— Susimildamas. Reaktoriaus sprogimas „Leonide Brežneve”. Bušų ir Bin-Ladenų susišaudymas „Vestsaido istorijoje”? Tankų mūšis pjesėje apie škotus? Ir…
— Klausyk, — nutraukė jį aktorius, — jei pats niekada nebūtum skaitęs arba matęs klasikų veikalų, Bendžamino pastatymai tau atrodytų jaudinantys bei genialūs.
Hofmanas prunkštelėjo, ir gėrimo gurkšnis pateko jam į šnerves. Grimuotojas užsikosėjo, atsiprašydamas sumostagavo.
— Taip! Jei nebūčiau regėjęs Veberio „Evitos“, per Ben-Amio „Gevarą“ nebūčiau nepaliaujamai kvatojęs.
— Jis sąmoningai stilizavo kūrinį, — šaltai atsiliepė Kovalskis. — Norėjau pasakyti… — aktorius sudvejojo.
— Taip, branguti?.. — pašaipiu tonu nutęsė Hofmanas.
— Šįkart viskas bus kitaip. Spektaklį statysime pagal tikrus istorinius įvykius, su originaliomis ano laikmečio dainomis. Tokią įspūdingą dramą išvysite pirmą kartą gyvenime.
— Iš kur visa tai žinote? — pabandė įsiterpti Karlail.
— Nes taip kiekvieną sykį tvirtina Bendžaminas, — paaiškino kosmetologas.
Kovalskis sunėrė rankas ant krūtinės.
— Nuo šiol laikysiu liežuvį už dantų.
— Tavo žodžius priimu kaip iššūkį, — tarė Hofmanas ir palietė aktoriaus nosies galiuką. — Tik ne šį vakarą.
Jis nusivedė Karlail šalin.
— Kaip matau, daug kas pasinėrė į konfidencialius pokalbius, — tarstelėjo Karlail prisėdusi už baro, netoli erdviosios banketų salės sienos. Dėl savo apimčių ir sietynų, patalpa kurstė nerimą keliančias asociacijas su postžmonių reliktu, bet šitas mintis, kaip ji vylėsi, tikriausiai sužadino garų, atsklidusių iš aplinkinių alkaloidinių vamzdelių, poveikis. Mergina vangiai pamojo į gigantiškame ekrane regimas figūras, didžiuma kurių spietėsi į elegantiškas, greitakalbe burbuliuojančias grupeles. — Ar prastuomenė moka skaityti iš lūpų?
— O tu sugebi? — paklausė Hofmanas.
— Dažniausiai taip, bet ne dabar. — Ji vėl įsižiūrėjo į ekraną ir papurtė galvą. — Nutolę nuo mūsų, žmonės šneka kita kalba?
— Ne. Toks įspūdis susidaro dėl išderintos garsų bei lūpų judesių sinchronizacijos. Todėl ekrane įmanoma užfiksuoti tiktai nesuprantamą šurmulį.
— Po velnių. — Karlail vėl pakėlė akis. — Nieko sau. — Ji tvojo sau per kaktą. — Kokia aš kvaiša.
— Jeigu jau prabilome apie tarseną… — grimuotojas paspoksojo į savo alaus bokalą, lyg niekada anksčiau nebūtų jo matęs. — Negalėjau nepastebėti, jog tavo šnekėjimo maniera arba dialektas skiriasi nuo mūsiškio.
— O taip, aha, — sumišo moteris. — Amerikietiškai bendrauti moku, bet įtampos akimirkomis linkstu į tradicinę anglų. — Ji prajuko ir delnu užsidengė burną. — Kaip, pavyzdžiui, dabar.
— Tradicinę anglų! — pralinksmėjo Hofmanas. — Brangioji, tavo kalbėsena nepanaši į Šekspyro ar bent Ben-Amio šnektą.
— Šekspyro šnekta, cha… kad būtum matęs, kas nutiko jo kraštui. — Kalrail apėmė jausmas, jog salėje netikėtai priblėso šviesos ir nukrito temperatūra. — Visa šalis virto sumauta pakilimo/nusileidimo aikštele Nr. 1.
Ji, ko gero, išklojo per daug arba tarė žodžius pernelyg tulžingai. Bet Hofmanas suprato, ką pašnekovė turėjo omenyje.
— Tie įvykiai rutuliojosi dar prieš man gimstant, — pasakė kosmetologas. — Anuomet, kai gyvavo ankstesnė karta. Senovėje, nors gal ir ne tokioje gilioje, kaip manėme. Šituos reikalus verčiau aptark su Jungtiniu vadų komitetu arba generolu Džeiku.
— Aha, savu metu ir kitoje vietoje. — Ji nusišypsojo, aiškiai nekantraudama pakeisti temą. — Kiek supratau iš tavo paplepėjimo su bičiuliu aktoriumi, Žakas Armandas atgaivintas. Vadinasi, dalyvavo lemiamame kare?
— Tau neminėjo? — Hofmano antakiai pašoko aukštyn. — Jis pernelyg kuklinasi. Gal net drovisi. Kadaise buvo svarbus armijos šulas, dabar vadovauja gynybiniam pulkui, kuris iš esmės prilygsta parko prižiūrėtojų būreliui.
— Nejau čia egzistuoja rimtesnės pajėgos?
— Taip. Tarkim, kosmoso apsauga arba vietinė policija. Jungtinis vadų komitetas jo neprileidžia nei prie vienos, nei prie kitos.
— Karas, nusikaltimai ir politika, — vyptelėjo Karlail. — O aš, visur tematydama turtuolius, galvojau, kad jūs sukūrėte utopiją.
— Negi jūs neturite galybės mašinų?
— Turime, be abejo. Bet mums tenka…
— …peštis dėl kitų dalykų. Kaip ir mums.
— Tai ne visai tas pats…
— Argi? — jis nusijuokęs apsidairė. — Gal ir ne. Bet, žinai, mūsų planetoje yra posakis: „Grumtynės tapo žiaurios, nes statymai — labai menki.“ Visiems, patekusiems į banketų salę, iškilti padėjo nuožmi tarpusavio konkurencija, kuriai per daug įsišėlti neleidžia baimė susiteršti gerą vardą. — Susiraukęs apžiūrėjo minią. — Pažvelk į aną moterį…
Karlail pakreipė galvą.
— Tą?
— Ne, kitą, blondinę… lyg ir rausvai apsirengusią… velniai griebtų, nejau tapau daltoniku… su vyšnine laisvo kirpimo suknele.
— Aišku.
— Tai štai, praėjusį mėnesį ji…
Karlail kantriai klausėsi, tinkamais momentais, kaip pati vylėsi, plačiau prasižiodama ir išplėsdama akis, nujausdama, jog Hofmanui ne vien maga papasakoti įdomią istoriją, bet ir knieti, anot jo, „suteršti gerą vardą“. Kažkurią akimirką ji išsiblaškė, nukreipė dėmesį į sienos ekranus ir netikėtai suvokė gebanti suprasti, ką kalba žmonės.
— …artėja…
— …prie baro…
— …netrukus…
— …įdomu, ką ji pasakys…
Staiga daugumoje ekranų pasirodė pati Karlail su Hofmanu — pastarojo lūpų virpesiai sutapo su tariamais žodžiais. Porelę apspito kameros, dūzgiančios kaip piktos bitės, o viename iš ekranų nušvito atvaizdas vyriškio, kuris ryžtingai žirgliojo pro besiskiriančią minią. Atsigrįžusi mergina pamatė, jog nepažįstamasis artėja link jos. Kresnas vyriškis aukšta kakta ir juoda, tankia plaukų kupeta, siūbavo kaip nuožmus mušeika, pasirengęs bare įsivelti į peštynes. Jis vilkėjo juodą kostiumą, tačiau bendrą įspūdį gadino rinkinys šratinukų, kyšančių iš viršutinės švarko kišenės. Žvelgdama tiesiai į atėjūną, ji nuslydo nuo baro kėdutės. Žaliūkas sustojo priešais, bet kurį laiką tebesvyravo ant kulnų.
— Labas vakaras, Liusinda, — pasisveikino.
Karlail atpažino balsą.
— Labas vakaras, profesoriau Šlaimai.
Už buvusio šeimynykščio nugaros moters atvaizdas nebyliai ištarė tuos pačius žodžius. Kameros transliavo akistatą visam pasauliui, rodė ją. tiesioginiame eteryje. Erdviojoje salėje tarytum fiziškai įsiviešpatavo tyla. Karlail giliai įkvėpė ir pasistengė prašnekti amerikietiška maniera.
— Aš žinau, kad mane pakišo. Tiesiog norėjau visus perspėti. Tebūnie, Šlaimai, rėžk, ką ketinai sakyti.
Hofmanas, dirstelėjęs į pašnekovę, energingais gestais patikino, kad jis čia niekuo dėtas, ir žengė atatupstas. Kosmetologas, ko gero, iš tikrųjų niekaip neprisidėjo prie susitikimo.
Šlaimas ištiesė ranką į šoną, palaikė ją, kol kažkas įbruko bokalą. Nurijo gurkšnį alaus, padėjo jį ant baro ir plaštaka nusišluostė lūpas.
— Ak, kaip skanu, — pareiškė. — Paskutinį kartą gėriau beveik prieš tris šimtmečius. Liusinda, kiek tau metų?
— Dvidešimt ketveri.
— Tavo skafandre pratūnojau aštuonerius. Atsidūriau ten, kai tau suėjo šešiolika. Et, žavingieji šešioliktieji. Tau mane padovanojo sumauto gimtadienio proga.