— Palaikyt draugiją?
Pakėlęs akis, Ben-Amis išvydo seną draugą, Adrianą Kovalskį, abiejose rankose laikantį po puodelį ką tik užvirtos kavos. Jis vilkėjo kostiumą, regis, pasiūtą iš maskuojamųjų austinių juostų, kuriose tarpusavyje pastebimai susipynė sintetiniai lapai ir smulkių gyvūnų kailiukai. Pailgas, blyškus veidas spinduliavo retoriškai klausiamą išraišką.
— Mielai prašom.
Aktorius nuleido puodukus ant stalo ir prisėdo. Kelias sekundes abu vyrai siurbčiojo gėrimą tylėdami.
— Kiek suprantu, ieškai atlikėjų, — pagaliau prabilo Kovalskis.
— Dėkui, kad neužmiršti pasižvalgyti į mano sąrašus, — nusijuokęs atsakė Ben-Amis. — Bet pirmiausia privalau rasti rašytojus. Instrukcijas paskelbiau, vos tiktai išgirdau žinias. Mąsčiau apie naują spektaklį, ir man į galvą atėjo puiki mintis. Sulaukiau neblogos reakcijos… kiekybės požiūriu. Deja, ne kokybės.
Kišenėje sužvejojęs plokštelę, jis įjungė dainų žodžių failą. Kovalskis peržvelgė eiles, skaitė jas vis plačiau šypsodamasis, protarpiais prajukdamas.
— Paskubomis sukurptos sentimentalybės. — Aktorius atidavė duomenų bazę. — Dar tik pirma diena. Geresni rašytojai atsilieps vėliau.
— Belieka tikėtis. — Ben-Amis spustelėjo failą, į kurį buvo įtraukęs savo idėjas, apmatus, scenos remarkas. — Na, ką pasakysi?
Šįkart, palinkęs virš užrašų, aktorius raukėsi, krimsčiojo kietai sučiauptas lūpas, kasėsi galvą, retsykiais paniumėdavo ir palinkčiodavo. Ben-Amis įsitempęs lūkuriavo.
— Sakyčiau, jog susidūrei su problema, — pagaliau ištarė Kovalskis. — Nesuprask manęs klaidingai — vaizdai žada būti puikūs, pats sumanymas atrodo įdomus, ir aš esu tikras, kad spektaklis sulauks teigiamų atsiliepimų. — Jis patraukė pečiais, skėstelėjo rankomis. — Aišku, spręsti ne man, aš tesu aktorius. Bet tam tikros potekstės įžiūrimos net ir diletantiškose eilėse, kurias man rodei. Tavo apybraižoje manęs neįtikina praeities vertinimas. Iš niuansų peršasi išvada, tarsi gresiantiems ateities įvykiams mes ruošėmės nuo senų laikų. Tu pateiki užuominas į neegzistuojantį tęstinumą.
— Taip, apie tai mąsčiau, — lėtai sukinksėjo Ben-Amis.
— Atvirai kalbant, — griežtesniu tonu pratęsė Kovalskis, — pasitikdami ateitį, praeities turėtume išsižadėti.
— Bėglius paversti piktadariais? O sugrįžėlius…
— …didvyriais. Teisingai.
— Ar ne per daug drastiška? Taip pasėtume nesantaiką. Vargu ar atsakingieji elementai apsidžiaugs, jeigu juos prilyginsime sugrįžė— liams. Išsišokti nebando netgi pastarieji, bent jau tie, kurie išgyveno.
— Neskaitant Armando.
— Cha! — Ben-Amis plačiu mostu parodė į artimiausią, žemai kabantį ekraną.
— Na, taip, iš jo — menkas pagalbininkas, — pripažino aktorius. Ištuštino puodelį ir pasviro į priekį, elegantiškų marškinių alkūnes atsainiai įremdamas į nešvarų stalą. — Klausyk, Benai, tu esi prodiuseris, kuris, kaip pats tvirtini, gali įžvelgti ateities tendencijas — tau netrūksta apsukrumo, gebėjimo staigiai reaguoti į ekonominius poslinkius ir povandenines politines sroves. Nuostabius, iškilmingus, romantiškus reginius organizuoji jau aštuoniasdešimt metų… nejau išties taip ilgai? Bet neužmiršk, kad esi ir menininkas kaip aš, todėl turi įsipareigojimų sau ir darbui. Nekvaršink galvos dėl pasekmių. Visai įmanoma, kad žiūrovams spektaklis iš pradžių nepatiks, galbūt atsakingieji elementai tave pasmerks už tai, jog rausiesi po kilnių darbų pamatais, bet tu atskleisi tiesą, su kuria neišvengiamai teks susidurti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau.
Draugo žodžiai pribloškė Ben-Amį.
— Gal tau pačiam derėtų užsiimti politine veikla? — santūrokai pastebėjo jis.
Kovalskis paglostė siaurą savo barzdelę.
— Po galybės niekšelių vaidmenų? Iš manąs tikrai nebūtų jokios naudos.
Prodiuseris nusijuokė, ir trumpam įsivyravusi įtampa ištirpo. Jiedu su Kovalskiu palaikė tą pačią pusę. Priešingai nei didžiuma žmonių iš pramogų pasaulio, abu prijautė „atsakingiesiems elementams”, kaip juos vadino: politinėms Euridikės frakcijoms, skatinusioms sutelkti dėmesį į gynybines sistemas anksčiau, nei kolonistai išsiaiškino, kas planetai kelia grėsmę, nuosekliai raginusioms nukreipti didesnį finansavimo srautą į kosmoso tyrimus, industrializavimą ir apgyvendinimą. Vis dėlto bičiulio patarimas apsvarstyti sugrįžėlių reabilitacijos galimybę pranoko bet kokius pasiūlymus, kuriais jie švaistydavosi įkaušę.
— Pasivaikščiokim, — pasiūlė Kovalskis.
Išnirę iš kavinės jie žingsniavo šaligatviu, brovėsi pro gausią vėlyvo vakaro minią, kol pasiekė sankryžą. Kai veržlus eismas sustojo, vyrai perėjo gatvę ir nupėdino į parką. Dėl žibintų, tviskančių palei taką, kelių lygyje, dangaus skliautas atrodė juodas. Į žvaigždes niekas nesidairė. Virš galvų zvimbė entomopteriai, užžiebę navigacines, jonvabalius primenančias švieseles.
Už poros šimtų metrų parko takelis apsivijo statulos cokolį. Jį nublizgino blausi šviesa, kuri sklido iš nedidelių, krūmuose sumontuotų prožektorių. Ant metro aukščio pakylos stypsojo du akmeniniai, natūralaus ūgio vyrai, aukštas ir žemas, įsikibę vienas į kitą, besimainantys įtampos sklidinais žvilgsniais, nutaisę siaubo arba ekstazės išraiškas. Kompoziciją teprilaikė aukštaūgio koja, akivaizdžiai pasistiebusi ant pirštų galiukų. Galimas daiktas, tuodu šoko. Nors buvo pavaizduoti statmenoje padėtyje, labai tikėtina, kad jie gulėjo ant šonų, o sulenkta pėda spaudėsi į lovos kojūgalį. Arba abudu čiuožė vandens lataku. Bet kokias dviprasmybes išsklaidydavo visuomenėje išpopuliarėjęs „Įsimylėjėlių” pavadinimas.
Kovalskis stabtelėjo priešais statulą.
— Žinai, kas jie? — paklausė.
— Vinteris ir Kolderis, — atsakė Ben-Amis, palei porelę ėjęs tūkstančius kartų. Pavardės užrašytos ant cokolio.
— Taip, bet ar žinai, kuo jie buvo?
Prodiuseris pagūžčiojo.
— Menininkai, muzikantai. O, ir sugrįžėliai. Turbūt žuvo per maištą.
Aktorius šnairai padėbsojo į draugą — aukštyn nukreiptoje šviesoje Kovalskio veidas atrodė neįprastai grėsmingas.
— Argi ne keista, kad porą įamžino parke, bet pačią užmiršo? Visiems iš galvų iškrito netgi jų muzika.
— Nieko nuostabaus, jeigu ji susijusi su politinėmis nuostatomis. Gal tuodu kepė sugrįžėlių himnus kaip blynus? — Ben-Amis nusijuokė. — Tokia kūryba nebepaklausi.
Kovalskis tebęvarstė jį atlaidžiai pašaipiu žvilgsniu, kol prodiuseris pagaliau sureagavo plačia šypsena ir nušvitusiu veidu.
— O taip! — Ben-Amis delno apačia tvojo sau į kaktą. — Aš privalau grįžti į studiją. Nedelsdamas.
Studiją, atstojančią ir namus, prodiuseris įsirengė pastate, iš kurio atsivėrė vaizdas į parką, ji užėmė didžiąją dalį dešimto aukšto. Patalpoje sužibo lemputės, vos tik šeimininkas įžengė pro tarpdurį. Apėjęs chaotiškai suverstas senų spektaklių dekoracijas — šarvuotą, maskuojamąja lapija pridengtą automobilį iš „Makbeto”, balkoną bei zenitinį pabūklą iš „Romeo ir Džiuljetos”, priešatominę slėptuvę iš „Vestsaido istorijos”, — Ben-Amis atsisėdo prie masyvaus, medinio stalo, iš kurio kyšojo lengvai kraipomas ekranas lyg koks tualetinio staliuko veidrodis. Išsistūmė klaviatūrą ir suspaudė kelias komandas. Per paieškos procesą veidrodinis paviršiaus žvilgesys išbluko.
Jis nė nesitikėjo, kad apie Džeimsą Vinterį ir Aleną Kolderį gaus tiek daug išsamios informacijos. Duomenys išliko archyvuose, tiesa, oficialiai uždraustųjų sąrašuose. Kad ir kaip ten būtų, nė vienas į užmarštį nenugrimzdo. Tarp milijardo Euridikės gyventojų porelė turėjo tūkstančius gerbėjų, o jų melodijas grodavo viešai per šimtus negausių susibūrimų. Dainų žodžiai pasirodė besą prastesni už didžiumą tų, kuriuos prodiuseris gavo ir atmetė, bet eilių primityvumas bei naivumas suteikėjoms keistą galią, kurią pabrėžė Vinterio/Kolderio muzika ir senoviniai, raižus balsai. Tą naktį Ben-Amis sėdėjo iki vėlumos. Rytą, kai pakilo iš savo lovos su baldakimu, atlikusios dekoracijos funkcijąjo pastatytoje, pagal Šekspyro kūrinius stilizuotoje tragedijoje „Leonidas Brežnevas”, susisiekė su techninės srities patarėja.