— Aš esu Bendžaminas Ben-Amis. — Prisistatęs linktelėjo moteriškei. — Dėkui, Andrėja. Jie atrodo geros formos.
— Ir jaučiasi normaliai. — Moteris atsitraukė, gestu pakvietė prodiuserį prieiti arčiau, tarytum sakydama „perleidžiu porelę jums”. Ben-Amis prisigretino prie stalų kojūgalių, trykšdamas savininkišku pasididžiavimu. Tokią išraišką Vinteriui teko regėti ne kartą, ir nieko geroji nežadėjo.
— Ponai, leiskite jus pasveikinti sugrįžus.
— Ačiū, — atsiliepė Kolderis, — bet verčiau liaukitės pliurpęs niekus. Paaiškinkit, kur mes atsidūrėme, ir ko jūs norite.
Juodaplaukis ilgšis nė kiek neįsižeidė. Kaip ir Andrėjos Al-Kajed, prodiuserio veidas išdavė jausmus, ir šiuo momentu jame atsispindėjo baiminga pagarba, tarsi abejonėmis dėl atgaivintųjų egzistavimo Ben-Amis būtų atsikratęs tiktai dabar, išgirdęs Kolderio balsą. Vėlgi, kaip ir asistentė, į klausimą jis neatsakė.
— Mes atgaminome ir senus jūsų apdarus, — pareiškė. — Juos dėvėdami, esu tikras, jausitės patogiau.
— Velniai žino. — Kolderis dar sykį gašliai pažvairavo į Al-Kajed. Nepaisydami aistringo žvilgsnio, vyras ir moteris atitempė ratuotą stalą su dviem drabužių krūvelėmis, įstūmė jį tarp gultų. Vinteris, nusileidęs ant grindų, atpažino savo apdarus ir ėmėjais rengtis. Apranga stulbino autentiškumu. Dėmėtus džinsus, vietomis praplysusius marškinėlius, trūkio linijomis išvagotus aulinius bei odinį švarką, regis, nužiūrėjo nuo nuotraukos, atspausdintos ant paskutinio jų albumo viršelio. Kolderis įsisupo į nuosavus drabužius, įspraudė kojas į kaubojiškus batus. Dėl aukštų kulnų buvo augesnis, bet išstypęs, žinoma, neatrodė.
— Jeigu iš mūsų tikitės dėkingumo ar nuostabos, jūsų lūkesčiai nepasiteisins, — į Ben-Amį kreipėsi jis. — Mirtis neturi nieko bendra su liga, kurią galima išgydyti. Sirgdamas bent jau žinote, kas vyksta, o dabar… — Kolderis dirstelėjo į kolegą, prikando apatinės lūpos kampelį. Sušnarpštęs tūžmingai įsistebeilijo sau po kojomis ir kumščiu smogė į stalą. — Šūdas, šūdas, šūdas.
Labiausiai sukrečia ne tai, kad grįžai iš numirusiųjų, pagalvojo Vinteris, o mintis, jog su gyvybėmis atsisveikino tiek daug kitų pažįstamų žmonių. Kaip po bet kurio traumą sukeliančio įvykio, nepameni, kas nutiko prieš pat mirtį. Jis pats viso labo atsiminė, kaip žingsniavo pagrindiniame Priešingybės metropolitene dėl nieko nekvaršindamas galvos, tejausdamas miglotą nerimą, kurį žadino kasdien nuožmėjančios rietenos, o paskui netikėtai atsimerkė ir išvydo žavingą, bet pasigėrėjimo nerodantį veidą.
— Na, pasakokit, — tarė Vinteris.
— Eikšekit prie lango, — paragino prodiuseris.
Jie nusekė paskui Ben-Amį ir Al-Kajed — basi šlepsėjo per tvirtas medines grindų lentas, šonais braukė dulkes nuo kambarį už— kimšusių baldų ir nesuvokiamos paskirties mašinų. Pakeliui link lango turėjo atidžiai žiūrėti, kur eina, todėl panorama atsivėrė prieš akis visiškai netikėtai. Muzikantai sustingo šalia palangės, pritrenkti įsispoksojo laukan. Apačioje, maždaug už šimto metrų, vingiavo gatvė, pilna pribloškiančiai mitriai zujančių transporto priemonių. Ji užsibaigė ties parku, žolėtų kauburių, upokšnių, krūmų ir aukštų medžių zona. Šen bei ten stiebėsi grakščios, iš pirmo žvilgsnio kažkaip supintos struktūros, kurias jungė siūbuojantys, kabantys tiltai. Kitapus parko, įmantriomis konstrukcijomis užpildytame dangaus fone, kyšojo daugiau pastatų. Namų ir medžių atžalynų spiečiai driekėsi, kiek akys užmatė. Už jų mėlynavo dausos, padailintos baltomis plunksninių debesų sruogomis. Aukštybėse lakiojo ir į žemutinius lygius it paukščiai smigdavo anksčiau nematyti orlaiviai, kurių sparnai taip žaibiškai vibravo, kad išskydo jų kontūrai.
— O, Dieve, — numykė Kolderis. — Tai yra velnias.
— Kaip visada poetiškai iškalbingas, — įgėlė kolega.
Kiekgi laiko praėjo? Vinteriui gyvam esant, Marso transformavimas buvo ką tik prasidėjęs ir turėjo užtrukti ne vieną šimtmetį. Kad ir kaip sparčiai žmonės plušėjo, pažangą stabdė neįveikiami fiziniai suvaržymai. Nuo jų mirties prabėgo labai daug metų, o iš pažįstamų beveik arba visiškai nieko nebeliko, jeigu čionykščiai taip primiršo ir iškraipė abiejų gyvenimo smulkmenas, jog bičiulius ėmė laikyti meilužiais. Šitą tiesą Vinteris įsisąmonino be jokio apsimestinio kuklumo. Vis dėlto nuo įrodymų, badančių akis, sekundę jautė, kaip linksta keliai. Staiga suvokė, kad stovi užsimerkęs, visu kūnu remiasi į palangę. Praplėšė vokus ir liūdnai pažiūrėjo į Kolderį. Daugas linktelėjo, kietai sučiaupęs lūpas.
— Rodos, viskas baigta, — pasakė.
Vinteriui į galvą šovė mintis.
— Susitaikom?
Kolderis išsišiepė, pakreipė smegeninę ant šono, tarytum svarstydamas pasiūlymą.
— Ai, velniop. — Jis atkišo delną, ir muzikantai paspaudė vienas kitam rankas, pirmą sykį po… nė neaišku, kiek laiko praėjo po paskutinio karto.
Jiedu sutartinai, petys į petį, atsigrįžo į prodiuserį su laborante.
— Gerai, — prabilo Vinteris. — Mums aišku, kad mirę buvome ilgai.
Ben-Amis pamojo į žemą staliuką, apsuptą keturiomis kėdėmis. Visi atsisėdo.
— Miestas, kuriame esame, vadinamas Naująja Pradžia, — nejaukiai tarė juodaplaukis.
Muzikantai prajuko. Kiti du suglumo. Atgaivintus vyrus pralinksmino prodiuserio tonas, tarsi bylojantis, jog kažkur, galbūt Žemėje arba Marse, turėtų egzistuoti Pradžios miestas.
— Manau, pavadinimas senas, — pastebėjo Vinteris.
— Mūsų planetos, Euridikės, sostinė įsikūrė prieš du šimtus penkiasdešimt metų. Pats pasaulis yra… — jis trumpam nutilo, tarp lūpų dirgliai pakyščiojo liežuvio galiuką, — … Šaulio vijoje.
— Ką? — Vinterį perliejo šalto, akis temdančio nusivylimo banga.
— Taigi pergalę pasiekė sumauti bėgliai, — sumetė Kolderis.
— Taip, reformatoriai. — Politiškai korektišką titulą Andrėja Al-Kajed ištarė irzliu, įžeidžiu balsu. Vinterio nuomonė apie vietinę visuomeninę santvarką, kad ir kokia ji būtų, akimoju suprastėjo.
— Pasistengsiu neužmiršti, kaip juos vadinti, — nusivaipė Kolderis. — Bet ko jums reikia… — jis pašnairavo į bičiulį, niūriai, virptelėjo lūpa, — …iš porelės sugrįžėlių?
— Mes norime, kad jūs dainuotumėte, — paaiškino Ben-Amis. — Dalyvautumėte įspūdingame viešame renginyje.
— Kodėl? — agresyviau, nei ketino, paklausė Vinteris.
Prodiuseris atsistojo ir ėmė nervingai vaikštinėti po kambarį.
— Mano požiūriu, mums praverstų nedidelė sugrįžėlių kultūros priemaiša. Jūsų užsidegimas grumtis su karo mašinomis bei niekur nesitraukti. — Jis pastypsojo nejudėdamas, lyg ir sumišęs. — Esmė ta, hmm…
— Jos pagaliau atsibeldė čia? — pagiežingai spėjo Kolderis.
— Ne, nieko panašaus! Tiesiog… — Ben-Amis nutilo, o po pauzės pridūrė: — Bus paprasčiau, jeigu jums parodysiu anos savaitės naujienas.
Jis žengė prie objekto, primenančio veidrodį, instaliuoto į rašomąjį stalą, kažką paknebinėjo ir įjungė. Blizgančiame paviršiuje nušvito filmuoti kadrai: į kameras kreipėsi vyras bei moteris, stovintys ant milžiniško pastato laiptų.
— Kad mane kur! — nustebo Vinteris. — Generolas Džeikas!
Ben-Amis sustabdė įrašą.
— Jūs jį pažįstate?
— Be abejo. Žakas Armandas vadovavo sugrįžėlių grupuotei. Jėzau, jis iš numirusių grąžino mane su Kolderiu. To užmiršti neįmanoma. Kaip jis čia atsidūrė?