Azdra’ikio ranka, išgąsdindama jį, nusileido jam ant peties, privertė iš arčiau, nei jam patiko, pažvelgti į jo veidą.
— Eik su mumis, — tarė Azdra’ikis. — Parodysiu tau kelią.
— Pas ją?
— Prisiartinsime kiek galima arčiau, kiek tik norėsi arčiau.
Nuogąstaus dėl manęs? — jis sunerimęs klausė savęs. Kada gi aš jai rūpėjau?
Ar teisingai elgiuosi?
Jie žingsniavo ežero pakraščiu, tuo pačiu taku, kuriuo — sapnavo — patraukė Juris, sekdamas paskui trolius. Ir jie nebuvo vieni. Už jų žengė ketvertas iš Azdra’ikio kompanijos — tą jis išsiaiškino žvilgtelėjęs atgal.
Kaip sapne sumirguliavo ežeras, vandens atspindžių blyksniai — visur aplink juos bei virš jų. Žvaigždės dingo, ir žvangtelėdami už jų užsitrenkė vartai.
15
Buvo taip, lyg nebūtų kur eiti, buvo taip, lyg jis nebūtų bandęs ištrūkti, ir taip, lyg jis nebūtų padaręs nieko blogo, išskyrus tai, kad buvo ten, kur jo brolis tikėjosi išvysti ne jį, bet jiems beeinant tuneliu, Bogdanas užsispyręs laikė Jurį už rankos.
— Skauda, — surėkė Juris, stengdamasis išsisukti laisvėn. Tikrai skaudėjo. Bogdanas gi stipriai jį stumtelėjo.
— Elkis, kaip pridera, — šiurkščiai atsiliepė Bogdanas.
— Elgiuosi! Bet kur mes einame? Mums reikia surasti Tamašą!
— Mums reikia surasti Tamašą, — Bogdanas pamėgdžiojo Jurį ir apsuko jį aplink, kad pasižiūrėtų jam į veidą. — Ar žinai, kur jis yra? Kur jis?
— Aš nežinau, — atsitiktinai tai buvo tiesa, bet dėl to, kaip Bogdanas paklausė, jis nebūtų pasakęs nieko, ką žinojo. — Paleisk mane!
— Ką tu čia darai?
— Aš nežinau, — skambėjo kvailai. — Tiesiog nusprendžiau leistis paskui jus, štai ir viskas!
— Nusprendei leistis paskui mus, — Bogdanas jį krestelėjo. — Juri, tu meluoji. Kur jis?
— Nežinau! Man skauda! Paleisk!
— Paklausyk, ką tau pasakysiu. Jie čia nežaidžia. Čia jie nesupranta berniūkščių, nė vieno tokio neturi, ir jeigu tu ir toliau šitaip elgsiesi, jie tavęs nepaliks. Ar girdi, ką sakau? Nelaikyk šitų žmonių kvailiais. Čia tas neišdega. Jie tave nužudys, ar supranti? Jie nužudys mūsų motiną, tėvą, kiekvieną iš mūsų, jei tik pabandysi žaisti su jais lyg su kokiais kvaileliais… ar supranti mane, jaunėli?
— Aš nežinau, ką tu kartu su jais darai. Kodėl mes nebėgame lauk?
— Pabėgti neįmanoma, įsikalk sau į galvą. Šie žmonės pavojingi. Įžeisk juos, ir jie eis prieš mus. Apgyvendink juos, ir niekas nepajėgs stoti mums skersai kelio. Magijara gali valdyti viską nuo kalnų vakaruose iki upės ir toliau. Goblinų nedomina žmonių valdymas. Mes galime už juos tą padaryti. Mes galime būti jėga, mūsų mažoji Magijara gali tapti svarbia pasaulio vieta, svarbiąja vieta, ir niekas tam netrukdo. Ar girdi? Jie iš tikrųjų nori, kad mums pasisektų.
Juriui neatrodė, kad žodžiai apie galingą Magijarą bei pažadų besilaikančius goblinus skambėtų protingai. Jam nepavyko sugalvoti, ką atsakyti Bogdanui. Jis žinojo, kad per ilgai laukė, kol galbūt ką nors sugalvos, ir Bogdanas prarado kantrybę kalbėtis su tikru vaiku, apsuko jį ir toliau nusitempė tuneliu.
Po to staiga — viskas aplinkui pasikeitė labiau nei atsivėrus durims ar vartams — jie atsidūrė šviesų nutviekstoje menėje, ir tos šviesos plūduriavo visur po arkiniais skliautais iš žalio akmens, kuris pats mirguliavo vandens šešėliais. Juris taip ir išsižiojo, nieko negalėjo padaryti, jis vis dar galvojo, kaip jie čionai pateko, juk jis dar niekad nebuvo matęs ore plūduriuojančių šviesų nei vidurvasario lapų žalumo akmens, nei tokios turtingos ir galingos vietos, kaip ši.
Bet tada jis užsičiaupė, nes iš visų pusių prie jų žengė goblinai, kai kurie nedidesni už jį, kai kurie aukštesni už Bogdaną, tokių buvo mažai, ir visi jie spindėjo spygliuotais šarvais bei ginklais. Jis buvo pasiruošęs tam, kad Bogdanas išsitrauks savo kalaviją ir apgins savo bei jo gyvybę nuo šitų padarų, bet, akivaizdu, buvo ne taip. Tie aiškiausiai buvo Bogdano minėtieji draugai. Bogdanas tepasakė:
— Tai mano jaunesnysis brolis. Jis mano. Nekiškit prie jo savo nagų. Supratot?
Juriui nepatiko goblinų akių žvilgsniai. Visų mažiausiai jis pasitikėjo šnabždesiu už jų nugarų, kai Bogdanas jį skubino per fantastišką menę. Jis buvo girdėjęs taip kalbančius kaimo bernus ir piktus berniūkščius, tokius, kaip jo kitados namie buvę draugai. Jis trūktelėjo norėdamas išsiveržti iš Bogdano gniaužto, norėjo vėl susirasti tunelį ir ištrūkti iš čia, nes Bogdanas buvo beprotis, jei manė, kad šitie yra draugai. Bet Bogdanas prispaudė jį prie sienos šalia raižinio, kuris puikiausiai galėjo būti tikros lelijos šaknys ir lelijos stiebas, besitiesiąs vis aukštyn ir aukštyn.
— Paklausyk, — tarė Bogdanas, pasilenkdamas prie jo, kad įsistebeilytų jam į veidą, bei krestelėdamas jį. — Tu esi saugus, jei darai, ką aš tau sakau. Ar girdi mane? Mes galime čia būti saugūs, tu ir aš, ir Tamašas gali būti čia saugus. Ten, lauke, kariuomenė iki pat pamatų degina Albazą ir Burdigeną, ir visas slėnio pilis, nes tie žmonės buvo kvailiai. Magijarai taip neatsitiks. Mums taip neatsitiks… nes tu neketini pridaryti rūpesčių, tu neerzinsi šitų žmonių. Atsimink tai prieš elgdamasis čia kaip kvailys.
Tarytum su juo dar nieko bloga nebuvo nutikę nė su visais kitais, kuriuos goblinai galėtų sučiupti, išskyrus tai, kad jo brolis, užuot buvęs belaisviu, įsakinėjo goblinams ir kalbėjo apie tai, kad goblinai degina pilis, apie kurias jų senelė pasakojo istorijas, kurias po jos mirties Tamašas perpasakojo jam. Jis galvojo, kad turėtų būti laimingas, jog Bogdanas gyvas, bet jam daug labiau būtų patikę žinoti, kad Bogdanas — tas pats brolis, kokį jis atsiminė.
— Ar supranti mane?
— Taip, — atsakė jis, nes nenorėjo, kad jo ranka būtų sulaužyta.
— Eime, — tarė Bogdanas ir nusitempė jį koridoriumi. — Noriu, kad būtum su manimi. Nenoriu jokių nesusipratimų.
— Kas atsitiko Ježiui ir visiems kitiems? — paklausė jis tikėdamasis, jog Bogdanas bent prisimins, kad prie Krukči Strazo atsitiko kažkas bloga.
Bogdanas, nekreipdamas jokio dėmesio į klausimą, trūktelėjo jam už rankos taip stipriai, kad Jurio akys apsiašarojo, ir staiga jis prarado bet kokį norą ką nors pasakoti Bogdanui apie Karolį ir Nikolajų, prie Krukči Strazo ištrūkusius iš goblinų. Juris išsigando, tikrai išsigando, kai Bogdanas nusprendė neatsakyti į jo klausimą apie Ježį ir kitus, kurie buvo Bogdano draugai ir žmonės, kuriems jis vadovavo. Bogdanas nebuvo mylimiausias jo brolis, bet jis niekada šitaip nesielgdavo nė kalbėjo, kad saugu būti kartu su goblinais, kurie pašovė Nikolajų bei stengėsi nužudyti Tamašą ir meisterį Karolį.
Bogdanas nudangino jį toliau per menę ir į kitą salę su plūduriuojančiomis šviesomis bei visur vaikštinėjančiais goblinais. Jis atidavė jį vienam goblinui saugoti, paėjėjo šiek tiek ir skubiai įsakmiu tonu prakalbo su sauja aukštų goblinų, kurie atrodė svarbesni už kitus — visi šarvuoti ir pasišiaušę ginklais.
Juris paskaičiavo galimybę įspirti savo sargybiniui į blauzdą bei laužtis prie durų, bet Bogdanas sakė, nebūk kvailas, o čia, kur menės kai kada buvo be įprastinių durų, tai atrodė geras patarimas, tačiau ne ta prasme, kokią Bogdanas turėjo galvoje: Juris suprato, kad tereikia sulaukti tinkamos progos.
Taigi jis stebėjo tą pasibjaurėtiną reginį, kur jo brolis kalbasi su savo draugeliais goblinais, kai kitas goblinas laiko jį už rankos, ir jis (jis neištvėrė) pažvelgė aukštyn į tą padarą, norėdamas susidaryti apatiniosios goblino veido dalies vaizdą; o švieselės plaukiojo aplink juos lyg jonvabaliai ir būrėsi ten, kur kalbėjosi Bogdanas bei kiti.