— Kaip? Kuojos čia dėtos?
— Tuojau paaiškinsiu, kaip dirba mano šeima. Mūsų protėviai pradėjo verslą nuo lupikavimo, prekybos metalo laužu ir narkotikais. Nuo tų laikų labai nepasikeitėme. Duodame klientui, kojis trokšta, mainais gauname, ko norime mes. Dabar iš jūsų norėčiau vienos paslaugėlės.
— Kokios?
Moteris apsidairė.
— Ar jūsų kabinetas apsaugotas?
— Be abejo, — pasipiktinęs atkirto Armandas.
— Gerai. Leiskite išsmukti pro vartus, kai jie atsidarys. Tai yra pasislėpti, jei kas nors — valdžia arba riteriai — mėgins mane sulaikyti.
— Aš galiu apsvarstyti prašymą. Bet kokia man iš to nauda?
— Prižadu, kad elgsimės geranoriškai, jeigu ateityje bandysime iš jūsų iškaulyti mažutėlę kompensaciją.
Armandas papurtė galvą.
— Atlygis pernelyg neapčiuopiamas ir per menkas.
— Žinau. Aš dar nebaigiau. Mes pasiūlytume tai, ko sugrįžėliai geidžia iš visos širdies, ko riteriai nevalios bei nenorės jums duoti.
— Skrydžius virššviesiniais greičiais? Savo technologijas? — sutrikęs pasitikslino generolas.
— Ne, — atsakė Karlail. — Sugrįžimą.
5. TIR NA NOG
Vinteriui jau teko prisikelti iš numirusių. Gyvybės praradimo potyris aiškiai pervertinamas. Tu atsipeikėji ir neprisimeni, kaip padėjai galvą: mirtis neišgyvenama. Abiem atvejais jis pramerkė akis ir išvydo dailiausią iki tol regėtą moterį, kurios veidą buvo perkreipusi paniekos bei siaubo išraiška. Ji nesuriko, bet po pirmojo karto Vinteris vis tiek į dainą įtraukė tokius žodžius.
Pastarosios eilutės visuomet prajuokindavo klausytojus.
— Nesisėskit, — perspėjo nepažįstamoji. Akivaizdu, jog ne seselė. Be to, balto chalato nepuošė Juodojo pjautuvo simbolis. Dabar jam labiausiai rūpėjo sužinoti, kas toji moteris — beprotė mokslininkė ar žavingoji kvaištelėjusio genijaus asistentė. Taigi mes grįžome į gyvųjų pasaulį. Į amžinos jaunystės kraštą: Tir nan Og, kaip pasakytų senovės airiai. Kur gražūs visi, išskyrus mus. O jis nė nežinojo, kad buvo patiesęs kojas.
— Kur Kolderis? — paklausė jausdamas, kokia perdžiūvusi jo gerklė.
Moteris pašnairavo į šoną.
— Gaivelėj asi. — Žvilgsnis vėl pakrypo į atgaivintą žmogų ir nežymiai sušvelnėjo. — Jūs labai jį mylėjote, tiesa?
Vinteris prunkštelėjo, bet staiga suprato, kad juoktis nenori. Jie greičiausiai pralaimėjo kovą, dingo ištisiems šimtmečiams.
— Ar ilgai mes buvome mirę?
Ji nusisuko ir po sekundės atsigręžė, laikydama garuojantį plastiko puodelį.
— Išgerkit, — paragino.
Alkūnėmis įsirėmęs į tvirtą pagrindą, atgaivintasis paėmė puoduką, atsargiai siurbtelėjo. Skystis pasirodė besąs karštas, kone svilinantis gomurį, kvapu bei skoniu priminė mėsos sultinį, tačiau buvo skaidrus ir kartokas.
— Tai umaminė arbata, — paaiškino moteris. — Lengva, stimuliuojanti, užplikyta iš vietinių vaistažolių.
Gėrimo stiprumąji neabejotinai nuvertino. Kiekvienas gurkšnis prilygo stikliukui degtinės. Skrandis suurzgė, galūnės ėmė dilgsėti, protas žaibiškai šviesėjo. Pasinaudojęs proga, jis apsidairė, žvilgsniu įvertino aplinką. Pamatė gulįs nuogas ant užtiesalo, apklojusio aukštą stalą. Už poros metrų stovėjo dar vienas stalas, ant kurio rietėsi nugarą atsukęs žmogus — ko gero, Kolderis. Paties Vinterio kūnas atspindėjo jo įvaizdį. Iš anų laikų išliko netgi barzda — penkias dienas neskutos šiurkščios ražienos. Lubos kybojo šešių septynių metrų aukštyje, puikiai derėdamos prie erdvios patalpos. Apšnerkšta nematytomis, bet senovinėmis mašinomis ir dulkėtais baldais, kupina paveikslų bei kostiumų, nušviesta saulės spindulių, plūstančių pro penkis aukštus langus, už kurių žaliavo išplitusios augmenijos lopiniai, ji labiau panėšėjo į studiją negu laboratoriją, jau nekalbant apie klinikos palatą. Vis dėlto porą netoliese stūksančių agregatų Vinteris atpažino — atgaivinimo rezervuarus.
— Kaip suprantu, transformuoti planetą pasisekė.
Moteris keistai jį nužvelgė.
— Jūs per daug ramiai reaguojate.
Vinteris atsisėdo ir gūžtelėjo.
— Sukrėtimą patiri tiktai po pirmojo karto.
Juodasis, pakaruokliškas humoras… bet taip juokavo žmonės, kurių jie negalėjo pakarti.
Kolderis pasimuistęs apsivertė. Ranka, kaip ir buvo galima tikėtis, nuslydo iki slėpsnų. Tarsi įsitikinęs, kad visi organai veikia nepriekaištingai, jis atsimerkė ir sumirksėjo. Moteris jau stūksojo pasvirusi virš Vinterio kolegos. Tas ją permetė geidulingu žvilgsniu, plačiai išsišiepė parodydamas, jog per atgaivinimo procesą mažų mažiausiai pagerėjo jo dantys.
— Nesisėskit, — įspėjo moteris.
— Aš niekur neskubu. — Akys sužibo ryškiau.
Antrajam atgaivintajam ji irgi įteikė umaminės arbatos. Norėdamas paragauti gėrimo, Kolderis atsiplėšė nuo stalo, bet ūmai išvydo Vinterį ir vos neišmetė puodelio.
— Man derėjo susiprotėti, — tarė Andrėjai. Nuleidęs puoduką pakėlė ranką sau už sprando, užčiuopė stuburo išlinkį. — Prakeiktas ankilozinis spondilitas taip pat nepranyko, — apmaudžiai pridūrė. — Slankstelio uždegimą galėjote pašalinti. — Kolderis gurkštelėjo skysčio. — Kartu pradanginti ir jį.
Vinteris nukorę kojas nuo stalo.
— Aš taip pat džiaugiuosi tave matydamas.
Kolderis kreivai nusišypsojo, iškėlė puodelį.
— į sveikatą. — Jis apsižvalgė. — Kautynės, manding, vienaip ar kitaip užsibaigė. — Po pauzės paklausė: — Na, kas laimėjo?
Nepažįstamoji pašaudė akimis į atgaivintuosius. Ji iš tikrųjų buvo neapsakomai graži. Bet veidas taip aiškiai spinduliavo sąmyšį bei nusivylimą, jog apatinė lūpa net virpėjo. Vinteris mažne užsigeidė ją paguosti.
— Mes tikėjomės ne to, — prabilo moteris. — Jūs tikrai esate Vinteris ir Kolderis? Muzikantai?
— Aha.
— Garsieji Vinteris ir Kolderis? Sugrįžėlių didvyriai? Žymieji meilužiai?
Vinteris matė, jog kolega, kaip ir jis, perprato gąsdinančią tiesą.
— Kad aš nusprogčiau, — sumurmėjo Kolderis. — Mes tapome istoriniais veikėjais.
— Legendiniais.
— Būtent. — Kolderis vyptelėjo, atsisėdo ir tebegerdamas arbatą nuleido kojas nuo gulto.
— Kuo jūs vardu? — pasiteiravo Vinteris moters, idant toji galėtų nukreipti žvilgsnį kitur.
— Andrėja Al-Kajed. — Ji aplaižė savo lūpas. — Manau, reikėtų iškviesti prodiuserį.
Jokiomis akivaizdžiomis ryšio priemonėmis Al-Kajed nesinaudojo, bet po akimirkos tolimajame kambario gale atsivėrė durys, ir per slenkstį žengė aukštas vyriškis ilgais, juodais plaukais, lyg akademikas pasidabinęs žalia, šilkine mantija, kuri pridengė iš pažiūros darbines džinsines, žalvarinėmis sagtimis nusėtas kelnes. Vinteris nė nenustebo pamatęs, jog atėjūnas neįtikėtinai išvaizdus — dailius bruožus paryškino tamsios akys, ne ką šviesesnis gymis, iškili nosis. Jis sustojo šiek tiek atokiau nuo stalų ir su plačia šypsena veide įsistebeilijo į abu vyrus.