Karlail vos nepašoko iš savo vietos, tačiau nuo replikų susilaikė. Po driokstelėjimo vartai išliktų užsidarę dar ilgiau. Nors taip susiklostę įvykiai gal ir išeitų į gera, net jei sunaikintų postžmonių reliktą.
— Branduolinis sprogimas atmosferoje? — oro erdvės galva įbedė akis virš savo bloknoto, tarytum į kažką žiūrėdama. — Jūsų pasiūlymas turėtų būti labai gerai motyvuotas.
— Jūs matėte įrašus, — ramiai atsiliepė Armandas.
Oro erdvės galva trumpam sučiaupė lūpas.
— Ar ne per daug skubate? — galop paklausė.
— Veikiau delsiame, — atkirto generolas.
Kai kurie, išgirdę jo repliką, savo dailių lūpų kampučius pakreipė aukštyn.
— Po įvykusios transliacijos labiau pritiktų stebėti ir izoliuoti objektą, — pastebėjo kosminės erdvės galva. — Prilaikyti arklius, kaip sakoma. Jūs gi suvokiate, jog tirdami signalą arba jo atitikmenį, turintį akivaizdžius elektromagnetinio impulso požymius, galime pabloginti reikalus?
Armandas gūžtelėjo.
— Žinoma, jei mašinos temoka siųsti signalus ir niekaip kitaip nefunkcionuoja. Bet leiskite tuo suabejoti.
— Jūs netikite, kad įstengtume jas sulaikyti? — paklausė sausumos galva.
— Su visa pagarba, sere, ne, netikiu. Mano nuomone…
— Ji skirta nuobodžios viešosios informacijos srautams. — Visuomenės galva atsainiai numojo ranka ir sparčiai sumirksėjo, lyg įsispoksodama į naują virtualų meniu. — Vis dėlto, kaip ragina mano kolega iš kosminės erdvės sektoriaus, mums reikia rasti išeitį iš dabartinės padėties. Reliktas ir, be abejo, vartai, išliks apsupti. Gynybinės kosmoso sistemos veiks kovinės parengties režimu, civiliai privalės sustiprinti budrumą iki „oranžinio” lygio, apsaugos priemonių kompanijos, atliekančios viešuosius užsakymus, dirbs visu pajėgumu, mobilizuosime rezervus. Įskaitant jūsiškį, pone Armandai.
— Dėkui. — Generolas pasviro į priekį. — Į pagalbą kviesime ir atgaivintuosius?
— Tik per mano lavoną, — atšovė pirmininkas.
— Pasirinktinai, žinoma, — skubiai pridūrė Armandas. — Tik asmenis, dėl kurių neprieštaraus saugumas…
Pirmininkas dėbsojo į pašnekovą lyg mažumėlę nustebęs, jog šis dar nepasišalino. Po kelių sekundžių spragtelėjo pirštais.
— Jūs laisvas. — Jis susiraukė, pažvairavo į neprašytą viešnią, vėl atsigrįžo į generolą. — Pasirūpinkite moterimi.
Žygiuodama per kiliminę preriją, Karlail sumurmėjo:
— Įdomu, ką jis norėjo tuo pasakyti?
Armandas teikėsi atsakyti tuomet, kai išniro pro tarpdurį.
— Nebijokite, jumis atsikratyti neliepė.
Šachta įsiurbė lifto kabiną iki pirmo aukšto, vestibiulio durys čežėdamos atsivėrė ir su trenksmu užsidarė jųdviejų užnugaryje. Vyriausybės pastate veikė oro kondicionieriai, todėl lauke ją vėl prislėgė karštis — ne drėgnas, bet nemalonus, troškus kaip džiunglėse. Karlail pasvyravo viršuje tuzino plačių marmurinių laiptų su kosmonautų kariatidžių baliustradomis ir turėklais, forma primenančiais inversijos pėdsakus, užsibaigiančiais chrominėmis, aukštyn nukreiptomis, mažiausiai dviejų metrų ilgio, į suborbitinius V-2 modelius panašiomis raketomis. Dirstelėjusi atgal, išvydo marmurinę šiurpiai pompastiško, kaip ir laiptatakis, administracinio pastato sieną. Ji skubiai nusisuko, pažvelgė į šimto metrų skersmens aikštę, apsuptą mažesniais, bet vis tiek didingais statiniais, virš kurių stogų nelyginant medžiai kyšojo aukštesni, technologiškai pažangesni bokštai bei smailės. Pačioje aikštėje spietėsi vis gausėjanti minia, o priešakinės žiūrovų eilės vilnijo laiptų papėdėje tarytum jūros krantą skalaujančios bangelės. Žmonės vilkėjo lengvus ir laisvus, iš margaspalvių, įvairių audinių pasiūtus, bet iš pažiūros daugmaž vienodo sukirpimo drabužius.
— Gatvėse jūs tapote pasauline įžymybe, — pratarė Armandas.
Viršum jų knibždėjo spiečius kamerų, pirmyn sutartinai ėmė slinkti šimtai žurnalistų. Visi atrodė pribloškiančiai išvaizdūs ir tryško gąsdinančiu susidomėjimu. Karlail pasitraukė atbula per kelis žingsnius. Generolas pakėlė pirštinėtą ranką. Vaizdo kameros įniko manevruoti ore, kad nesusidurtų vienos su kitomis, reporteriai atšlijo. Armandas atsisuko į palydovę pikdžiugiškai išsišiepęs.
— Tik po jūsų, — pareiškė.
3. SUGRĮŽĖLIAI
Lyg kumštyje sugniaužtus perlus Mus sviedė i tamsą nakties.
Bendžaminas Ben-Amis dėbsojo į dainos žodžius, pasibjaurėjęs ir jais, ir savimi. Dauguma kitų, kurias gavo, skambėjo dar prasčiau. Jau ketino eilutes ištrinti, bet persigalvojo ir jas išsaugojo juodraščių faile tam atvejui, jeigu autoriaus neaplankys įkvėpimas, ir jis nesukurps nieko geresnio. Galbūt, pagalvojo, šias eiles pavyktų perdaryti. Bet ne, mes neturėjome nieko bendra su kumštyje sugniaužtais, į nakties tamsą sviestais perlais. Viso labo tebuvome kristališ— kuose, optiniuose kompiuteriuose įkalinti duomenys ir sprukome kaip pabaidyti kiškiai. Beje, apie „mus” nė nederėtų kalbėti: skaitmeniniai žmonių pavidalai slypėjo sistemose praradę sąmones, o didžiuma miesto gyventojų, įskaitant jį patį bei rašytoją, gimė skrydžiui užsibaigus.
Ben-Amis atsiduso, įsikišo ekrano plokštelę į apsiausto kišenę. „Blizgančius inversijos pėdsakus”, šalikelės kavinukę, kurioje praleido pastarąsias kelias valandas, užtvindė klientai, per viešuosius arba asmeninius kanalus žiūrintys televiziją, tebeaptariantys naujienas — šios įelektrino sostinę ir pakurstė jam ramybės neduodančią viziją. Pažiopsojęs į tuščią puodelį, Ben-Amis galėjo nukreipti žvilgsnį [Jar din dės Ėtoiles[1] pušis, panašias į adatų pagalvėles, vešančias kitapus judrios gatvės, ir įsivaizduoti spektaklį: grandiozinį, patriotinį son et lumier[2] kupiną reginį, griausmingą ir ryškiaspalvį, su šokėjais bei aktoriais, kurie tam tikrais momentais, holo- projektorių pastangomis, virstų milžinais, per pasirodymą aukštintų miestą, koloniją, keistą tolimą senovinių karų praeitį ir troškimą grumtis su nauja grėsme, podraug tam norui dalinai suteiktų formą. Tačiau projekto esmę iškreipė prieštaravimas — Euridikės gyventojai, galima sakyti, didžiavosi savo istorija, bet ji užgimė per beatodairišką sauve qui peut[3] tipo pabėgimą. Nemalonias asociacijas reikėtų kažkaip pakeisti, simboliškai transformuoti į „narsų skrydį priešakinėse eilėse”.
Nes būtent toks apibūdinimas tiko epinei kolonistų kelionei, su sąlyga, kad šiandienos naujienos išties atspindėjo prasčiausią scenarijų. Galaktikoje ne vien apstu išsigelbėjusių žmonių, bet daugelį jų, rodos, sudarė tikri barbarai, o tie, atsibeldę į planetą, visų pirma išjudino širšių lizdą. Sprukdami nuo nebevaldomų, žmonijos sukurtų kovinių mechanizmų, bėgliai užlėkė stačiai ant karo mašinų, priklausančių protingoms nežemiškos kilmės esybėms, kurios egzistavo Euridikėje maždaug prieš dešimt milijonų metų. Pasak mokslininkų, iki šiol stokojusių konkrečių įrodymų, dėl įspūdingo čiabuvių ir beveik visos vienaląstės planetos gyvybės išnykimo kalta hipotetinė katastrofa. Tam tikri pėdsakai, aptiki ploname, geologiniuose kloduose nudrikusiame anomalių izotopų sluoksnyje, liudijo, jog pasaulis neišvengė atominio karo ir jį lydėjusios branduolinės žiemos; vis dėlto diskusijų kildavo net ir dėl tų požymių — tarp tyrinėtojų netrūko tikinčių, kad jų atsiradimą nulėmė akistata su asteroidu. Kolonistai pagaliau sulaukė svarių įrodymų, ir šių, galimas daiktas, ateityje bus daugiau.