— Betrūksta seno išvėpėlio, atsiimančio Nobelio prizą už pasiekimus chemijoje, — pakomentavo Karlail. — Aš primenu jo žmoną.
— Šiam vakarui dailesnės aprangos nerastum.
Jo atspindį Karlail apdovanojo šiltesne šypsena nei anksčiau.
— Kaip tau sekasi išlikti žvaliam?
— Man svarbiausia yra darbas, — gan santūriai atsakė grimuotojas.
Mergina apsiavė batelius su dešimties centimetrų aukščio kulniukais. Kosmetologas įteikėjai rankinę ir apgaubė šalių.
— Dabar jau tikrai pasirengei pokyliui.
Ji pervėrė pašnekovą mąsliu žvilgsniu. Polas Hofmanas, aukštaūgis, raumeningas blondinas trumpai kirptais plaukais ir akis prikaustančiais skruostikauliais, stovėjo, viena ranka prilaikydamas sulenktą alkūnę, į kitos delną įrėmęs tobulų proporcijų smakrą, mažumėlę pakreipęs galvą ir šypsodamasis. Rodės, tarytum gėrėtųsi sieną papuošusiu meno kūriniu.
— Dar ne. Norėčiau, kad mane… kas nors lydėtų.
— Žinoma, aš pasirūpinsiu…
— Ar sutiktum tapti mano palydovu?
Jis sumirksėjo.
— Tikrai? Su malonumu. Labai ačiū. — Sutrikęs pirštais perbraukė savo plaukus. — Sekundėlei atsiprašysiu. Tik pasikoreguosiu lytinį potraukį.
— Nėra reikalo, — išsižiojo Karlail, bet užbaigti nespėjo, nes Hofmanas pranyko. Grįžo po kelių minučių. Sustingo tarpduryje ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Oho, — pareiškė.
— Nepuoselėk per didelių vilčių. — Mergina įsikibo kosmetologui į parankę, stumtelėjo pro išėjimą. — Man labiau patikai kitoks.
— Visos jūs taip kalbate, — atsiduso jis. — Tragiška, ar ne?
Jausmas toks, lyg save regėtum po tūkstančio metų mitologinio veikėjo kailyje. Salėje vaikštinėjo ir sukiojosi maždaug tūkstantis penki šimtai svečių. Į oficialias grupes minia nesiskaidė, užtat buvo pasipuošusi pritrenkiančiais, jai ligi tol nematytais apdarais.
Hofmanas neklydo paskelbęs, kad šiam vakarui Karlail suknelė nuostabiai pritiko. Akys raibo nuo juodų ir baltų, ryškiomis spalvomis paįvairintų frakų bei taftų. Tarp pobūvio dalyvių šmirinėjo jonvabalio dydžio kameros, sulipdydamos kadrus į vieną begarsę visumą, kurią demonstravo ant trisdešimties metrų aukščio sienos ir išoriniam pasauliui. Čia susibūrusiems Euridikės grietinėlės atstovams — tokiems užimtiems šulams, jog didžiuma dar neturėjo progos su ja susipažinti — knietėjo pašnekėti su viešnia ar bent pasišildyti jos šlovės spinduliuose. Karlail džiaugėsi Hofmano kompanija. Visi vietiniai, regis, buvo pažįstami, be to, tarėsi esą atvykėlės bičiuliai. Grimuotojas savo ruožtu žinojo, su kuo tenka bendrauti ir kaip pakurstyti arba užgniaužti jų prielaidas. Ji turėjo pasikliauti palydovu, kuris sprendė, kam parodyti dėmesį ir ko vertėtų vengti:
— Ekspeditorius. Pilna kišenė, garsi pavardė, bet nuobodus. Nusišypsok, paspausk ranką.
— Ji iš Harvardo. Padėkok už surdutą.
— Krašto apsauga. Galvok, ką sakai.
— Naujienų analitikas. Elkis su juo maloniai.
— O varge, ko tik nepamatau, kai mane nukreipia ne ten, kur reikia.
Paskutinė replika jam išsprūdo, kai akiratyje pasirodė jaunas blyškiaodis vyriškis juoda, smailia barzdele, dėvintis odinį, oficialaus kostiumo atitikmenį, užsimetęs švarką tiesiog ant nuogo kūno, rankoje laikantis kažką panašaus į mėgintuvėlį, nuo kurio pleveno kvapnūs silpnų narkotikų garai.
— Adrianas Kovalskis, aktorius, — garsiau pridūrė Hofmanas pristatydamas blyškiaveidį. — Sveikas, Adrianai.
— Malonu su jumis susipažinti, sere, — tarė Karlail.
— Enchant?[4]. — Kovalskis nusilenkė. — Jūs perrašėte visus mūsų scenarijus.
Ji patraukė pliku, pernelyg apnuogintu petim ir nurijo lašą gėrimo. Siurbtelėjo iš stiklinio apversto, koteliu užsibaigiančio kūgio. Užuot pastačius ant stalo, taurę reikėjo įkišti į kažkokias groteles.
— Tai ne mano kaltė.
— Ką jūs, aš nekritikavau. Tik dabar pradedu suvokti, kokia apgailėtina buvo mūsų padėtis. Vos aną savaitę. — Aktorius įkvėpė dūmų iš savo vamzdelio, sekundei kitai užsimerkė. Kai pakėlė vokus, jo akys sužibo. — Kalbu apie izoliacijos ir bergždumo pojūtį. Karlail palingavo galva.
— Nelabai jus suprantu.
— Ar skaitote klasikus? — Kovalskis numojo ranka. — Tik neaišku, ar jūsiškiai tokie patys. Mes įkūnijome klarkiškus Diasparo gyventojus. Šokėjus, atsidūrusius ten, kur nutrūksta laiko tėkmė. Nuobodžiaujančius Velso elojus.
— Išsipuošėte, bet į vakarėlį pavėlavote?
— Būtent! — patvirtino aktorius lyg pirmą kartą išgirdęs nuvalkiotą posakį. Jis palietė moters alkūnę. — Jūs nė neįsivaizduojate… Beje, norėčiau kai ko pasiteirauti.
— Taip? — Karlail spėjo sulauksianti vieno iš nuolat pateikiamų klausimų.
— Koks jis iš tiesų? Generolas Džeikas?
Ji sumirksėjo ir apsidairė.
— Armando čia nėra?
Hofmanas pakratė galvą.
— Šiandien dėmesys sutelktas ne į jį.
Karlail kilstelėjo antakius.
— Na, mudu bendravome tik du ar tris kartus. Jei žiūrėjote televizijos naujienas, galite numanyti, koks jis žmogus. Sąžiningas, tiesmukas, lakoniškas. Panašiai elgiasi, kai išjungiamos kameros. Tik gal ne taip oficialiai.
— O kaip asmeninis gyvenimas? — nusišypsojo Hofmanas.
— Aš neklausiau! Žinau tik tiek, kad gyvena su moterimi. Grimuotojas šiek tiek patempė lūpą, tarytum atsakymas būtų sužlugdęs jo svajas. O Kovalskis nušvito.
— Puiku. Kas viduje, tas išorėje, kaip sakoma.
— Veikiausiai, — patvirtino Karlail. — Kodėl juo domitės?
— Nes ketinu atlikti generolo vaidmenį.
— Žako Armando? Žmogaus, apie kurį kalbame?
— To paties.
— Ką ruošiatės statyti? — pasiteiravo Hofmanas. — Dramą apie naujausius įvykius?
— Ne, ne, — atsakė Kovalskis. — Veikiau istorinį epą. — Jis ištiesė ranką. — Ir teatro scenoje.
— Vaje, — sumurmėjo kosmetologas, — tikiuosi, čia rankų neprikišo Ben-Amis?
— Kas gi dar?
— Bus klaikiai vulgaru. — Išsišiepęs Hofmanas atsigrįžo į Karlail.
— Nematei Adriano suvaidinto Makbeto, Jago, Gorbačiovo… tavo laimei.
— Judas, — nė kiek nesutrikęs atšovė aktorius ir mirktelėjo merginai. — Geriau pagalvojus, būtent Judo kailyje…
— Armandas paduos tave į teismą! — sušuko Hofmanas.
Kovalskis atsainiai numojo.
— Apšmeižti mirusiųjų neįmanoma. Vaidinimas neturės nieko bendra su nūdiena.
— Pjesė apie maištą? — kosmetologas susiraukė. — Nemanai, kad ją statyti šiomis aplinkybėmis… truputėlį netaktiška?
— Štai kodėl jos verta imtis. — Kovalskis teatrališkai patapšnojo sau per nosį. — Bendžaminas puikiai perpratęs politinius niuansus. Polai, reginys nebus vulgarus. Tiesą sakant, tavo apibūdinimas netinka ir ankstesniems jo darbams.