Iš tamsos išniro kažkoks goblinas ir kažin ką pašnabždėjo kitam goblinui, priėjo prie Azdra’ikio ir kažką pasakė jam į ausį. Azdra’ikis mostelėjo ranka ir pasiuntė dešimtį ar kiek daugiau iš savo kompanijos, kurie susirinko ginklus ir nusekė paskui atnešusįjį žinią.
— Nieko, — pasakė Azdra’ikis, grakščiai mostelėdamas pirštais.
— Manevras. Karių judėjimas. Įmanoma, kad net mūsiškių.
— Ar esama čia kitų? — Elai tylint paklausė Tamašas.
— Jūs jau matėt.
— Šešėliai dūmuose.
Azdra’ikis kažką pasakė savo kompanijai, ir keli iš jų pakilo bei, iš pašonės susirinkę ginklus, išėjo.
— Nerimą keliantys šešėliai. Karalienės šešėliai. Garantuoju, šiąnakt turėsite sargybinius. Miegokite bent jau tiek pasitikėdami.
— Tavimi, — sviedė jam Ela.
— Mumis, — atsakė Azdra’ikis. — Mumis, kurie nepritarė karalienei. Ne, ir dabar… — Azdra’ikis užbėgo už akių Elos įsiterpimui. — Paklausyk manęs. Vieną naktį, tik šią naktelę tu paklausysi manęs, jaunoji ragana, ir leisi man papasakoti tau istoriją. Buvo laikas, kai mes valdėme šį kraštą, buvo laikas, kai žmonės mus gerbė…
— Kada? — paklausė Ela. — Kada išvis mes jus gerbėme?
— O, seniai. Labai labai seniai, kai seni akmenys dar buvo naujutėliai. Prieš akmeninius kelius ir tvoras. Tuomet žmonės kai kada viešėdavo pas mus, o mes pas juos. Tačiau mes susipykome. Kažkurią dieną… dėl tvorų. Kai kas sako, kad dėl kitko. Bet kad ir kaip ten bebūtų, žuvo žmogus, kaltino gobliną, mes buvome susaistyti pažado — tokie ir esame, — ir kadangi toks buvo mus ir žmones susiejęs pažadas, mes neturėjome pasirinkimo. Mes praradome visą pasaulį. Tikrai, neabejotinai. Nes pernelyg pasitikėjome savo dorybėmis. Per daug apsiėmėme, per aklai pasitikėjome savimi. Ir mums nepasisekė. Tad mes palikome pasaulį… ir paklausyk manęs, jaunoji ragana, prarasti saulę ir mėnulį buvo siaubinga. Mes būtume bet ką pažadėję už galimybę atsiremti į šią žemę koja. Ar gali tai suprasti?
Tamašas suprato. Nepamatęs trolio, nebuvęs girioje ir prieš įsileisdamas savin šmėklą nebūtų supratęs. Laužo šviesa, krisdama ant profilio su plokščia nosimi, atsikišusiais žandikauliais, suteikė jam elegancijos, netgi meilumo — o gal tai baisūs jo matyti vaizdai padarė taip, kad net goblino snukis jo akyse pagražėjo. Tamašas pasijuto esąs patenkintas, kad Azdra’ikis kalbasi su jais, netgi trokštąs pasitikėti balsu, nes balsas buvo gyvas ir skambėjo šiame pasaulyje.
— Po daugelio šimtų metų, — laužui spragsint tyliai tęsė Azdra’ikis, — po tokio ilgo laiko tarpo ragana Mirela perskaitė mūsų akmenis ir mūsų ženklus bei surado mus, o mainais už magiją, kokios iki tol ji negalėjo valdyti, mes ir vėl galėjome vieną naktį per metus pamatyti pasaulį. Žinoma, mes sutikome. Ko mes nebūtume padarę už menkiausią mėnesienos švystelėjimą? Po to — jūs žinot istoriją — jos dukra Ilena irgi atrado kelią pas mus. „Pasodinkite mane į mano motinos vietą”, — maldavo mūsų Ilena ir pasiūlė mums vienerius metus matyti saulę bei mėnulį. Už tai vėlgi — ko mes nebūtume padarę? Tačiau bjauraus sandėrio šita ragana norėjo. Mes žinojome, ką ji ketina daryti. Kai kurie iš mūsų pasisakė už, kai kurie — prieš, bet mūsų karalienė išmintingai pasakė, kad bet koks Ilenos padarytas blogis yra žmogaus pasirinkimas ir žmogaus nusikaltimas: kaip vieno goblino kaltė prakeikė mus, taip šios moters kaltė mus išlaisvins. Taigi ji priėmė raganos pasiūlymą. Mes gavome savo metus, ir ištisus tuos metus — ar galite įsivaizduoti? — mes darėme viską, viską, apie ką nuo pat gimimo buvome svajoję: vaikščiojome saulės šviesoje, matėme spalvas, džiaugėmės kiekvienu kvapu ir apčiuopiamu paviršiumi, kokį tik siūlė pasaulis. Mes buvome laimingi… išskyrus vieną dalyką: nesvarbu mūsų dorybės, nesvarbu mūsų ydos, Ilena ketino mus išsiųsti atgal į tremtį.
(Dorybės, — šmėkla nusijuokė, ir Tamašas viduje pajuto šaltį)
— Taigi karalienė paleido kerus, kad Ilena susilauktų kūdikio. Ilena nenorėjo, bet nepaisant visų jos burtų… visame tame… — Azdra’ikis padarė nežymų gestą, — aš buvau priemonė.
— Tu, — pratarė Ela.
— Taip, — nudelbęs žvilgsnį pasakė Azdra’ikis. — Manimi pasitikėjo. Ir pasakysiu, aš nenorėjau, kad pasitikėtų.
Pyktis, šmėklos tamsa akimirką užgožė laužo šviesą ir kalvos šlaitą, ir žemę, ir visa, kas aplinkui.
— Prasmek tu skradžiai, — išsprūdo iš Tamašo lūpų, jis nurijo visą žodžių srautą, kuris veržėsi iš paskos, sustabdė savo ranką, kuri buvo besitiesianti į Elą bei veidrodį, ir sunėrė abi plaštakas sau tarp kelių, kur jos buvo saugios, iš kur jis nebegalėtų pasiekti to, ko Ela jam neatiduotų.
„Ne, ne, ne”, — kartojo jis sau, nedrįsdamas užmerkti akių, spoksodamas į ugnį, kol šviesa ėmė skaudinti ir deginti, ir jis nebegalėjo savyje matyti tamsos.
— … jis nemiegodamas sapnuoja, — sakė Azdra’ikio balsas, ir Tamašas ant savo rankos pajuto Elos ranką, bepurtančią jį. — Paprasčiausiai niekas neturėtų gulinėti su dvasiomis.
— Aš negulėjau, — jis ištarė pro sukąstus dantis, skaudžiai reaguodamas į tai, kad Ela čia. — Neklausyk jo.
— Arba raganų, — pasakė Azdra’ikis. — Bet galiausiai rytoj viskas pasikeis — vienaip ar kitaip.
— Tu mums kalbėjai apie tai, — tarė Tamašas, jo plaštakos buvo sugniaužtos, — kokia visame tame yra tavoji dalis.
— A, taip.
— Kodėl mes turėtume tikėti viskuo, ką tu mums sakai?
— Žmogau, žmogau, tu iš anksto mus teisi.
— Koks skirtumas — jūs ar padarai, kurie puolė tvirtoves? Koks skirtumas — jūs ar tie, kur ten žemai degina miestus?
— Nes mes nedeginame miestų ten žemai. Karalienė apgavo Ileną ir užvaldė kraštą, ir valdė Ilenos įpėdinę. Būtų buvę gerai, jei čia ir būtų sustota, jei karalienė ar net Ilena būtų galėjusi būt patenkinta…
Dalykai, apie kuriuos pasakojo goblinas, pažadino aidus, didingų menių, goblinų dvariškių, muzikos prisiminimus, prisiminimą apie atspindį, kuris išplaukė iš skysto sidabro: jo veidas… o gal jos arba karalienės — nebuvo tuo tikras, jis tik žinojo, kad nenori jo pamatyti aiškiai. Jis įsikando sau į lūpą, kol ėmė skaudėti.
— Aš išdaviau veidrodžio paslaptį, — tarė Azdra’ikis, — dėl vienos priežasties: jei Ilena būtų galėjusi valdyti savo veidrodį, karalienė su savuoju veidrodžiu niekada nebebūtų galėjusi įsiviešpatauti absoliučiai visame pasaulyje. Atmeskime Ilenos nelabumą; jei egzistuotų kitas veidrodis, būtų kita galimybė, ir jei viena ragana mus nuviltų… netgi jei ta ragana būtų karalienės pusėje, jos ambicijos paskatintų ją valdyti veidrodį taip, kaip ji pati nori. Užtat kad ir kokius burtus karalienė bepaleistų didžiajame veidrodyje, visada būtų jo varžovas, ir nė vienas iš jų negalėtų dominuoti. Toks buvo mūsų planas.
Pyktis jame vis augo ir augo, šmėkla jį taip vargino, kad jis vargiai begalėjo nusėdėti. Kitapus laužo jis matė tamsą, didžiulį veidrodį, sūkuriuojantį grėsmingais atvaizdais — ir jis jokiu būdu, jokiu būdu nepasinaudos žiniomis, kurios klykdamos dėmesio tūnojo už jo dantų.
— Šukė, — kalbėjo Azdra’ikis, — buvo mums nelauktas rezultatas. Valdė Itresė, po to Ilysė, dar prieš Izabelę. Bet kurią iš trijų tu galėjai sutikti Girioje, bet kai tu, Tamašai, mano nekalčiausias, ten pasiklydai, tu leidaisi tiesiog į burtus, kurie stipriausiai reikalavo, kad tu ten būtum. Iš visų tos girios dvasių tu sutikai tik Ileną. Ir tai man pasakė, kad čia kai kas daugiau nei jauno kvailelio nesėkmė.