— Mes su tavimi elgėmės sąžiningai, — atšovė ji. — Suteikėme tau padorų virtualios realybės paketą. Savo skolą būtum atidirbęs per kitus dešimt metų.
Šlaimas vėl išlenkė alaus mauką.
— Galiu tave užtikrinti, kad padorus virtualios realybės paketas neatstoja tikro gyvenimo. Nekuoktelėjau tik todėl, jog domėjausi proto pastangų reikalaujančiomis sritimis. O kas nutiktų individui, kurio interesai kitokie?
— Velniai rautų, pats gerai žinai, neintelektualių žmonių virtualybėje nelaikome. Kokia iš to nauda? Jei būtum praradęs vieną šulą arba pasinėręs į gilią depresiją, mes būtume tave perkrovę. Tad apseikime be pagraudenimų.
— Problemų kelia ne blogas elgesys, o vergija, — tarė Šlaimas.
— Atsiknisk. — Karlail nukreipė žvilgsnį į artimiausią ore kybančią kamerą. — Ar žinote, kur mūsų bičiulis susidomėjo proto pastaugti reikalaujančiais dalykais? Tel Avivo universitete, Kompiuterijos katedroje! Jis iš dalies atsakingas už Negailestingą Pagrobimą. Čia stovi prakeiktas karo nusikaltėlis. Tegu džiaugiasi, kad jo nenutrenkėme atgal į pragaro skylę. — Moteris atsisuko į Šlaimą, dūrė į žaliūką pirštu. — Tu mums skolingas. Aš sakiau, jog tau dovanosiu laisvę, ir pažadą tesėsiu. Tebūnie, keliauk, kur širdis geidžia. Bet jeigu ne mes, tu iki šiol kiurksotum elektronuose, dūlančio oro zondo procesoriuje, Šiaurės Vainiko Ro B. O kas tave ten nugrūdo? Kas, jei ne postžmogiškas suvokimas, kad fizinis originalas buvo kietaširdis, savanaudiškas, nemalonus moksliukas. Tikėjausi, jog per įkalinimo laikotarpį tu apmąstyti ir pakeisti būdą, bet, matyt, suklydau. Šiaip ar taip, dėl perauklėjimo didelių vilčių nepuoselėjau. Man labiau prie širdies žalos atlyginimas — o taip, už pridarytas eibes turėtum sumokėti su kaupu, — ir aš nė kiek nesigėdinu to pripažinti.
— Liaukis skiedusi, — gan ramiai atsiliepė Šlaimas. — Negailestingas Pagrobimas mane užklupo netikėtai, kaip milijonus kitų. Nejau kompiuterių mokslininkai kolektyviai atsakingi už katastrofą? Tavoji nusikaltėlių šeimynėlė jau daugelį kartų panašiai teisinasi, kodėl pavergia kiekvieną įrašą arba sąmoningą DI, prie kurio prikiša savo purvinus nagus. Taip malsite liežuviais ir užgriuvę Euridikę. — Šįkart kreiptis į kamerą atėjo eilė Šlaimui. — Pasiteiraukite jos, kokią kompensaciją Karlailai ruošiasi iš jūsų išpešti, kokią sąskaitą pateiks už nuostolius, patirtus per lemiamą karą. Dėl to, kas įvyko, jaučia apmaudą, bet visuomet galvojo, kad pasipriešinimo pajėgos žuvusios arba nepasiekiamos. Dabar jus surado. Jumis dėtas, išsigąsčiau. Arba pasiruoščiau kovai.
Palinkęs virš baro, Šlaimas vėl užsivertė bokalą. Na, kaip atsakysi, klausėjo veidas.
— Absurdas, — paskelbė Kalrail tiek buvusiam šeimynykščiui, tiek kamerai, pakibusiai virš jo peties. — Karlailų kompanija Euridikei neturi jokių pretenzijų. Mes viso labo atversime kirmgraužą, suteiksime jums judėjimo laisvę ir šansą užmegzti prekybinius santykius su kitomis kolonijomis. Už savo darbą imsime mokestį, žinoma, bet daugumai klientų mūsų tarifai neatrodo per dideli. Atsisakiusieji gali nevaržomai skraidyti virššviesiniais laivais. Iš kontaktų su likusia žmonija, esu tikra, išpešite tiek naudos, kad mūsų rinkliavai tereikės paaukoti smulkmę.
Ji bylojo tiesą, bent jau iš dalies, kurios užteko, jog žodžiai būtų tariami švaria sąžine, nuoširdžiai skambančiu balsu. Šlaimas ištuštino bokalą, nusijuokė Karlail į veidą ir pajudėjo į salės gilumą.
Žengęs artyn, Hofmanas švelniai ją pasuko į save.
— Manau, mums metas nešdintis.
Jis mane mulkino.
Karlail įkišo suknelę į Drekslerio surinktuvą, nuoga sustingo priešais keturiasdešimtame viešbučio aukšte įrengtų savo apartamentų langą, stebėdama, kaip Naujojosios Pradžios bokštus plauna vidurnakčio liūtis. Žiburiai grupavosi lyg žvaigždžių spiečiai spiralinėje galaktikos vijoje, juos skyrė tamsūs parkai, tarytum dulkių sektoriai, melsvai žalią žolę girdė lietaus lašai, dėl kurių lauke vaizdas išskydo. Šviesos mergina nejungė, todėl savo atspindžio nematė, ir niekas negalėjo jos įžvelgti iš kitos pusės. Aišku, tokiose aukštybėse smalsuoliai nesidairo, nebent naudojasi infraraudonaisiais spinduliais — jei taip, ryškiausias spalvas jie įžiūrėtų iš gėdos įkaitusiame veide.
Suprantama, kad mulkino. Hofmanas ją palaikė provinciale paikše, naivia mergužėle, ir jo lūkesčiai pasitvirtino. Kaip galima patikėti, neva nuspaudęs kažkokį bioįrangos jungiklį vienam vakarui iš „žydruolio“ virstum heteroseksualiu! Iš pradžių grimuotojas tiesiog juokavo, vėliau sąmojus pakeitė atitinkama laikysena, galop sumetė ją prigavęs ir savo vaidinimą pratęsė. Šiuo momentu turbūt leipo juokais. Galimas daiktas, lytinis jo potraukis išties buvo permainingas; pastovumo stigo daugumai vietinių. Uždaroje, turtingą gyvenimą garantuojančioje ekonominėje sistemoje vyravo manieringumas, poreikis įsijausti į kokį nors vaidmenį. Žmonės užsidegdavo tradicine orientacija, tuokdavosi, skirdavosi, kurdavo šeimas su entuziazmu it muilo operos veikėjai. Kiekviena čionykštė veikla atrodė įsprausta į kabutes ir skatino ironiškai šypsotis. Euridikės ekonomika, pavyzdžiui, priminė tariamą kapitalizmą, plėtojamą taip, kad būtų patenkintas Jungtinis vadų komitetas bei kiti senoliai, nors planetos gyventojai įjuos žiūrėjo kaip į pajuokos objektus, tik garsiai to nepripažino.
Užsukusi į vonios kambarį, Karlail ėmė kruopščiai šluostyti grimo sluoksnį, iš po kurio išniro tikrasis, savitais šešėliais papildytas veidas. Akys sumažėjo, lūpos pasiaurėjo, antakiai tapo tankesni, o nosis — didesnė, ryškūs skruostikaulių kontūrai išbluko. Bet tik tiek. Tiesą sakant, jos bruožų — eilinių, tačiau simpatiškų, — nė nereikėjo koreguoti. Geri dantys, blizgančios akys, maloni nuoširdi šypsena. Karlail žinojo esanti patraukli. Nublankdavo tiktai nuolatinio, Euridikėje populiaraus genetinio optimizavimo fone. Čiabuviai, visi kaip vienas, panėšėjo į atletus, aktorius, kino žvaigždes, aukščiausio lygio modelius. Štai ką jie galėtų parduoti likusiai apgyvendintai galaktikai. Įvaizdis įgautų konkrečią vertę. Gerovės perteklių užtikrinančios ekonominės sistemos atveju idėja skambėjo visai neblogai. Ji kerštingai nusišypsojo spėdama, jog planetai lemta pavirsti milžiniška agentūra, kuri žiniasklaidai ir reklamos konglomeratams pardavinės dailius savo piliečių veidelius.
Galbūt naujas verslas padės sukaupti užtektinai finansų, kad paskutiniai žinomi Žemės valstybių paveldėtojai ir Karlailai išspręstų bet kokius tarpusavio nesutarimus. Kai atskris žvaigždėlaiviai… Pagalvojusi apie laivus, ji išlėkė iš vonios kambario, įpuolė į miegamąjį ir veidu įsikniaubė į pagalvę. Liusinda Karlail ilgėjosi namų, giminaičių, artimųjų. Netgi šeimynykščio.
Rytą padėtis pasikeitė į blogąją pusę.
Lauke purkšnojo dulksna, drėkinanti estakadas ir tiltus, kurie taip tankiai išraizgė šį miesto rajoną, jog beveik užtemo dangus, o lietaus lašai, susitelkę į balas, nuo horizontalių paviršių sruvo kaskadomis, tiško ant žemės, barbeno per skliautinius stogelius, merkė neapdairius pėsčiuosius. Karlail nėrė į Pirmąją Kairiąją gatvę, pasuko dešinėn į siaurą, dengtą Holidėjaus alėją, pilną parduotuvių, prekiaujančių moksline aparatūra, alpinistų įranga, medžiokliniais ginklais bei oro pokyčiams atspariais drabužiais. Ji smuko į „Rivkos neperšlampamą aprangą“ ir išniro su gelsvai žaliu lietpalčiu, pridengusiu nėriniuotą palaidinukę bei mėlynas, kelius siekiančias, sintetinės odos kelnes — Drekslerio aparato šiandienai išduotus drabužius. Virš galvos užsismaukusi gobtuvą, nukulniavo į Feinmano aikštę, plytinčią prie mokslininkų rajono, kaip jį praminė čia gyvenantys žmonės (kiti kvartalą vadino „apkiautėlių getu“), ir apėjo paties Feinmano statulą, kuri kumštyje gniaužė dantytas Diagramos linijas tarytum žaibais grūmojantis dievas. Į „Java skriptą“, pamėgtą kavinę, traukė per šlapią asfaltą, cypčiodama batų padais. Užeigoje prie miniatiūrinių apvalių staliukų grūdosi žemos patogios kėdės; norint prasibrauti vidun, tekdavo skverbtis pro gausius žmonių būrius. Jai patiko vietinė dulsva kava, drumzlini gėrimai, padūmavęs oras, nerūpestingos kalbos. Karlail galėdavo čia sėdėti, klausytis pašnekesių, gurkšnoti kavą ir, užuot atsakinėjusi į klausimus, žiūrėti į sieną arbą langą.