Arba ne. Tokiu atveju Armando atkasta baisybė nuo seno guviai domėjosi elektroniniais, planetoje kursuojančiais duomenų perdavimo srautais. Vėlgi nereikėtų atmesti varianto, jog reliktas anaiptol ne svetimos kilmės, ir jį galėjo suręsti žmonės. Namuose šitą spėlionę nuodugniai gvildeno per diskusijas, kurių Lamontas klausėsi su stiprėjančiu nusivylimu, pasigesdamas, kaip ir debatų dalyviai, esminių įrodymų. Ryšys buvo prarastas tiktai su „Alkanu drakonu”, bet nereikšmingą, įprastą smulkmeną — per pastaruosius dešimt metų su juo nepasisekė susisiekti septynis kartus — grėsmės ženklu palaikė tiktai aistringiausi, lengviausiai įsikarščiuojantys komentatoriai. Valdžiai didesnį susidomėjimą kėlė galimybė, kad svetimeivių karo mašinos glūdi artimiausiuose asteroiduose arba Euridikės palydove, Orfėjyje. Naujienų tarnybos transliavo dirglių, ginkluotų, kraterius vangiai šukuojančių, olas žvalgančių patrulių kadrus. Galbūt tie koviniai mechanizmai, mąstė Lamontas, iš tikrųjų egzistavo, bet abejones jam kurstė elegantiškas mitrumas, kurį priešininkas pademonstravo sujaukdamas protą „Alkanam drakonui”… ir kas žino, kokiai gausybei kitų dirbtinių intelektų.
Jis atsijungė nuo lynų ir ėmė bastytis po žvaigždėlaivį, neva tikrindamas subtilią, įsilaužimo sukeltą žalą, sykiu laužydamas galvą, kaip sunaikinti laivo sąmonę.
Už atgaivinamus žmones reikėdavo laiduoti. Kiekvienas, velioniui grąžinantis gyvybę, prisiimdavo didelę atsakomybę. Štai kodėl taip nutikdavo nedažnai. Buvo ir kita priežastis: dauguma mirusiųjų palaikė sugrįžėlius, kuriems nedaug kas prijautė. Jų praktiškai niekas nepasigesdavo. Mažuma sugrįžėlių išliko uždraustų asmenų registruose.
Siekiant išbraukti Vinterį su Kolderiu iš sąrašo, Ben-Amiui teko suorganizuoti nedidelę kampaniją. Tarp gerbėjųjis išplatino peticiją, paaukojo nemenką nuosavų finansų dalį, patvirtino būsiąs atsakingas už atgaivinimo pasekmes. Prašymo laiškus, išsiųstus į Kultūros ir Krašto apsaugos departamentus, po kelių dienų palydėjo peticijomis su keliais šimtais parašų. Prieš tai susisiekė su autorinių teisių savininku, „Pramogų ir švietimo” korporacija, visuomenėje dar žinoma Peliuko vardu. Laimei, klausimus dėl teisių sprendė prastos kokybės androidas, kuris jas pardavė už grašius, pagal nuorodas sužinojęs, jog muzikantų pavardės įtrauktos į uždraustųjų sąrašą. Banalią abiejų departamentų reakciją prodiuseris nuspėjo teisingai. Krašto apsaugos požiūriu muzikantai tebuvo nereikšmingi menininkai. Kultūrininkai juos laikė niekam tikusiais propagandinių dainų rašeivomis. Ben-Amis leidimus gavo.
— Su tuo automatu elkis atsargiai, — perspėjo Al-Kajed, kai jie ėmė stumdyti daiktus, užstojusius kelią iki atgaivinimo rezervuarų.
— Čia tik neužtaisytas butaforinis žaisliukas.
Moteris keistai jį nužvelgė.
— Jis kuo tikriausias ir visada buvo užtaisytas.
— Gerai jau, gerai. — Iš ginklo (kuriuo tragedijoje Leonidas nusišovė, kai į Kremlių įsiveržė Gorbačiovo pajėgos) Ben-Amis ištraukė apkabą, įsitikino iš tiesų gniaužiąs ne rekvizitą, prisiminė, kad iš lizdo būtina išpurtyti šovinį, galiausiai užmetė automatą ant drabužių spintos. Drauge su Al-Kajed nustūmė ratuotas cisternas iki stalo, prie jų prijungė kabelius ir vandentiekio sistemą, tuomet nuo ligoninės palatos dekoracijų atitempė dvi lovas, naudotas tame pačiame spektaklyje, kaip ir talpyklos.
Technikė perrašė išslaptintus ir atsiųstus duomenis, o Ben-Amis paeiliui atplėšė du sunkius popierinius maišus, pažymėtus etiketėmis su užrašu „Žmogus (išdžiovintas) — sterilus, kol hermetiškai uždarytas”, kiekvieno turinį supylė į atskirą rezervuarą ir įjungė vandens tiekimą. Rūpestingai nuleidęs dangčius, įsmeigė akis į švieseles, mirksinčias ekrane, ir matuoklius, kurių rodmenis geriau suprato Al-Kajed. Pastaroji atidžiai juos peržvelgė.
— Baigta, — pareiškė.
— Viskas? — kulminacinis momentas Ben-Amį nuvylė. Analogiška scena iš jo sukurpto „Herberto Vesto” scenarijaus buvo gerokai įspūdingesnė, įsupta į anglies dvideginio dūmų ir statinės elektros žiežirbų skraistę.
— Pasimatysime po septynių dienų, — tarė ji.
— Ačiū, — padėkojo prodiuseris.
Moteris stabtelėjo prie durų.
— Tik nežiūrėk po dangčiais.
Jis įsitaisė už stalo, atsiduso ir ėmė toliau rašyti scenarijų.
4. TAVO VEIDAS MAN NEMATYTAS, BET VARDAS GIRDĖTAS
Kol grimuotojas prakaitavo apdorodamas jos veidą, Liusinda Karlail stebeilijosi į veidrodžio atspindį ir stengėsi nesiraukyti. Kosmetologas taip pat turėjo gelsvėjančią mėlynę, kurią užsidirbo prieš dešimt minučių, kai užsiminė, esą jai, tiesą sakant, reikėtų eugeninės nanooperacijos. Milžiniška Karlail fizionomija nušvito ir ant naujienas transliuojančio sienos ekrano. Kanalas kartojo viešnios pasirodymą ant vyriausybės pastato laiptų ir pirmuosius ištartus žodžius. Nors garsas buvo išjungtas, juos teko girdėti tuziną sykių. Nepatenkinta, kad ją tėplioja lūpdažiu, nuobodžiaudama, mergina išskaitė trumpą monologą iš lūpų.
— Euridikės gyventojai, sveiki sugrįžę! Kaip šauniai jūs atrodote! Likusi žmonijos dalis išgyveno, laikosi puikiai, ir netrukus mes atvyksime su jumis susitikti!
Ji netgi didžiavosi savo prakalba. Nilui Armstrongui galbūt neprilygo, nors, geriau pagalvojus, tas privalėjo pasakyti tik vieną eilutę, bet nepajėgė jos ištarti nesuklydęs.
Nuo to momento, kai užsidarė vartai, praėjo savaitė, per kurią Karlail bendravo su aibe žmonių: žurnalistais, mokslininkais, avantiūristais, planuojančiais imtis rizikingo verslo, karinių kompanijų direktoriais. Į apartamentus, įrengtus viename iš viršutinių viešbučio aukštų, netoli miesto centro, kas vakarą parsigaudavo nusiplūkusi ir miegodavo iki aušros. Rytais keliaudavo laukan, vaikštinėdavo aplinkinėmis gatvėmis, grįžusi pusryčiaudavo su tądien jai paskirtu pagalbininku. Gavo daug informacijos apie keistą Euridikės istoriją ir painią priešistorę, mainais atskleidė, ką žinojo, diplomatiškai papasakojo apie savo šeimą bei išlikusią žmoniją. Prielaidas, įsigalėjusias kolonijoje nuo pat jos įsikūrimo, apvertė aukštyn kojomis vien savo egzistavimu, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Klanui ne sykį teko susidoroti su rimtesniais darbais, ir dabar Karlail terūpėjo tinkamai atlikti šitą. Mintimis vis grįždavo prie Šlaimo, žinodama, kad jį vienokia ar kitokia forma kvočia — arba netrukus apklaus, — suprasdama, jog neverta kalbėti apie tai, ką buvęs šeimynykštis lengvai paneigtų. Vis dėlto per pradinę simpatijų medžioklę ji įgijo neblogą pranašumą, kurį ruošėsi visapusiškai išnaudoti. Turėjo užtektinai laiko, kad patrauktų čiabuvius savo pusėn, prieš atlekiant Karlailų laivams.
Grimuotojas servetėle paplekšnojo jai per veidą. Ties miego arterija akimirkai sušnypštė purškalas.
— Baigiau, — tarė jis, žengdamas atbulas.
Mergina nusišypsojo vyruko atspindžiui veidrodyje. Darbo rezultatu galėjo žavėtis abstrakčiai, tarytum kosmetikos specialistas būtų triūsęs prie kito žmogaus. Karlail jautėsi kaip su kauke.
— Nuostabu. — Taip tarusi, atsistojo. Nuo pečių nuslydo skraistė. — Atleisk dėl mėlynės.
Jo lūpos įsitempė, po sekundės nenoriai persikreipė į šypseną.
— Nieko tokio. Pats kaltas.
— Na, jei taip sakai…
— Garantuoju. — Liežuvio galiukas lyžtelėjo lūpas. Jis manęs prisibijo, susivokė Karlail. Baimę keliu jiems visiems. Grimuotojas trumpam pasišalino, bet veikiai grįžo ant smiliaus laikydamas pakabą su kadaruojančia žalia suknele. Standus, raiškių kontūrų apdaras su gilia, pečių nesiekiančia iškirpte, įspūdingais krūtinės ir klubų apvalumais, koncentriniais, tinkliniais, patrumpintais kūgiais, kurie prilaikė padurkus, atrodė taip, lyg sugebėtų savarankiškai sušokti valsą. Ji įsiskverbė į drabužį tarsi į skafandrą — pro nugarą. Suknelė tiko kaip nulieta.