pasakojusi apie šį kraštą — šitaip, be priežasties? Tai nepanašu į senelę. Ji taip nebūtų elgusis. Jei ji buvo ragana, jeigu mes neturėjome kurią nors dieną čia atsidurti, tai kodėl ji mums pasakodavo?
Bogdanas ir aš — mes abu — čia.
Zadnis vis bėgo tiesiog pirmyn, nuolat tiesiog pirmyn — po viso šio kartu praleisto laiko šuo galėtų nors mažumėlę labiau juo pasitikėti, mąstė Juris, ypač kai jis nė vieno kartelio nepabandė jo sustabdyti. Tačiau mylia po mylios per šią bekraštę girią Zadnis lyg laukinis maudavo nuo jo šalin. Ėmė temti, ir Juris, nieko nebematydamas bei išsekęs, klupinėjo per brūzgynus šūkaudamas: „Zadni, Zadni!” — kartais jis pašaukdavo Karolį arba Nikolajų vildamasis, kad jie gal išgirs ir paseks jam iš paskos.
Tačiau tas niekšas pasirodė ir aplaižė jam skruostus ne anksčiau, nei jis parkrito kniūpsčias ir pristigo jėgų atsikelti.
— Per vėlu tokiems dalykams, — pasakė jis ir ranka sudavė Zadniui. Bet Zadnis jam buvo per greitas, šuo prigulė ant letenų pasidėjęs galvą — ranka nepasiekiamas, stebėdamas jį, kol jis galėjo atgauti kvapą, kol jam paliovė skaudėti šoną ir jis pajėgė pakilti ant savo rankų bei kelių.
Tada Zadnis vėl pabėgo, pradingdamas per brūzgyną.
— Šunie! — jis riktelėjo, buvo užkimęs ir įsiutęs. — Zadni!
Juris išrepečkojo paskui jį rankovėmis kliūdamas už gervuogių krūmokšnių, braudamasis per prieblandą išsidraskė plaukus, susibraižė veidą bei rankas ir išsiropštė į atvirą, akmenuotą kalvos šlaitą, kur, glėbyje laikydamas Zadnį, sėdėjo gauruotas luistas.
— Krukči! — šūktelėjo jis, prisėsdamas ir glostydamas nubrozdintą kelį. Taip nesąžininga, tai Tamašą Zadnis turėjo susekti, čia turėjo būti jo brolis, o jo nebuvo.
Tačiau tarp uolų pasirodė kitas trolis. Ir dar vienas. Jie iššliurpseno lauk ir pritūpė prie pirmojo, o Juris įsispoksojo į juos su baime.
— Krukči? — jis paklausė jau dvejodamas, kuris yra kuris, ir Zadnį laikantis trolis linktelėjo lyg sutikdamas.
— Ateik, surask brolius, — pasakė trolis, — surask brolius.
Tai — mįslė. Ji galinga ir bauginanti, o kitų trolių buvimas įtikino jį, kad jis jų nesupranta, bet troliai buvo visa pagalba, kokią jis štai čia turi, ir jis pamanė, kad net žino jų vardus.
— Hazelis? — paklausė jis, ir antrasis linktelėjo. Trečiąjį atspėti buvo sunkiau. Bet jis tarė: „Tajni?” — ir trečiasis linktelėjo mandagia troliška maniera. Taigi jis perprato jų prigimtį. Iš Krukčis surado tai, dėl ko keliavo, pamanė Juris, bet jis nerado.
— Tu suradai savo brolius, — tarė jis, — tačiau aš neradau. Paleisk Zadnį. Jis gali surasti Tamašą. Man jo reikia.
Troliai susispietė draugėn, kol ėmė panėšėti į vieną luistą.
— Pavojinga, — tarė vienas, dėl kurio Juris neabejojo, kad tai Krukčis, o kiti palingavo galvomis.
— Pikta karalienė, — tarė tas, kur atsiliepė pašauktas Tajniu. Ir Hazelis, kurio tvirtovė buvo vieni išgriauti akmenys, pasakė:
— Pikta, pikta, pikta.
— Labai seniai, — tarė Krukčis, — net mums labai seniai… goblinai išėjo pragaran.
— Labai seniai, — tarė Tajnis, — seniai seniai į kraštą sugrįžo magija. Karalienė sulygo su raganomis. Kvailos raganos.
— Kvailos raganos, — pritarė Hazelis. — Kvaila karalienė.
— Norėjo ežero, — tarė Krukčis.
— Dabar ten einame, — pasakė Tajnis. — Valdovė mirusi. Mes ten einame.
— Eik, surask brolius, — pasakė Krukčis ir pakilo su Zadniu savo gauruotose rankose. — Surask brolius. Priversk karalienę užmokėti.
— Manau, pirmiau mes privalome surasti Nikolajų ir Karolį, — Juris paprieštaravo nenorėdamas, kad Krukčis nusineštų Zadnį arba nuvestų jį kur nors be jų patarimo. — Karolis žinotų, ką daryti.
— Ne jiems veikti, — jau kėblindamas šalin pasakė Krukčis, ir kiti du tyliai pakilo bei nuėjo paskui jį.
— Palaukit! — bijodamas ant šio atviro šlaito sukelti per daug triukšmo jiems iš paskos šūktelėjo Juris. Jis pabėgėjo, nusigavo prieš Krukčį ir pabandė užkirsti jam kelią. — Ne taip jau ilgai būtų luktert… galėtume pirmiau juos surasti.
— Ne jiems veikti, — tarė Tajnis, ir Krukčis pradrimblojo pro jį, o kiti du pasekė iš paskos — nepermaldaujami kaip nuošliauža.
Kaip elgtis? Kaip teisingai pasielgti? Jeigu jis sugrįžtų į girią, meisteris Karolis sakė, nežinia kada ir kur miškas vėl jį išleistų, arba ką toje tamsoje, būdamas vienas, jis galėtų sutikti.