Armandas pakėlė galvą ir nustūmė dozatorių į šoną.
— Atleiskit, jog priverčiau laukti. — Ranka nusišluostęs kaktą, pridėjo: — Kaip pati suprantat, mums veiklos netrūksta. Beje, kaip sekasi? Ar su jumis elgiasi gerai?
— Tiesiog puikiai. Prekeiviai labai dosnūs. Nė neleidžia man sumokėti už įsigytus daiktus.
— O, jūs mokate. Savo garsiu vardu. Dėl to nesijaudinkit.
— Ir žmonės liovėsi man rekomendavę kosmetines operacijas. Nuo tada, kai vienam iš geranorių pasiūliau subjauroti jo fizionomiją.
— Taip, taip, — Armandas sumišo, kaip ir priderėjo tokiomis aplinkybėmis. — Aptardami šituos klausimus, Euridikės gyventojai, hmm, takto nelaiko ugdytina dorybe. Bet jūsų veidas visiškai normalus, — paskubomis pridūrė.
— Žinau. Bet nežino jie.
— Aš taip pat neatitinku vietinio grožio etalono. Nusprendžiau išsaugoti autentiškąjį savo genomą. Laimei, kaip ir mano žmona. — Jis atsuko rėmelį su nuotrauka, kurioje palaikė draugiją paprastai, bet simpatiškai, į objektyvą besišypsančiai moteriai. — Čia mes, ką tik atgaivinti.
— Abu atrodote žaviai, — tarė Karlail. — Jei neklystu, susituokėte labai seniai.
— Kaip matau, nelemtą mano istoriją jums jau išklojo.
— Aha. — Atvirai kalbant, generolo biografijos niekas jai nepasakojo. Karlail susirado informaciją per viešbučio apartamentų ekraną. — Kodėl bėgliai jus atgaivino?
— Bėgliai? — Armandas šyptelėjo, kietai sučiaupęs lūpas. — Žiūrėkite, kad žmonės negirdėtų jūsų taip kalbant. Į pravardę jautriai reaguoja net ir maloniausiai nusiteikę reformatoriai. Ką gi, atsakysiu į jūsų klausimą. Sugrįžėlių maište, 2098— aisiais, nedalyvavau. Kitaip nei dauguma mano draugų, kurie žuvo įsitikinę, kad juos išdaviau. Tai netiesa. Aš likau ištikimas savo, kaip karininko, pareigoms. Prisijungiau prie reformos, sutikau skristi kartu, bet prižadėjau išsitaškyti smegenis, jeigu į kelionę nebus paimti mirusių sugrįžėlių įrašai. Jų sielos, įskaitant šauniausius savo kartos kariškius, paskutinius gyvus — tam tikra prasme — žmones, kurie kovojo lemiamame kare, tebeslypi saugyklose. Dabar jie mums praverstų, tačiau, Jungtinio vadų komiteto požiūriu, apie tai negali būti nė kalbos. Per daugelį metų valdžia leido suteikti fizinį pavidalą tiktai kelioms nereikšmingoms asmenybėms, praktiškai vien civiliams. Dėl humaniškų priežasčių — rūpinosi, kad susijungtų per konfliktą išsklaidytos šeimos ir panašiais dalykais. — Generolas nusijuokė. — Pastebėjau, jog visai neseniai pasirašė leidimus atgaivinti porą primityvaus folkloro muzikantų, Vinterį ir Kolderį.
— Esu apie juos girdėjusi, — suglumo Karlail. — Mano proprosenelė turėjo įsirašiusi kelias jų dainas. Primityvu — taiklus apibūdinimas.
Armandas prunkštelėjo.
— Asteroidų žiede tuodu buvo labai populiarūs.
— Išties. Bet norėjau pašnekėti apie kitus dalykus. Na, gal ir ne visai apie kitką. Jūs matėte Šlaimo pasirodymą? Vakarykštį ir šio ryto?
— Taip, — atsakė generolas. — Pasijutau priblokštas, kai probėgšmais paminėjote, kur profesorių radote ir kaip jis ten atsidūrė. Sakėt tiesą?
— Papasakojau, ką žinau. Didelis čia daiktas.
— Man didelis, kaip, esu tikras, jūs suprantate.
— Mm-hmm, — atsargiai numykė Karlail. — Neketinu tvirtinti, kad mes galime sugrąžinti juos visus, bet…
Ji nutilo lūkuriuodama. Ką tik pateikė aliuziją į seniausią sugrįžėlių šūkį ir įžūliausią tikslą: atgaivinti milijardus žuvusiųjų, kurių sąmonės įrašytos įjuos sutriuškinusias karo mašinas — tuo tikinčių viltis kurstė vienas kitas atsitiktinis įrodymas.
Armandas kilstelėjo ranką.
— Tokiomis frazėmis bet kur nesišvaistykite… apie tai pašnekėsime vėliau. — Jis pasikasė pakaušį. — Kaip ir anksčiau, esu valdžiai ištikimas karininkas, nors armijos struktūrose nebetamauju. Prieš gilinantis… hmm, kokia kebli padėtis. Aš atkreipiau dėmesį ir į profesoriaus žodžius, anot kurių, santykiai su Karlailais nieko gero mums nežada. Bent tokią išvadą padarė Jungtinis vadų komitetas. Ar galėtumėte pakomentuoti, ką jis sakė?
— Na, Šlaimas iš dalies teisus. Matot, mes irgi turim kietakakčių vyresnės kartos atstovų. Viso labo keliolika, bet kategoriškiausi gimė Žemėje, išgyveno Negailestingą Pagrobimą ir lemiamą karą. Jie jus atsimena.
Generolo antakiai pašoko viršun.
— Mane?
— Ne jus konkrečiai — tarkim, man jūsų pavardė negirdėta. Na, senoliai, kaip jau pastebėjote, nekokios nuomonės apie pagrobtuosius, protarpiais juos telaiko instrumentais, tuo pat metu nekenčia pajėgų, kurios lemiamame kare grūmėsi prieš Negailestingo Pagrobimo aukas.
— Kodėl, po šimts?.. — išsižiojo Armandas. — Mes gi kovojome jūsų pusėje!
— Bet Žemėje, štai kodėl! — Karlail rankomis apsivijo kelius ir porą sykių giliai įkvėpė. — Nepamirškit, aš dėstau, kaip, pasak istorijų, jautėsi maniškiai, priversti slapstytis griuvėsiuose, dėl kurių pliekėtės. Jų požiūriu, tarpusavyje pešėsi vien tik karo mašinos, net jeigu kai kuriose tūnojo žmonės. Tankai, reaktyviniai naikintuvai, beprotiški klimato svyravimai, keistos šiurpios valkirijos, pasivadinusios Juodaisiais pjautuvais, renkančios numirėlių galvas. Galų gale jūsiškiai pralaimėjo, atsitraukė ir išsinešdino velniop į kosmosą. Nusispjovę, turėčiau pridurti, į visus, likusius žemiau jų raketų.
— Ko tiktai nenutinka sunkiais, baisiais laikais.
— Sutinku. Aš jūsų nesmerkiu. Tenoriu paaiškinti, ką galvoja vyresni šeimos nariai. Žinoma, apie praeities įvykius jie kalba retai, nes tuo metu, kai pakilome į kosmosą, Saulės sistemoje jūsų nebuvo nė padujų.
— Pagaliau mus radote. — Armandas susiraukė. — Ar taip mano visos įtakingos grupuotės? Ar mums derėtų susirūpinti dėl Šviečiamojo amžiaus riterių ir kitų, kurie gali čia pasirodyti?
— Abejoju. Jos išgyveno lengvesnėmis sąlygomis. Jankiai kiurksojo postžmonių užnugaryje, jei galima taip pasakyti, siauraakiai lindėjo už ramesnio fronto linijų, komunistai partizanai blaškėsi po savo džiungles ir kalnus. Niekas iš jų nepateko į suknistus verpetus, kuriuose atsidūrė mūsų pasaulio dalis.
— Lyg akmuo nuo širdies nukrito. Žodžiu, mums tereikia jaudintis dėl jūsų, kaip tvirtina Šlaimas, nusikaltėlių šeimynėlės. Pirmi pasiekę planetąjie, kiek suprantu, mus purtys rimčiau nei įprastai.
Karlail linktelėjo.
— Taip, nuo Euridikės gyventojų nulups daugiau negu nuo didžiumos klientų. Būtent su tuo susijusios jūsiškės sugrįžėlių ir bėglių rietenos.