Jis vis ėjo ir ėjo, o troliai nuėjo toliau, nei buvo saugu: ežeras, kuris — Tamašas žinojo — priklausė goblinams, buvo saugomas, ir trys troliai peržengė tą ribą, jis neabejojo, kad peržengė. Tamašas ėmė baimintis, kur šis sapnas nuves, ir pasakė sau, kad neverta tuo rūpintis, nes jo sapnas buvo nepajėgus kam nors pakenkti, o jis gali ištverti bet kokią baimę, kokią tik sapnas jam suteiks: Juris namie, saugus, lovoje. Jis gi rytoj bus tikrame pavojuje. Tamašas tikėjosi, jog jei tik gali kas nors gera būti iš sapno, jei tik Juris irgi sapnuoja, gal brolis jį išgirstų ir prabustų prisimindamas, kad kalbėjosi su juo, ir šito nepamirštų. Galbūt šis sapnas kaip tik tam ir skirtas. O jei taip, jis nenorėjo sakyti Juriui, kaip bijo arba kokia siaubinga yra ši vieta. Jis paprasčiausiai norėjo pasakyti: „Daryk, kas teisinga, daryk, kas protinga, Juri. Klausykis tėčio ir auk didelis, o jeigu aš negrįžčiau…”
Ne, jis nenorėjo išgąsdinti berniuko. „Turėjau nuotykių”, — jei galėtų, pasakytų. „Sutikau šią mergaitę…”
Ne, ir ne šitaip, Juris pasijuoktų iš jo ir merginų. Ir kaip jis paaiškintų savo šeimai, kas ta Ela?
„… Nemanau, kad mamai ji patiktų.
Tačiau galvoju, kurgi aš dėčiausi be jos? Ir kur ji dėtųsi be manęs? Ji labai drąsi, Juri. Nemanau, kad ji yra kada nors turėjusi draugą, išskyrus Pavelą ir savo ponią, o tai — ne pats geriausias būdas užaugti. Manau…
Manau, man reikia ko nors kaip ji. Ir tau ji tikrai patiks. Jeigu ji būtų tavo amžiaus, karstytųsi medžiais ir bėgiotų lenktynių”.
Dieve, tada jis pamanė, ji — Jurio amžiaus, juk taip? O savo sapne jis pasakė:
„Juri, jei aš parsigausiu namo, aš turėsiu laiko padaryti tam, ko tu norėjai, kad padaryčiau… Aš tikrai padarysiu. Šį kartą…”
Visa tai jis surikiavo savo galvoje norėdamas pasakyti, ir turbūt tai buvo pasakyta. Jis ėjo šalia Jurio lyg kvailelis plepėdamas apie bet ką, kas užeidavo ant seilės. Bet po kiek laiko jis nebegalėjo toliau eiti, jis nežinojo kodėl — tiesiog jis sustojo arba Juris jį aplenkė. Ir Juris nesustodamas ėjo vis tolyn ir tolyn pakrante, kur nubėgo Zadnis, kur buvo nuėję troliai. „Sugrįžk, — jis pabandė pasakyti. — Juri! Grįžk!”
Tačiau Juris nutapnojo per pelkėtą, nendrėmis apvadžiotą pakrantę, kol virto tamsos dalimi.
Po to ežeras nežymiai sumirguliavo, tarsi kas taurėje būtų suteliūškavęs vandenį. Vanduo suteškeno į nendres. Šitoje neperprantamoje tamsybėje sužvangėjo metalas — lyg vartai užsitrenktų, ir jis pabandė paėjėti toliau, tačiau nebepajėgė nė žingsnio žengti, negalėjo sušukti, nepajėgė pasijudinti.
O iš tamsos išbėgo Zadnis, nešė savo sveiką kailį.
„Zadni!” — tyliai šūktelėjo jis, kai šuo bloškėsi pro jį ir aukštyn įkalnėn. Pusiaukelėje Zadnis stabtelėjo ir pabrukęs uodegą dirstelėjo atgal, tarsi galiausiai būtų išgirdęs, bet apsisuko ir vėl pasileido bėgte kalvos viršūnėn, kur pradingo, kaip ir ežeras, kaip pakrantė ir dangus, taip, kaip sapnai ima sklaidytis, padarę savo.
Šitaip, pusiaumiega, jis pamatė kažkokį besiplaikstantį pavidalą. Išgirdo, kaip kažkoks šmėkliškas balsas sako: „Kvaily, tai ne sapnas. Niekada nemanyk, kad viskas čia sapnai”.
Jis atmerkė savo akis į tamsą, kuri nežadėjo jokio ryto ir nepakišo jokios užuominos apie praėjusį laiką arba tą, kur dar ateis. Jam pavyko šiek tiek numigti, tačiau miegas paliko vien tik keliančius susirūpinimą vaizdinius, jis neišvalė iš jo sąmonės košmarų ir nenutraukė vakarykščių bemiegių dienų ir naktų grandinės, kuri nenutrūkdama tęsėsi jam būdraujant. Netgi jo kaulai dabar jautė, lyg per juos eitų kažkokia jėga, nepakankama, kad jį pastiprintų, ir per smarki, kad lengvai kvėpuotųsi. Goblinai, vaikščiojantys sargyboje, spragsintis laužas — visa sruvo per jo būdravimą, visa atsieta nuo bet kokios patirties, kiekvienas prisiminimas lygiai svarbus: sapnai apie namus, sapnai apie šmėklą — tik niekada nebuvo tamsos ribos, po kurios jis galėtų pasakyti „užmigęs” arba „pabudęs”, arba galėtų neabejodamas atskirti praeitį nuo ateities.
Ela suprato tamsą, tvyrojusią aplink juos, ir jis tą žinojo — intymiai. Ela nemiegojo ir jautė jo būdravimą. Viso šito jam buvo per daug. Jis nuleido galvą sau į rankas ir panoro, kad, kas bevyktų, būtų poryt, taip, kad jam nebereiktų praleisti antros tokios nakties kaip ši, nei dienos po kitos nakties, niekada jokios kitos tokios dienos, jei jis mirtų.
Ela jautė pyktį dėl jo nevilties ir dar kažką stipresnio už pyktį. Jis pažvelgė nuo savo rankų aukštyn, norėdamas pamatyti ją palinkusią prie jo, siekiančią jo rankos, bet jis atšlijo pagalvojęs, jog goblinai žiūri, goblinai jau juokėsi iš jų aiškaus flirto, ir štai dabar dėl bejėgiško virpesio, perbėgusio per jo galūnes, kurio jis nenorėjo, kad ji pastebėtų, bet ji pastebėjo, jos akyse jis buvo pažemintas. Ela šmirinėjo šalia jo, o jis sėdėjo ten norėdamas klykti, norėdamas juoktis, verkti… tačiau \i žinojo, kas jam nutiko, žinojo, jog magija neduoda jam ilsėtis, ji niekada neduos jam pailsėti, kol jis nepadarys to, ką magija jam įsakė padaryti — štai kas jį kankino, iki tol Ela šito nesuprato, ir ji bijojo, kad tai nesuvaldomai jame pratrūks.
— Ponia sakė, — sušnabždėjo ji, tarsi to pakaktų, kad suprastum, bei sugriebė jo plaštaką su tokia jėga, kokios tokioje mažoje mergiotėje nesitikėtum. Ela taip pat nemiegojo, Ela mąstė — kaip kiekvienas, stovįs ant magijos bedugnės krašto, kaip kiekvienas privalėtų, kai tiek daug viduje uždaryta ir stengiasi susirasti kelią lauk. Ji tą jautė. Ir dabar ji nebeabejojo, kad jis jaučia tą pačią jėgą, srūvančią per jo kaulus.
— Aš nesu kerėtojas, — protestavo jis per jų keistą, beveik bežodį pokalbį. Jį ėmė šiurpas pagalvojus, kad burtininko galia jame pratrūks lyg kažkokia pasibjaurėtina nelaimė, jam darėsi baisu pagalvojus apie Ilenos dvasią, karančią lyg kokia nudėvėta oda, bei taip besielgiančią, kad negali nuspėti — galbūt prieš Azdra’ikį, gal prieš Elą; jis nepajėgė suprasti Ilenos motyvų arba jos egzistavimo, tik tai, kad jis suteikė jai galimybę, kurios ji norėjo — ištrūkti iš girios.
— Po galais, tai ne aš, Ela, ne aš. Tai ragana, kažkas vardu Ilena, apie kurią aš nieko nežinau. Aš nežinau, ką ji iškrės. Aš nežinau, ko ji nori. Žinau tik tai, ko ji norėjo, kai buvau jos namuose…
Tačiau jis galėjo prisiminti ėmusį aižėti veidrodį, ryškias ir tamsias linijas, perbėgančias per visą jo paviršių, ir pro pasaulio siūles prasiveržiančią šviesą. Jis galėjo prisiminti, kaip Azdra’ikis buvo jos mylimuoju, ir — tarsi tai būtų atsitikę prieš akimirką — vis dar jausti Ilenos lūpas ant savo pirštų, ant savo lūpų. Jis galėjo prisiminti ją, prieinančią prie jo, ir kai Azdra’ikis išsiderėjo jo laisvę, per jos kūną matomus baltus kaulus.
— Ela, aš nesiruošiu rytoj eiti dėl kažkokios numirėlės! Aš to nedarysiu! Aš net nežinau, ką mes ketiname daryti.
Bet jis melavo, jis žinojo, kad eis, tai virpėjo jo kauluose ir jo smegenyse, ir jis to nevaldė.
— Cit, — tarė ji. — Cit.
Ji palietė vietą, kur po jos apdaru gulėjo veidrodis, ir staiga pasidarė blogiau, baisingiausiai blogai. Jis per stipriai sugriebė jos ranką, pasistengė būti švelnesnis, tačiau jis pats virpėjo nepajėgdamas suvaldyti savo jėgos. Jis pamanė paimti iš jos veidrodį, norėjo turėti jį savoje rankoje, nes žinojo, ką daryti, o ji nežinojo.