— Labas rytas, — niūriai tarstelėjo Azdra’ikis. — Toks, koks yra, — jis dar pridūrė kažką sava kalba, atrodė, ragindamas saviškius busti ir judintis.
Ela vis dar ilsėjosi ant Tamašo peties — ji buvo pabudusi, bet pernelyg pavargusi, kad judintųsi… ir mąstė (jis skausmingai pajuto), ar nebūtų galima gauti kokių pusryčių, gal kokį puodelį šiltos arbatos, kol laužas dar visai neužgesintas. Ji baisiai norėjo karšto gėrimo, buvo stulbinančiai rami mintydama, kad galbūt ateityje daugiau nebebus jokios progos pasimėgauti tokiais malonumais.
Taigi ji turi gauti arbatos, nusprendė Tamašas; jis atsiprašė jos, pakilo ir pasakė apie tai goblinui, pylusiam ant laužo žemes, kad tas užgestų. Goblinas rūsčiai dėbtelėjo į jį, o jis dėbtelėjo atgal bei visu kūnu įsispraudė tarp jo ir laužo, kol Azdra’ikis įsikišo klausdamas, kas atsitiko.
— Ela nori arbatos.
Skambėjo kvailai, bet reikalaudamas jis jautėsi be galo teisus. Azdra’ikis sunkiai, žmogiškai atsiduso, gūžtelėjo pečiais ir atitraukė aną gobliną į šalį keletui žodžių — taip vienintelė deganti šaka liko nepaliesta.
Taigi Tamašas atsinešė iš savo mantos, kas reikalinga, ir nusvildamas pirštus užvirė vienintelį puodelį arbatos, ogi stovykla tuo metu iro.
— Ačiū, — padėkojo Ela, kai jis atnešė jai puodelį; ji atrodė patenkinta, kad jis tai padarė dėl jos. Iš tiesų kvaila buvo taip daryti, pamanė jis. Bet šįryt tai jiems suteikė jų ritmo pojūtį, kuris, rodės, buvo keistai būtinas, Ela ir pati galėjo tą žinoti, ir tai atvedė jį į ramų, neskubrų susimąstymą, tarsi štai dabar, jau būdamas kitapus ribos, jis turėtų traukti iš atminties prisiminimų nuotrupas, tarsi… tarsi tos nuotrupos būtų ten…
Be jokios ypatingos priežasties jis pagalvojo apie Karolį, kai jis buvo namie, kaip jis imdavosi visko savo mokslininkišku ritmu.. „Greičiau. Greičiau”, — šaukdavo du nenaudėliai berniūkščiai, nekantraujantys atsidurti sode arba upokšnyje, arba bet kur, kur būdavo įtikinę senąjį juos nusivesti per jų dienines pamokas. „Tai koks yra atsakymas?” — klausdavo du niekingi vaikiščiai, nenustygstą ištrūkti iš pamokų ir kuo toliau nuo pilies kambaryje dvokiančių buteliukų bei indų.
Meisteris Karolis sakydavo: „Savu laiku, savu laiku, ša, nurimkit, viskas vyksta tik savu laiku”.
„Netgi magija?” — vienąkart jie paklausė.
Ir Karolis, kaip jam buvo būdinga, sučiaupta burna atsakė:
„Ypač”.
Ypač šįryt, pagalvojo Tamašas, o tuo pat metu karine tvarka iro stovykla, ir po paskutiniu žemės šliūkšniu ugnis pajuodo lyg dangus. Ela gavo savo puodelį arbatos, o jis — šiek tiek laiko sau: jis prisiminė darbo kabinetą pilyje vieną lietingą rytą, kai senasis mažų mažiausiai šimtąjį, o gal tūkstantis pirmąjį kartą pasakė: „Pagalvok apie tai, pagalvok, vaike. Neklausk manęs atsakymo. Net savęs neklausk. Atsakymo nėra nei vienur, nei kitur”.
Apie ką jie kalbėjosi? Ko jis paklausė tą rytą?
Kažko apie debesis ir lietų ar…?
— Ar mūsų raganiški svečiai pasiruošę? — pasirodė Azdra’ikis, kad šito paklaustų, goblinai gi vaikščiojo įvairiausiomis kryptimis — iš tamsybių į tamsybes. Vienas goblinas paskui Azdra’ikį vedėsi Lvi ir Skorę, pabalnotus be jų leidimo; Tamašas, suraukęs antakius, pakilo ir paėmė iš to padaro abu pavadžius, jis pyko ant Azdra’ikio, kad tas juos skubina, pyko, kad tvarkoma jų manta bei jų turtas ir nė kiek tesitariama, kai jis šįryt — jis visai neskuba. Tamašas vis dar nežinojo kodėl. Tai ne šmėkla. Tačiau jis tvirtai nusprendė, kad Azdra’ikis neprivalo jų kompanijoje būti tuo, kuris ką nors įsakinėtų jam daryti arba ko nors iš jo arba jos reikalautų.
O labiausiai ne tuo, kuris verstų pamesti mintį.
— Neskubink jos, — šiurkščiai tarė jis. — Meisteri gobline, neskubink manąs, jei nori mūsų pagalbos.
— Oh, — tarė Azdra’ikis, jo ranka — pridėta ten, kur turėtų būti širdis — jis kaip visada buvo ekstravagantiškas. — O jūs ar galite įsakyti karalienei palūkėti? Štai kur klausimas, tiesa?
Tamašas stovėjo apsiniaukęs, sakydamas sau, kad per paskutines dienas milordas goblinas jam jau iki gyvo kaulo įsikyrėjo, jis kalbėjo sau, kad Azdra’ikis nėra kitoks nei anksčiau ir kad tai dėl baimės, kurią dabar jaučia: jo kūnas ir jo jutimai sakė, jog jau metas saulei tekėti, o žvaigždės vis dar buvo ryškios — štai kas padarė jį ūmų ir šokinėjantį po kiekvieno įžeidimo.
Ir jeigu magija palietė jį per visas šias bemieges dienas ir naktis — dabar ji turi daugiau padaryti, tačiau jis nejautė savyje nieko panašaus į magijos sroves, kurios bėgo per Elos pirštus, nė šalto pasitikėjimo, kurį ji turėjo, kai joje veikė ta jėga — mergiotė, vargiai vyresnė už Jurį. Šį besaulį rytą jis negalėjo užčiuopti savyje tokio pasitikėjimo.
Ar mes kvailiai? — norėjo jos paklausti. Ar mes kvailiai, kad eitume pirmyn, o gal turėčiau tau duoti geresnį patarimą?
Ne, pagalvojo jis tada, ji pagalvojo — netgi ši perskyra šią nenuspėjamą akimirką tapo nebeaiški. Jis išvargino ją ir įsiutino, ir dabar ji norėjo, kad jis patylėtų, ir viskas. „Užsičiaupk”, — palinkėjo jam, atlaidžiai. Tad jis nieko nebeklausė, pasistengė nieko nebegalvoti ir palaukė, kol Ela įspraudė puodelį į ryšulį ir įsiropštė į balną.
Tačiau jam lipant ant arklio lyg žaibas trenkė nenugalima paniška baimė, jis klausė savęs, ką jis daro, kodėl tiki Ela, ką čia jodamas kartu su goblinų maištininkų gauja daro vaikinas iš Magijaros. Beprotiška. Jis pamišęs. Visas pasaulis šįryt pamišęs. Jis nesiliovė galvoti: „Stok! Grįžk atgal! Čia ne ta vieta, kur palikdamas namus planavai nuvykti, ne tai, kuo planavai būti. Aš nenoriu šiandien mirti. Šioje tamsybėje”.
Bet jis įsitaisė balne, ir jo baimės akimirką jo viduje sukrutėjo klastingoji šmėkla, ji kalbėjo apie dalykus, kurių jis nepajėgė suprasti, kažką apie pasirinkimą ir bailius, bei rodė jam (jis nežiūrėjo) goblinų dvariškių veidus ir kaip skamba jų pažadai. Jis patapšnojo Lvi per sprandą, po jo karčiais susišildė sugrubusius savo pirštus ir tarė sau, kad Lvi daug mieliau patiktų kita kompanija nei goblinų arkliai, Lvi daug labiau patiktų, jog saulė patekėtų, ir dar labiau — būti savose arklidėse. Tačiau Lvi, kai goblinų raiteliai apsupo juos ir nusinešė žvaigždžių nušviestu keliu, prunkšdamas bei purtydamas kaklą darė tai, ką turėjo daryti. Taip pat ir Lvi raitelis — tai, ką turėjo daryti… dabar nebėra jokio kelio atgal, visa juda jau labai labai seniai. Tamašas turėjo tiek, kiek senelė bei Karolis buvo davę, ir viskas, bei tai, ko keliaudamas šiuo keliu išmoko iš goblinų ir iš Girios raganų…
Jis subtiliai jautė Elą, jojančią šalia jo. Ela negalvojo apie namus. Ji galvojo apie tamsą ir kalvas, ir ežerą iš jo sapno, apie tą patį ežerą, dėl kurio buvo sulygta, kuris buvo klasta ir šimtus metų — goblinų namai.
Tai buvo vieta, kur burtai lyg kraujas sruvo akmenimis bei buvo pasėti į žemę ir susimaišę su vandeniu bei oru. Šioje vietoje visa buvo magija ir dar daugiau, nei mirtingasis pajėgtų iššaukti ir panaudoti. Štai kur jie ėjo. Ela tikėjo blogiu ir tuo, kad blogis yra šio ežero savininkės pusėje: per daugelį daugelį apgavysčių — goblinai prieš Girios raganas. Ir šioje vietoje su visa ta magija, užsitraukta sau ant galvos, ir veidrodžiu rankoje — buvo teisinga kažko tikėtis…
Jis troško, kad jam viskas būtų taip aišku: blogis ir gėris atrodė daug labiau apibrėžti, kai jis manė, jog visas blogis kyla iš goblinų, ir šmėkla kiek galėdama stengėsi jį tuo įtikinti, bet jos argumentai darėsi vis įtartinesni; jis troško prisiminti ką nors, ką meisteris Karolis buvo sakęs apie blogį, tačiau iš visų tų metų, kol jis juos mokė, Tamašas kaip gyvas negalėjo nieko tokio prisiminti, tik tą kvailą nutikimą su varlėmis stalčiuje. „Negerai šitaip su jomis, vaike.” Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jo protas įsikibo į šį prisiminimą. „Negerai šitaip su jomis. ”