Šįryt į viešnią niekas nedirsčiojo, tarsi klientus būtų trikdęs jos buvimas. Visi žvelgė į didįjį ekraną. Karlail nuo bufeto pasiėmė, ką norėjo, ir taip pat atsigrįžo į sieną. Ant vyriausybės pastato laiptų, nuo kurių prieš kelias dienas ji pasisveikino su Euridikės gyventojais, stovėjo Šlaimas. Už jo nugaros būriavosi vadai iš Jungtinio komiteto.
— …skafandro išgavome schemą, pagal kurią pagaminome VŠ komunikatorių, — kalbėjo profesorius. — Mes jį sėkmingai išbandėme. Iš ryto susisiekėme su kultūringiausia iš visų grupuočių, Šviečiamojo amžiaus riteriais, paprašėme, kad mus apsaugotų nuo artėjančių Karlailų gaujos žvaigždėlaivių.
Puodelis sutarškėjo, kava aptaškė nykštį ir išsipylė į lėkštutę. Čiulpdama pirštą, Karlail atsargiai nulaviravo iki lango ir prisėdo už staliuko. Kol gėrimas vėso, ji šluostėsi rudas dėmelės, nusėjusias aplytą lietpaltį. Ekrane Šlaimas tebedudeno, kokie riteriai kultūringi, sąlygiškai kalbant, ir su kokiu mielu noru jie apsaugos planetą bei reliktą nuo pavojingu plėšikavimu užsiimančių Karlailų.
Kava galutinai atšalo. Mergina susivertė puoduko turinį bei pakilo nuo kėdės. Užeigos klientai atsisuko.
— Tai tiesa, — pasakė ji ir iškeliavo laukan. Į apsiaustą sutekšėjo lietaus lašai. Nieko nereginčias akis nukreipusi pirmyn, Karlail grįžo į viešbutį. Tai dienai skirtas prižiūrėtojas lūkuriavo valgomajame. Nekreipdama į vyruką dėmesio, ji nudrožė tiesiai į savo kambarį, kur pasinaudojo ekranu, kad užmegztų ryšį su vyriausybės pastatu. Netrukus priešais save pamatė Šlaimo atvaizdą.
— Labas rytas, — pasisveikino profesorius. Keistas pojūtis, kuris apimdavo, žvelgiant į jo veidą ir besiklausant balso, niekaip neišnyko.
— Kokį velnią tu išdarinėji? — griežtai paklausė Karlail. — Juk pažįsti riterius. Ar bent perspėjai Karlailus nesiartinti?
— Be abejo. Ir sulaukiau tikėtino atsakymo. — Jis prašneko kapotai, parodijuodamas britišką tarseną: „Ei, jūs, nekniskit mums proto, antraip pasigailėsite. Ir nekiškit susmirdusių nagų prie mūsų teritorijos.“
— Jie žino, jog planetoje pasirodys riteriai, bet vis tiek čia skrenda?
— Laivai jau lekia į Euridikę, mažyle. Pažiūrėsim, kas turi greitesnius žvaigždėlaivius ir daugiau drąsos.
— Šūdas, šūdas, šūdas.
Šlaimas pralinksmėjo.
— Ko tu tikėjais? Karlailai privalo apsaugoti savo reputaciją, jau nekalbant apie raizginio monopoliją. Pasistengs neleisti riteriams užvaldyti vartų, bent jau su jais susigrums, nors ir žino, kad gali pralaimėti.
— Velnias. — Ji atsilošė, pabandė sumąstyti kokią nors išeitį. — O kaipgi svetimeivių karo mašinos, dėl kurių visi taip nerimauja? Ruoštis jų pasirodymui nederėtų, įsiveliant į kosminį mūšį Euridikės padangėse.
— Dėl to neverta sukti galvos. Prie nuomonės, jog reliktas priklausė postžmonėms, linksta netgi Jungtinis vadų komitetas. O riteriai sugebės įveikti postžmonių karo mašinas.
— Aha, tokia užduotis nesudėtinga ir mums. Bet kas, jeigu jos išties svetimos kilmės?
Profesorius gūžtelėjo.
— Net jei ir taip, su svetimeivių kurta kovine technika tinkamai susidoroti pajėgtų vieninteliai riteriai. Ir, manau, gerokai elegantiš— kiau negu Karlailai. Visų pirma atmosferos neužterštų bjauriais pašaliniais atominio sprogimo produktais.
— Gal ir tavo tiesa. Jei Euridikės gyventojai turi daugiau panašių ginklų į tą, kuriuo pervėrė žvalgybinį transporterį, jie tikriausiai valiotų susigrumti su mašinomis be niekieno pagalbos. — Ji suraukė antakius, mėgindama išspręsti galvosūkį. — Bet kaip, velniai rautų, įtikinai vietinius, kad relikto nepaliko seniai išnykę čiabuviai?
Šlaimas prašiepė dantis.
— Nes jam pavyko įsibrauti į skafandrą ir mane išvaduoti. Užuomina akivaizdi, bet visų dvejonių neišsklaidė. Todėl teko išnagrinėti esminius įrangos duomenis. Iš pirmo žvilgsnio perpratau, kad įsilaužėlis susijęs su žmonėmis.
Apie diagnostiką, kovinės archeologijos srityje atliekančią reikšmingą vaidmenį, Karlail išmanė nemažai. Jos pačios išvados turbūt sutaptų su Šlaimo vertinimais. Velniava. Vis dėlto diagnostiniai procesai užtrukdavo ilgai, ir jų nagrinėjimas prilygo sunkiam, varginančiam darbui.
— Iš pirmo žvilgsnio?
— Jo pakako, kad atpažinčiau „Maikrosofto“ kodus.
— O…
— Būtent. Juos ne sunkiau pastebėti negu nuorodomis pažymėtas fosilijas.
Pastaba jai priminė dar vieną prieštaravimą.
— O kaip Euridikės iškasenos? Įskaitant karo mašinas?
— Atsakymas tėra vienas — paralelinė evoliucija. Rodos, čiabuviai klampojo per tą patį mėšlą, kaip ir mes. Pagimdė karinės pakraipos singuliarumą. Nieko nuostabaus, kad į mūsiškę techniką panašūs ne vien jų tankai ar lėktuvai, bet ir karo mašinos.
— Tu, ko gero, teisus. — Tačiau abejonių ji neatsikratė. Šiuo atveju sutapimų aiškiai per daug. Karlail nugrūdo mintis į pasąmonę, iš kurios vėliau išnirusios jos galbūt pagimdys užuominų ar genialių įžvalgų — arba ne. — Euridikės piliečių nejaudina tai, kad bandai mus sukiršinti su riteriais?
Profesorius pasviro į priekį, pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.
— Tavo šeimos elgesys su manimi ir kitais jiems kelia neįsivaizduojamą pasibjaurėjimą. Man nė nereikėjo pagražinti smulkmenų — užteko tiesos. Vienintelė priežastis… — jis sekundę patylėjo. — Tavimi niekas čia netiki. Savo atžvilgiu pakurstai antipatiją kiekvieną sykį, kai prabyli šita tema. Po vakarykščio nedidelio mūsų apsižodžiavimo mačiau apklausos rezultatus, ir turiu pasakyti, kad mane asmeniškai jie nudžiugino. Siūlyčiau tau nelįsti į viešumą, laikyti liežuvį už dantų ir susitarti dėl išvykimo Karlailų laivais, tiksliau, su tais, kurie išliks po akistatos su riteriais.
— Pasiekti pergalę gali ir Karlailai.
— Su sąlyga, kad atsibels pirmi, bet, tavimi dėtas, vilčių nepuoselėčiau. Verčiau paklausyk mano patarimo. Sudie.
Ekranas išsijungė ir vėl virto veidrodžiu. Kurį laiką Karlail spoksojo į save. Ką ten Šlaimas norėjo pasakyti, bet pats save nutraukė? „Vienintelė priežastis…“ Apie ką jis kalbėjo? Tu ligi šiol vaikštai laisva dėl vienintelės priežasties — tave įmanoma panaudoti kaip derybų objektą? Valdžia maloniai su tavimi elgiasi, nes baiminasi, kad kovą laimės Karlailai? Aha, kažkas panašaus. Ji privalėjo ištrūkti ir nusigauti namo, tačiau ten vedė tiktai vienas kelias.
Įsijungusi paieškos puslapius, Karlail susirado Armando kompanijos, „Žydrosios jūros desanto“, kodą.
— Keista, — pasirodęs ekrane tarė generolas. — Kaip tik ketinau jums skambinti.
— Atvyksiu pas jus nedelsdama.
Sėdėdama Žako Armando biure, atkampioje Silpnos Šviesos gatvelės dalyje, Liusinda Karlail tarp pirštų sukinėjo plastikinę, ant stalo padėtą kaukolę. Generolas dozatoriuje tikrino medžiagų pusiausvyrą ir į savo viešnią nekreipė jokio dėmesio. Lauko aikštelėje, nudrikusioje vietoj vieno iš populiariųjų parkų, nepaliaujamai kilo ir leidosi orlaiviai. Ji kantriai lūkuriavo, žinojo, kad Armandas susitelkęs į darbą, bet jautė poreikį kažkuo užsiimti. Kaukolė, naudojama kaip spaustuvas, buvo kopija galvos, kuri priklausė protingos vietinės gyvybės, išmirusios prieš dešimt milijonų metų, atstovui. Didžiulės tuščios akiduobės, žemyn nutįsęs, nykščio storio rumbu prailgintas pakaušis. Pati fosilija priminė tarpinį ilgakulnės pusbež— džionės ir australopiteko variantą. Ir tik gelsvos ginklo liekanos naguose, diržo sagties ženklai, įžiūrimi dubens srityje, rūdžių taškeliai, pastebimi ant vieno bato nosies, liudijo apie būtybės intelektą, bylojo, jog būtent jos rūšis atsakinga už DI sukūrimą. Prieš jos atradimą į protingųjų autochtonų titulą pretendavo kiti suakmenėję padarai, tačiau vėlesni tyrimai įrodė, kad jie tebuvo dvimetrinės gėlavandenės amfibijos, kurių klaidinančiai milžiniškose kaukolėse dominavo taukais užpildytos medžioklinio sonaro ertmės.