Mintys virto viena ant kitos. Goblinas buvo pusiau tamsa, pusiau šviesa.
— Tu, — tarė Azdra’ikis, — tu… aidi… magija. Nors vis dar esi jai kurčias. Tu ateini iš už kalnų prie Ilenos durų slenksčio. Ir raganiūkštė su šuke kerta tavo taką. Ir… priešingai mano patarimui, — žvelgdamas į Elą pasakė Azdra’ikis, — tu pažvelgei į veidrodį. Ką tu matai, karalienė gali matyti, jei tik išdrįsta iššaukti tavąjį pasaulį į didįjį veidrodį. Aišku, tu nuspėjai. Rytoj tu turi priversti ją pamatyti tai, ko tu nori. Štai ir visa veidrodžio paslaptis. Baisiai paprasta.
Ela nieko neatsakė.
— Ar supranti? — paklausė Azdra’ikis. — O gal tu nori vienerių metų apie tai pagalvoti? Paūgėti? Pagimdyti kūdikį ir jam perleisti šią naštą? I’bu okhthys gali tave paslėpti, mes tave paslėpsime, saugiai tave išvešime ten, kur karalienė negalės tavęs pasiekti.
— Ne, — trumpai atsakė ji.
— Išdidumas, — tarė Azdra’ikis. — Išdidumas yra baisus dalykas.
— Aš netikiu, — atsiliepė Ela. — Netikiu, kad kur nors yra saugu.
— Ką tu pasakysi, jaunasis Tamašai?
Šįkart jis pagalvojo apie Magijarą. Galvojo apie namus ir sodus, ir jų miškus bei kalnų kelius, kurie vedė tiesiai į šio krašto vidurį, ir mąstė apie senelę ir Karolį, ir kaip senelė juos išgąsdino, o Karolis pasiėmė juos šiapus kalnų puikiai žinodamas, kur juos vedasi.
— Nėra kur slėptis, — tarė jis. — Nėra tokios vietos net vieneriems metams — tą aš žinau.
Ilgai Azdra’ikis žiūrėjo į juos — į vieną ir į kitą. Tamašas pamanė, net ėmė tikėtis, kad gal Azdra’ikis žino kažką, ko jis nežino, ir pasiūlys jiems vietą.
— Nėra jokios slėptuvės, kuria nesvyruodamas pasitikėčiau, ne. Nėra kvailiams lopšio. Jokios slėptuvės. Be to, nėra mums kelio nuo šio kalvos šlaito be daugiau burtų, negu jau matėme. Jaunoji ragana, padaryk, kad saulė patekėtų. Padaryk, kad diena išauštų. Toks yra pirmasis tau mestas iššūkis.
— Ne, — atsakė Ela. — Ne, aš nesikausiu su ja dėl šito.
— O dėl ko tu su ja kausies? — paklausė Azdra’ikis, ir šmėkla, tūnanti Tamaše, sukluso, o, ji sukluso, ir Tamašas suvirpėjo.
Ela atsakė:
— Būčiau kvailė, jei pasakyčiau. Ponia sakė, niekada niekam šito neišduok. Man atrodo, ji norėjo pasakyti „niekam”. Ir aš nesakysiu.
Ištryško pyktis — jis tikėjosi, kad ne jo — pyktis dėl jos užsispyrimo, dėl to, kad ji prakeikia juos šitam susirėmimui, dėl jos atsisakymo ginčytis arba klausytis… pyktis, nukreiptas į Azd-ra’ikį, kuris pakilo jiems iš pašonės ir nuėjo prie laužo ribos — tamsi ir karinga figūra, kuri galėjo būti žmogiška.
Ne mano pyktis, pasakė jis sau, kovodamas su tuo, kas buvo jame. Ne mano pasipiktinimas, ne mano nuomonė.
„Užsičiaupk”, — pasakė jis šmėklai ir pabijojo, kad ji dar suras būdą, kaip jiems pakenkti. Ji buvo kerštinga. Ji ant savo motinos kelių išmoko klastos. Jis — iš Azdra’ikio… iš Karolio, jei tik senasis išvis mokėjo atpažinti apgaulę.
Beginklis kūdikis, kalbėjo jis sau, berniukas, kuris nebūtų palikęs savo tėvų pastogės, kad būtų nudangintas ten, kur jį nutrenkė, kad kautųsi kare, kuriame tiesa iškreipta, o tai, ką matai, ir tai, kas yra iš tikrųjų, kovoja tarpusavyje.
Kodėl, senele? Kodėl nepamokei mūsų daugiau?
Pasakojimai apie fėjas, žalius slėnius ir stebuklingus krioklius? Kokia iš to pagalba? Ar tai viskas, ką pajėgei sumanyt įduoti savo anūkams? Sako, tu buvai išmintinga. Sako, buvai galinga ir baisi ragana. O pasakos? Ar jos buvo tavo magijos riba?
Po galais, senele! Ką mums rytoj daryti? Jei mane apsėdo dvasia, tai kodėl ne tavoji? Argi tu negalėjai taip padaryti — raganos miške turi visišką veikimo laisvę?
„Neapkęsk jo”, — sugrįžo balsas, minkštas ir kandus; ir jis žvelgė į Azdra’ikio nugarą galvodamas, kad niekada nepajėgtų jo nugalėti dvikovoje, kad Azdra’ikis kažkaip ketina juos išduoti, kad kažkada jam prisieis šį padarą nugalėti — iš šios puikios padėties, jei tik galėtų, verčiau jau iš šios padėties, ir kad niekas kitas nesužinotų, nes jis — ne kovotojas. Ir. taip pat akivaizdu — ne kerėtojas, kuris galėtų palenkti šį padarą padaryti ką nors naudinga.
„Atsikratyk juo”, — aidėjo giliai jo viduje. „Apgink save. Tu pernelyg brangus. Pagalvok apie savo giminę”.
Ši paliko jame kitokį jausmą nei pirmoji dvasia: mažiau įniršio, daugiau šalčio. Senelė? Jis norėjo suprasti. Ar tai senelė? O gal ji meluoja? Gal tai kas nors visiškai kitas?
Daugelis goblinų pasitraukė nuo laužo, kai kurie — prie visur išmėtytų gultų, kai kurie — į šešėlį. Jis juos matė, sau ant rankos pajuto Elos prisilietimą ir kaip ji nutolsta — miegoti, jis pamanė. Tamašas žiūrėjo, kaip ji nueina ten, kur jie padėjo savo ryšulius, netoli arklių, jis stebėjo, kaip ji, apsisukusi savo apsiaustu, įsitaisė ant žemės ir apsikamšė balnais bei ryšuliais. Visa stovykla rimo. O, kaip jis norėjo pagalvoti apie miegą, bet jis jo bijojo, bijojo šmėklos ir jos klastų. Jis tik įsisupo į savo apsiaustą, kad būtų patogiau vėjui pučiant, ir nusprendė bent savo apykaklės bei antkrūtinio sagtis atleisti bei susirasti patogią padėtį, kaip pasiremti — galvą ant rankų, — kad paprasčiausiai pailsintų dūmų išgraužtas akis ir šarvų nusvertus pečius.
Jo nuostabai, dvasia neėmė tuojau pat jo kamuoti. Tamsa tarp jo sulenktų rankų šešėlio buvo tuščia ir patogi, jis tematė
— įsivaizdavo, tuo buvo tikras — skaisčią naktį, blyksčiojančią žvaigždėmis. Neblogas sapnas, nusprendė jis, negrėsmingas sapnas. Jis sunkiai atsiduso ir ėmė įsivaizduoti save bevaikščiojantį pelkėta žeme, kuri kažkodėl rodėsi pažįstama. Jis negalėjo prisiminti, kada jis įgijo tokį prisiminimą, bet jis tikrai manė, kad buvo anksčiau tai matęs, kiekvieną nendrių ir prie jų šaknų žvaigždžių nušviesto vandens detalę ir būtent šią akimirką, būtent šią naktį.
Mėnuo tebuvo tik nuoskėla, apsikabinusi tamsą. Šitą jis pamatė pažvelgęs aukštyn. Ir tada jis išvydo visą ežerą ir tamsias kalvas — tarsi smūgį į širdį.
Ne, pagalvojo jis išsigandęs, norėdamas ištrūkti, nes jis pažino šią pakrantę, šį ežerą — buvo anksčiau sapnavęs šį sapną, tai su apgaule ir žabangomis jį čion atgabeno.
Bet prieš tai, kai galėjo pažvelgti kitur, jo akį patraukė kažkoks judesys: tamsoje pro jį praėjo trolis, vienas trolis ir kitas, ir dar kitas. To buvo gana: jis daugiau nebenorėjo šito matyti. Sapnas ėmė virsti tunelio košmaru, ir galbūt jis labai tinka šiai vietai, tačiau Tamašas labiausiai troško pabusti ir išvis nieko nesapnuoti.
Tada nuo kalvos nusileido blyškus, į šunį panašūs pavidalas. Jis buvo kaip du vandens lašai panašus į Zadnį, ir Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jį sapnuoja.
Paskui šunį pasirodė berniukas, taip panašus į Jurį, kad jo širdis suskaudo iš ilgesio. Galbūt jis išstovėjo sekundę ilgiau, nei turėjo, žiūrėdamas, kaip Juris vejasi šunį, o tas — trolius. Tai buvo beprasmiška, visiškai beprasmiška, išskyrus jo pastangas kažkuo sau pažįstamu pakeisti šią siaubingą ežero pakrantę — galbūt jo sapnai bus geriau jo atžvilgiu nusiteikę ir parodys ką nors, ką jis trokšta išvysti. Trys troliai — groteskiškas potepis, šiame netikėtame vaizde buvo užtektinai ir košmaro, ir prisiminimų, kad sukeltų jam nerimą, bet pamačius Jurį, visas atsargumas išlėkė iš jo galvos. Jis netgi, nepaisydamas tamsos bei atšiaurios pakrantės, pabandė Juriui šūktelėti, tačiau, kaip tai nutinka nesukalbamuose sapnuose, jam nepavyko nei garso išgauti, nei bėgti, kai pabandė: nežiūrint jo pastangų, jis nepajėgė judėti greičiau nei žingsniu, tarsi žemė būtų jam priešinusis, tarsi šiame sapne jis nepajėgtų nė kiek greitėliau prisiminti kito žemės lopelio sau po kojomis, kad galėtų greičiau paskubėti — jis negalėjo vienu metu žiūrėti sau po kojų ir į Jurį, ir jis bijojo, kad kiekvienąkart, kai tik jis atitraukdavo savo akis nuo brolio, dar kas nors nepasirodytų.