— Leilandas 21185.
— Aha, tiksliai.
— Gerai padirbėjai, — tarė Karlail. Naujienos ją suglumino; pagal žemiškąjį standartą, planetas dažniausiai transformuodavo žmonės iš A.A., bet jie nepasitikėjo Darvino-Goso mašinomis. Nors nederėtų atmesti galimybės, jog reikiamas technologijas įsigijo kokia atskalūnų sekta. — Galbūt tai padės suprasti, kaip elgtis su skvoteriais. Beje, jeigu apie juos prašnekome… — nulingavusi iki Amelijos Or, sustojo priešais antenų ratą. — Ar jau aptikai čiabuvius?
Ryšių specialistė spoksojo viršun, turbūt į tikro dangaus ir vaizdų fragmentų, kuriuos persiųsdavo jos prietaisai, kombinaciją. Į proprovaikaitę neatsigrįžo; matyt, tebejautė nuoskaudą.
— Kol kas ne. Aplink planetą skrieja palydovai, bet jokios aiškios informacijos dar neišgavau. Didžioji dalis transliacijų sklinda kitoje pasaulio pusėje, todėl čia tepavyksta užfiksuoti jų nuotėkius. Kvantiniai mano demonai jau narplioja šifruotes. Rezultatai bus apytikriai po valandos.
— Ką radai žemojoje orbitoje?
Or atsainiai mostelėjo į dangų.
— Tiktai gausybę palydovų. Nuo vynuogės iki greipfruto dydžio. Sunkiąja pramone nė nekvepia. Veikiau tipiškais sumautais fermeriais.
— O kosmoso gelmėje?
— Aha, šis tas yra, bet iš siaurojo spindulio nuotėkių sunku pasakyti kas būtent. Spėju, kad pavieniai asteroidų skverbėjai. Gal pora gynybinių įtvirtinimų.
Karlail pakramtė lūpą, siurbtelėjo kavos iš šalmo snapelio.
— Logiška. Skvoteriai, kad ir kas jie būtų, regis, nepriklauso A.A.
Or suprunkštė.
— Bet galėjo pasirinkti geresnius namus. Įdomu, kodėl čia atsibeldę neišrūko atgal?
— Na, visų faktorių mes nežinome. — Karlail turėjo galvoje techninį naujakurių lygį bei motyvus. Pritūpusi pasviro į priekį, į kelius įrėmė alkūnes ir apsidairė. — Tikėkimės, jog baigę krapštytis tavo demonai suteiks duomenų tolimesniems tyrimams. O dabar… — ji įjungė atvirą ryšio kanalą. — Metas užsiimti kovine archeologija.
Į misiją pasiųstai komandai nurodė atlikti nesudėtingas užduotis: nuo skvoterių nesislapstyti, bet ir nelįsti jiems į akis, iš padangėse skriejančių įrengimų gauti kuo daugiau informacijos apie vietinius gyventojus, gigantiškoje deimantinėje mašinoje paieškoti kokių vertingų technologijų ir/arba pavojingų elementų pėdsakų, o prieš saulėlydį išsinešdinti. Šurmuliuose, kurie aidu grįžo nuo stataus struktūros paviršiaus, šeimynykštis signalų nerado, tačiau link kalno kulniuodama vienui viena, — nors bendražygiai, žinoma, pridengtų jos atsitraukimą, — prie šono viso labo prisisegusi pistoletą su instaliuota Vebsterio reakcijos sistema, Karlail jautė, kaip virpa keliai. Ne tiek dėl galimos, šiurpinančios, nuo nesuvokiamo postžmonių relikto sklindančios grėsmės, kiek dėl baimės susimauti. Pirmojo rimto darbo ji siekė iš visų jėgų ir dabar neketino apvilti artimųjų klano lūkesčių. Be to, nereikėtų atmesti tikimybės, jog čia pasiseks atrasti fantastiškas, neįsivaizduojamus turtus žadančias technologijas. Tokia galimybė egzistavo, bet ne ji skatino Liusindą veržtis pirmyn tarytum kareivį, kuris puola priešus, nepaisydamas šūvių papliūpos. Karlailai visada braudavosi į priešakines pozicijas, netgi tais laikais, kuomet rimčiausių bėdų sulaukdavo Glazgo aklagatvyje, kur juos užspeisdavo peiliais apsiginklavę mušeikos.
Kai atstumas, skiriantis ją nuo relikto, sumažėjo iki kelių metrų, mergina pamatė, kad apatinę objekto dalį, iškilusią sulig žmogaus galva, dengė samanos ir žolė — augmenija, be abejo, sudygo iš vėjo suneštų dulkių sluoksnio. Virš jų kyšojo stati bei glotni siena, neturinti jokių atsikišimų, į kuriuos būtų galima įsistverti. Trikampė, dešimties metrų aukščio, ties pagrindu trijų metrų ilgio spraga atrodė tamsi tiktai žiūrint iš toli ir lyginant su struktūros paviršiumi. Nėrus pro plyšį paaiškėjo, kad viduje beveik taip pat šviesu kaip lauke.
Už poros žingsnių priešais ją atsivėrė erdvi ola. Regėdama žemaūgių, šarmotų medžių mišką, Karlail akimirkai įtikėjo, jog mašina savyje įkalino viržių ruožą. Bet atidžiau įsižiūrėjusi į artimiausius objektus, suprato, kad jie neturi nieko bendra su biologine kilme: šerkšną, spygliukus, šakas ir iš grindų kyšantį kamieną sudarė pasikartojanti kristališka struktūra.
Po kojomis, rodės, driekėsi ledas, kuris gilėdamas tamsėjo. Mergina atkragino galvą ir pamatė, jog vidiniai mašinos paviršiai nusėti tokiais pat „medžiais”, o kybantys viršuje priminė gigantiškus sietynus — kūginius jų šonus visomis vaivorykštės spalvomis nudažė saulės šviesa, besismelkianti pro išorinę sieną.
— O taip, čia deimantas, — tarė Šlaimas.
— Kiek anglies jame slypi? — paklausė Karlail.
— Daugybė milijonų tonų, — atsakė šeimynykštis. — Sakyčiau, ištisas klodas, nors sunku patikėti, kad šis egzistuoja vietiniame krašte.
— Ar jie galėjo sukaupti anglingąjį chondritą?
— Nebent švaistydami antigravitacinę energiją, — skeptiškai pastebėjo Šlaimas, — arba nuleidę padangių kabliu, nors taip elgtis beprasmiška…
Karlail nusijuokė.
— Nuo kada tai kliudė jų veiklai?
— Kad ir kaip ten būtų, — tęsė Šlaimas, — objektas pagamintas arba užaugintas planetoje. Galbūt iš atmosferinės anglies, kaip augalas.
— Ne vien iš anglies, — paprieštaravo Karlail.
— Taip, tavo tiesa.
Ji nukreipė akis į deimantinių krūmynų tarpueilį, įžiūrėjo metalo atspalvius, papildančius siautulingą prizmių monotoniją. Kitoniškų spalvų salelių daugėjo, artėjant link relikto vidurio, kur stūksojo įmantri, kūginė, šimto metrų aukščio, iš vario ir plieno suręsta kompozicija. Šitos katedros Gralis… arba šeimininkas. Bet panašus į mašiną, priešingai nei likę didžiosios struktūros objektai. Užuominos į organinės kilmės formą kurstė asociacijas su gyvūnu, o ne augalu.
Karlail nuėjo prie artimiausio, iš pirmo žvilgsnio metalinio daikto. Pusantro metro dydžio, atrodančio kaip miniatiūrinė centrinio kūgio kopija. Pritūpusi šalia įsispitrėjo į plieninį, glotnų it veidrodis paviršių, išraizgytą rievėmis ir pluoštais varinių gijų, panašių į vamzdelius, kurie tarpusavyje skyrėsi ilgiu, bet ne skersmeniu. Tarp jų vingiavo žali, raudoni siūleliai, lyg ir laidai, įsupti į izoliacinę medžiagą. Anot šalmo ekrano pateiktų duomenų, objekto temperatūra buvo nežymiai didesnė nei vyraujanti relikto viduje. Ji persijungė į infraraudonųjų spindulių režimą ir vėl pažiūrėjo į centrinį kūgį. Tas irgi švytėjo, tik ryškiau negu mažieji jo antrininkai.
— Čia kažkas vyksta, — prabilo Karlail. — Savotiškos apytakos procesas. Galbūt teka elektros srovė, o gal cirkuliuoja kuras.
Ji ištiesė ranką link objekto.
— Neliesk! — įspėjo Šlaimas.
— Ir nesiruošiau. Tik norėjau, kad suvilnytų indukcinis laukas…
— Aš vis vien patarčiau ne…
Metaliniame paviršiuje kažkas šnypštelėjo ir išsilydė. Atkištą dilbį pervėrė karščio arba elektros iškrovos dūris.
— Prakeikimas! — Karlail akimirkai užsigeidė pažįsti pirštų galiukus. Ji pašoko ir atsitraukė spausdama nutirpusią alkūnę. Tas daiktas judėjo, bangavo tarsi susiliedamas su grindimis. Išsiplėtė, ilgomis gijomis it gyvsidabrio srovelėmis pasiekė kelių deimantinių krūmų pagrindus. Kristališkos struktūros irgi sukruto, šakos žvangė— damos įgavo naujas formas, kaip daugiafunkcinis instrumentas su nunčakų kotais, kamienai išsijudino iš savo vietų ir jose paliko aiškiai matomus griovelius. Atatupsta žengianti mergina išsitraukė „Vebsterį”. Po sekundės kitos metalinis objektas tapo korpusu, kuris priklausė šiurpiam voragyvio pavidalui, mataruojančiam kojomis bei rankomis, siūbuojančiam ir besisukančiam aplink savo ašį, tarytum negalinčiam apsispręsti, kurlink liuoktelėti. Karlail pastebėjo, kaip iš prizmių susiformavo lęšiai, kurie įsistebeilijo į ją.