Zadnis, nuleistas žemyn pabėgėti, liuoksėjo bei šokinėjo ir ėjo kartu su troliais — geranoriškas bendrakeleivis.
Tai ir Juris nebesumanė nieko, ką protingiau padarius.
13
Miške kiekvienas gervuogių krūmokšnis, kiekviena kliūtis, kiekviena šaka siekė juos sulaikyti, Nikolajus galėjo dėl to prisiekti: jis buvo pratęs per mišką eiti laisvai kaip elnio šešėlis, tačiau jo akis nepajėgė surasti jokio kelio jam pačiam, jau nekalbant apie senyvo amžiaus kerėtoją ant išsekusios ponės, ogi Gracija, būdama Karolio rankose, turėjo savą nuomonę apie lengviausią kelią pakalnėn — ne visada protingiausią. Ji atsidūrė aklavietėje — siaurame, lapais užverstame sąnašyne, užtvertame vėjo nuverstu medžiu, ir Nikolajui, kad pasiektų jos galvą, teko perlipti per jo kamieną.
Tačiau kai belipdamas per medį jis atsisėdo ant kamieno, pamatė, kad pakilti yra sunkiau, nei tikėjosi, ir kad atgautų kvapą, jis liko ten pailsėti.
— Temsta, — tarė Karolis.
— Aš stengiuosi! Čia tokia giria, kur praverstų šuo, bet net negalvok susekt tą kvailą šunį.
— Noriu pasakyti, kad temsta greičiau, nei turėtų.
Nikolajus pasižiūrėjo į tą pusę, kurią laikė vakarais, bei sauper petį tapus, kur atitinkamai turėjo būti rytai, ir negalėjo pamatyti jokio skirtumo. Jau buvo toks vakaro metas, kai visa šviesa miške yra pilka ir tolygi, kai medžiai ir skliautas virsta sava miškui būdinga monotonija — ir nėra žinios, kas per plėšrūnai gali išeiti medžioti berniukų bei šunų, kai naktis jau užslinkusi.
Ši mintis suteikė jam jėgų atsikelti. Jis išlaisvino Gracijos pavadį iš jį sugavusios šakos ir pavarė ją atgal iš keblios padėties — vargšė ponė, iš nuovargio nieko nebemato, kaip ir jie, — ir ji iš visų jėgų pabandė vėl užsiropšti šlaitu aukštyn. Kai jie užsigavo ant pakilumo viršaus, Nikolajus paplojo jai per išprakaitavusį sprandą ir prisiekė, kad išves ją iš šios girios.
— Lipk žemėn, — jis paliepė Karoliui. — Lipk žemėn, ji daugiau nebegali tavęs nešti.
— Mums reikia eiti toliau.
— Žingsniuok savomis kojomis. Mums dar gali jos prireikti, kol viskas bus padaryta. Kad tu kur po šimts, seni, daryk, ką sakau.
— Negali pasakyti, kur išeisi, — murmėjo Karolis, stengdamasis nusiropšti žemėn, jis susipainiojo savam apsiauste, kuris užsikabino už šakos. — Negali pasakyti, kur ji. Izabelė negali mūsų pasiekti, mes turim tiesiog eiti kaip ėję, kuo tiesesne linija, kokią tik galime prasiskinti, nesvarbu, kiek užtruktume.
— Kelionę baigtume kokio nors lokio pilve, — tyliai tarė Nikolajus bei trūktelėjo ponę, kad ta judintųsi, ir Karolis galėtų prasisprausti pro medį. — Vėlyva meškos vakarienė. Vidurnakčio užkandžiai. Šuo tikriausiai jau suėstas. Kur, po velnių, trolis, kai jis galėtų praversti?
— Eik nesustodamas, — pasakė Karolis. Ir tai buvo vienintelė išeitis, kokią Nikolajus matė.
Keistai atėjo naktis: šešėlis, nejudriai kybojęs rytuose, lėtai, saulei nykstant, lyg žvaigždėtas maras išplito per slėnį ir kalvas. Goblinai užkūrė didžiulį liepsnojantį laužą, beprotišką panieką nakčiai, ir visur aplink pristatė savų sargybinių — ar prieš žmonių kariuomenes iš slėnio, ar prieš kitus iš savo padermės.
Bet jų pačių šviesa apakino juos, ir jie nieko daugiau nebematė, tik vieni kitus.
— Eikš pas mus prie laužo, — Azdra’ikis pakvietė Tamašą. — Prisiekiu, aš prisiekiu, tai tik triušiena ir elniena, nieko daugiau. Nieko kito niekada ir nebuvo. Ateikit.
Buvo dvejonės ir buvo alkis, tačiau, tiesą sakant, jų atsargų maža bebuvo likę, be to, šie goblinai atrodė garbingesni bei draugiškesni už savo mažesniuosius pusbrolius, ir, net einant prieš savo patyrimą, buvo galima panuolaidžiauti ir labiau pasitikėti jų patikinimais. Tamašas pajuto bežiūrįs anapus tolstančios goblinų lordo nugaros ir sakąs sau, koks jis kvailys, kad praradęs budrumą taip toli nuėjo su šiais tvariniais bei pamanė juos turint paprasčiausio padorumo.
Tačiau Ela pakilo, nukrėtė nuo savo sijono apačios dulkes ir nuėjo į tą pusę, taip jis liko vienas ir be vakarienės, neskaitant paskutinio sužiedėjusios duonos kriaukšlio. Tai, ką jie šįkart kepė, jo manymu, panėšėjo į triušį ir kvepėjo kaip triušiena. Žolė buvo atidraskyta, kad laužas turėtų saugų plotą, liepsna tapo šakų ir iešmų tankumynu — kiekvienas goblinas, kaip ir anksčiau, buvo atsakingas už savo vakarienę, kuria visi drauge pasisiūlė pasidalinti su savo kaliniais, savais svečiais, savo draugužiais bėgliais, sprunkančiais nuo nakties ir karalienės nemalonės — jis nesuprato aiškiai, kokią padėtį jie užima šioje goblinų stovykloje, ir šitai privertė jį nepatogiai pasijusti dėl jų pakvietimo bei jo paties atsisakymo. Jeigu tai būtų buvęs bandymas taikytis, o jis atsisakė — būtų irgi kvaila. Net jeigu goblinai būtų parodę bent krislelį supratimo dėl to, prieš ką jiedu stoja arba kur eina… gal tai padarytų įtaką tam, ar jie rytoj mirs ar gyvens.
Bet jeigu esama klastos ir jei goblinai sumanė išdavystę, jam greičiau pavyktų ją atskleisti tenai, jų kompanijoje, nei sėdint čia, vienumoje.
Taigi jis pakilo ir prisijungė prie laužo šviesa nutviekstos Elos, patogiai įsitaisė, kai goblinai, duodami jam vietos, pasislinko. Goblinai juokavo tarpusavyje, nors ir niūriai, kalbėjo pritildytais balsais ir spirgino mėsą — lyg koks nors medžiotojų būrys. Tamašas žiūrėjo į šviesą, tarsi ji būtų juodos bei neperprantamos Visatos centras, kol jo viduje prakalbo balsas.
(Azdra’ikis tvirtina, kad yra mano tarnas. Ką tu manai?)
Jis nuvijo šalin tokias mintis, žiūrėjo, kaip vienas goblinas ant kvadratinės odos skiautės į gabalus pjausto nedidelį išdarinėtą kūnelį, Tamašas nusprendė, kad ši maisto dalis ruošiama jiems, ir iš tikrųjų goblinas atnešė ryšulėlį Elai ir įdėjo jai į ranką.
— Jaunoji ponia, — goblinas nusilenkdamas kreipėsi į ją bei į jį: — Jaunasis pone.
Mandagumas. Manieros. Tiek daug painaus neaiškumo dėl Azdra’ikio ir dėl jo kompanijos aplink jį, per daug prieštaravimų įkandin po nepaaiškinamų dalykų. Šmėkla staiga suliepsnojo visais kaulais ir visais kapų drobulės skutais, ir juo perbėgo šiurpas, baimė bet kuo patikėti.
Bet triušiena buvo nebloga. Maišto — užtektinai, nuo laužo sklido šiluma. Galiausiai vieną akimirką ar dvi jis galėjo užmerkti akis ir įsivaizduoti, kad sugrįžo į savus miškus, į Magijarą. Tačiau aplink vykęs pokalbis nebuvo tas, kurį jis suprastų, o odos gurgždėsys ir žiedų bei papuošalų skimbčiojimas buvo karingas bei keistas.
Jiedu su Ela nesikalbėjo. Rodės, nėra ką pasakyti, kai aplink juos svetimi. Buvo labai panašu, kad ji, kaip ir jis, snūduriuoja, tikriausiai ką nors prisimena arba galvoja.
Tačiau jos ranka ilsėjosi ant po apdaru slypinčio veidrodžio, o jos žvilgsnis nukrypo į rytus.
Jis siektelėjo jos rankos.
— Neliesk, — tarė jis. — Neliesk jo šiąnakt. Palūkėk, — jam buvo baisu, kad ji juo tiki, o jis nežinojo, kodėl turėtų taip galvoti, bet tai, ką ji darė, sukėlė jam siaubą.
Ela nuleido savo ranką į skreitą, sunėrė pirštus ir linktelėjo galva.
(Kvaila neišmanėlė, tarė šmėkla. O galvoja, kad žino. Kad tu kur, vaiki… paklausyk manęs. Paklausyk, kol dar ne per vėlu.)
Jis sumirksėjo, suglumęs pasižiūrėjo į ugnį. Pasiekė Elos rankas ir suėmė jas į savąsias, nesirūpindamas dėl goblinų žvilgsnių ir baksnojimosi alkūnėmis, galvojo: „Dieve, kaip mums išgyventi iki rytojaus, kaip praleisti šią naktį? Kas, jei nebebus jokios aušros?”