Vietoje to jis pašoko ant kojų ir susverdėjo atgaudamas pusiausvyrą, o goblinų sargybiniai sunerimę pažvelgė jų pusėn — nepagrįstai sudvejoję, ar tai ne priežastis pulti prie ginklų, o ir Ela — Ela lėtai pakilo, ji pyko ant jo, ant šmėklos, jis negalėjo pasakyti, ant ko — šią akimirką jis nebegalėjo pasakyti, kas jis toks.
— Ela, aš negaliu… negaliu dar kartą tave paliesti, aš nedrįstu. Aš nedrįsiu rytoj būti šalia tavęs, ar supranti? To nori veidrodis. Kai mums nepavyksta su juo susitvarkyti, jis mus užsipuola. Laikykis nuo manęs atokiai, neliesk manęs.
Ela papurtė galvą, ir aplink ją pasklido tylus pasitikėjimas.
— Jis mano. Aš jį nešiosiu, — tarė ji taip tvirtai, kad ir jis pats negalėjo tuo nepatikėti. — Sėskis. Sėskis.
Jis atsisėdo. Kaip galima nedaryti to, ko nori Ela? Jis sudribo ant akmens, atsisėdo, buvo apsvaigęs bei sutrikęs, ir Ela prisėdo šalia jo, ir suėmė jo ranką į savąsias, ir apkabino jį.
— Užsimerk, — pasakė ji. — Pasitikėk manimi.
Tai nebuvo lengva. Šmėkla protestavo, suklykė ir suvirpėjo nuo Elos prisilietimo. (Kvaily! — ji rėkė.) Bet jis prisivertė tai padaryti ir po sekundės pajuto, kad lengviau atsikvepia, o po to giliai, rodės, iš pat savo sielos gelmių, iškvepia.
„Pavojinga”, — jis pamanė. Šitas pasitikėjimas, kurį jis leido Elai jam primesti — mirtinai pavojingas. O gal šmėkla taip pagalvojo. Jis užmerkė akis, nuoširdžiai priimdamas tuščią tamsą, ir išgirdo Elą sakant… o gal tai buvo Karolis?:
— Neskubėk, Tamašai, galvok…
Jie bent jau pavakarieniavo — iš Gracijos nešto ryšulio, ir visai ne jų apdairumo dėka. Jiedu prisėdo pavalgyti girios raizgalyne, kuris neatrodė norįs juos paleisti, ir dėl to Nikolajaus apetitas buvo sumažėjęs.
— Netgi kelioninio peilio berniukas neturi, — per sužiedėjusią duoną ir ant pagaliuko kepančią dešrelę tarė Karoliui Nikolajus.
— Privalėjau tą šunį nuskandinti, kai turėjau progą… Dešra dega.
— Ššš, — irzliai sušnypštė Karolis, jis taip ir sėdėjo nuožmiai stebeilydamas į ugnį, kol jo laužo pusėje kepusi dešrelė pasigavo ugnį, sučirškė, pokštelėjo ir suanglėjo. Nikolajus spoksojo į dešrelę, norėdamas pamatyti kitą regimą pasekmę — stebėjo, kaip ji virsta pelenais ir užsidega ant pagaliuko likę taukai, ir pagaliukas sudega, o jo galas įvirsta į laužą.
„Įdomu”, — pamanė jis. Nikolajus smalsavo, ką burtininkai daro. Arba galvoja. Arba galvoja, kad galvoja. Tuo tarpu berniūkštis vis dar buvo dingęs, jie turėjo kur nors nusigauti ir eiti nesustodami, ogi jį nuo galvos iki pėdų raižė skausmas. Jis užvilko ponę į kalvą ir žemyn, ponė gi visai pagrįstai neturėjo jokio noro traukti ten, kur jie ėjo, kol galiausiai Karolis nebepajėgė eiti toliau, o jis, dievas mato, jis negalėjo senojo nešti sau ant kupros.
Taigi jie prisėdo ir sudegino vieną dešrelę girios galioms, ar kokioms ten dar, su kuriomis Karolis buvo užsiėmęs.
Galiausiai Karolis sumirksėjo ir tarė — ne jam, pamanė Nikolajus:
— Ne. Ne. Po galais.
Akimirką oras atšalo. Akimirką Nikolajus buvo tikras, kad viena sprando puse jaučia kvėpavimo dvelksmą, o ugnis visai prigeso ir vėl pašoko.
— Aš žinau tai! — paprieštaravo Karolis.
Puiku, pagalvojo Nikolajus, puiku, dabar mes kalbamės su oru. Sunerimęs jis apsižvalgė, bijojo to, ką galėjo išvysti, bet nieko nepamatė ir nieko nepajuto.
Tada Karolis liuoktelėjo ant kojų.
— Duokš arklį!
— Aš ne… — „ne tavo tarnas” — štai kas pirmiausia pasipainiojo ant Nikolajaus liežuvio, bet anksčiau, nei jam būtų pavykę tai ištarti, senasis pasileido į mišką, į tamsą, visiškai nesirūpindamas savo saugumu ar jų ginklais, ar atsargomis, likusiomis jų ryšuliuose.
— Po šimts! — Nikolajus šoko judintis visu skaudančiu kūnu ir sukišo jų daiktus į ryšulį, užmetė jį ant ponės bei užkasė laužą nuoširdžiai trokšdamas, kad giria nesuliepsnotų aplink juos.
Senojo nebesimatė. Tai paskui krūmų traškesį jis sekė sau iš paskos ir į tamsą niuksėdamas Graciją, jis bijojo, kad, jei pabandys joti ja per girią, nebeišneš sveikos galvos. Po to buvo gniaužianti kvapą kalva, ir jis vėl pametė Karolį, ir dar kita kalvos pusė, ir vėl nuokalnė, kol jį pasivijo.
Karolis žinojo, kad ten buvo jis. Karolis apsiėjo net nežvilgtelėjęs į jį ir kažką pasakė apie berniukus bei bėdą, bet jis tą jau žinojo. Kažkas įtikino Karolį, kur teisingas kelias — Nikolajus kuo nuoširdžiausiai tikėjo, kad yra kaip tik taip. Senasis kalbėjosi su dvasiomis, ir viena iš jų galiausiai pas jį atėjo, tačiau Nikolajus negalėjo jos matyti, jis negalėjo to tvirtinti.
Po to priekyje, šešėliuose, jis pastebėjo blankų pavidalą, blyškų, šuns dydžio pavidalą, besibraunantį pro brūzgynus, vis besisukiojantį ir žvilgčiojantį atgal — ne taip, lyg būtų sekęs pėdsakais, bet kaip šuo, kuris beviltiškai laukia, kad jį kas sektų.
Berniukui kažkas nutiko. Šuo buvo susidraskęs, ant kailio — tamsios žymės, jis šlubčiojo viena letena, šlubčiojo kita ir išsisukinėjo nuo kiekvieno bandymo jį sučiupti. Nebeliko nieko, tik galvoti apie blogiausią, ir jis šoko skubėti kiek galėdamas su iš paskos velkama pone.
— Lipk, — liepė jis Karoliui, kai jie nusigavo ant vienintelio lygios žemės lopinėlio. — Jok paskui jį, aš seksiu iš paskos! — nes jis bijojo, kad pėstute nebeužteks laiko, kad nebeliko jokio laiko abejonėms ir svarstymams. Jis pasiėmė nuo balno lanką ir palaikė Karoliui pavadį.
Bet kai jis apsidairė aplinkui, galėjo prisiekti, kad netoli jų stovi vyras — toks realus, kad pirmas jo noras buvo siektelti kalavijo — ginkluotas vyras, kuris nekreipė jokio dėmesio į mirtingojo grasinimą. Pavelas, pagalvojo jis, tačiau jaunas, kurs nuėjo tolyn pro medžių kamienus. Priešais jį, rodės, ėjo moteris, o gal mergaitė, jis negalėjo pasakyti.
Kažin kas drėgnas palietė jo ranką. Per jo koją krepštelėjo nagais.
— Po šimts! — suriko jis prieš pamatydamas, kad tai šuo, ir šuo nuskuodė tolyn nuo jo paskui dvasias, tarsi jie turėtų sekti iš paskos.
— Sek paskui juos į pragarą, — burbtelėjo Nikolajus, nes eidamas paskui dvasias ir kvailą šunį puikiausiai gali ten atsidurti. Karolis stengėsi pataikyti koją į balnakilpę, ponė nenustygo vietoje, jai nesisekė su sveiku protu, kaip suprato Nikolajus, tačiau jis stumtelėjo senąjį į balną ir ėmė vesti, šlykščiai jausdamas, kad eina ne ten, kur žmonės gali patekti be jokio magijos įsikišimo, o be jos iš tenai jau nebėra jokio kelio atgal.
14
Tylus šnypštimas ir kibirkščių spragsėjimas įsiveržė į pusiaumiegį. Tamašui teko iškęsti sumišimo akimirką; buvo šalia laužo suklostytas į kietą mazgą, pėdos nutirpusios, tuo metu jis nepajėgė prisiminti, prie kokio čia laužo jis sėdįs arba kokia čia šilta ir neįprasta sunkenybė atsišliejusi į jo petį. Tačiau nerimą keliančiai pasitvirtino, kad paskutinė jo prisimenama vieta — goblinų valdoma. Besiveržiančios kibirkštys buvo nepastovus jo vaizduotės paveikslas, naktis aplink juos vis dar buvo gūdi, iš beveik užgesusio po žemėmis laužo kilo dūmai, o arkliai — tiek goblinų, tiek jų pačių arkliai — nerimastingai prunkščiojo kitapus šviesos ribos.