— Taip pat, kaip ir jūs, — atsakė prodiuseris.
— Aha, suprantu, — pailsusiu balsu tarė Vinteris. — Turėjau galvoje, kodėl jį atgaivino, jeigu jūs visi esate bėgliai?
— Dėl smulkmenų, susijusių su maištu Priešingybėje, įsiliepsnojo ginčai, bet vėliau, kai jie aprimo…
— Ei, minutėlę, — nutraukė jį Kolderis. — Norite pasakyti, kad sugrįžėliai maištavo? Kad stojo į kovą?
— Taip, taip, bet, kaip minėjau, dėl smulkmenų kilo neaiškumų…
— …ir dabar apie jas niekas nediskutuoja, — pridėjo Al-Kajed. — Jūs privalote suprasti. Šitie klausimai išspręsti. Gal pratęstume?
— Žinoma, — atsiliepė Vinteris, įbedęs akis į ryškų Žako Armando atvaizdą. Čia tai bent asmenybė. Stačiai galva neišnešė, kaip generolas galėjo susidėti su prakeiktų bėglių šutve. Bet lygiai taip pat pasielgė ir kiti žmonės, kuriuos jis manė pažįstąs. Vinteris pašnairavo į Kolderį, tačiau kolega teberijo akimis ekraną ir kramtė lūpą.
Vaizdas vėl atgijo. Pirmas prašneko ne Armandas, o greta jo stovinti mergina. Liauna, nedidukė, aptemptu, bet funkcionaliu kombinezonu, išpintu šiluminėmis gijomis, apjuostu diržu, po kuriuo kybojo masyvūs įnagiai. Jos bruožai, kaip ir Armando, nebuvo patobulinti, dėl ko traukė Vinterio žvilgsnį labiau nei kitų žmonių veidai. Tamsūs antakiai, blizgančios akys, juodi plaukai su kirpčiukais, skiausčiai įrėminę skruostus.
Negana to, ji kalbėjo Glazgo tartimi. Mergina perdėtai džiaugsmingai pasisveikino, ir tuomet gerokai rimčiau prabilo generolas. Jo balsas nepasikeitė, bet prancūziško akcento beveik nebuvo girdėti.
— Jums papasakojo gryną tiesą. Šiandien nutiko stulbinantis įvykis. Nemažai mums žinomų dalykų apie skrydį ir netgi laikmetį pasirodė neteisingi. Tuojau paaiškinsiu…
Po sensacingo pranešimo savo žodį tarė pasipūtęs, įžūliai besišypsantis žmogelis.
— Padėtis, kaip suprantate, tapo gana paini, — nerimastingai pasakė Ben-Amis.
Vinteris nebeturėjo jėgų tvardytis. Kolderis taip pat nesusilaikė. Abu atvertė galvas ir prapliupo kvatoti. Iš dalies dėl palengvėjimo, nes jie vis dėlto neatsibudo po dešimties tūkstančių metų, nepersikėlė į visiškai nepažįstamą ateitį. Iš dalies dėl šoko, kuris apėmė, vėl išvydus Armandą. Bet iš esmės juoką sukėlė elementari piktdžiuga.
— Sutinku, labai ironiška, — pratarė Ben-Amis. — Bet būčiau dėkingas, jeigu suvoktumėte, kokios rimtos problemos mums gresia.
Pasviręs į priekį, Vinteris įrėmė alkūnes į stalą.
— O taip, aišku, kad velniškai rimtos. Karo mašinos, bekūnės jas valdančios esybės ir gangsteriai iš Glazgo. — Jam vos pavyko sutramdyti pašaipų vypsnį. — Ir sužinojus, kad skrido virššviesiniu greičiu, nuotaika gali sugesti kiekvienam. Nesuprantu vieno: kaip jūsų gauja įveikė dešimt tūkstančių šviesmečių ir iš visų planetų… — muzikantas pamojo aukštyn, — …sugebėjo nusileisti tokioje, kurioje apstu kovinės technikos?
— Tai ne atsitiktinumas, — užtikrino Andrėja Al-Kajed. — Pasaulį išrinko laivas. Iš apimčių, atmosferos ir vandens požymių padarė išvadą, kad jį verta kolonizuoti.
— Na, ir kas? Kodėl jūs atmetate sutapimą?
Moteris trūktelėjo pečiais.
— Šansų, kad gyvenimui tinkamoje planetoje aptiksime protingas esybes, buvo nedaug. Kur kas labiau tikėtina, jog nevaldomų karo mašinų sukūrimas būdingas visoms civilizacijoms.
— Jėzau, kokios slegiančios prielaidos, — sumurmėjo Kolderis, pakeisdamas kūno padėtį, kad atlėgtų raišą koją kaustanti įtampa.
— Bet mums liko Žemė. — Vinteris piktai nudelbė keistą gražuolių porelę. Neketino prisijungti prie jų projektų neparodęs, ko trokšta iš ateities. — Žinote, aš tebenoriu ją susigrąžinti. — Atsidusęs pridėjo: — Noriu, kad mes galėtume sugrąžinti juos visus.
Ben-Amis ir Al-Kajed žvelgė į jį su užuojauta, bet nenutuokdami, kur muzikantas suka. Euridikės gyventojai neatpažino frazės, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką ji reiškė. Gal ir gerai, — pagalvojo Vinteris.
— Mielai parūkyčiau, — tarė Kolderis.
Jis sumaigė nuorūką prieš žengdamas į liftą.
— Aš maniau, kad leisimės gravitacine šachta, — prabilo Vinteris, kai duris užsidarė. Kabina priminė paprastą „Očio” keltuvą.
Andrėja Al-Kajed, suvokusi, apie ką jis šneka, atsakė:
— Mes bent jau skraidome oro mašinomis. Ir entomopteriais.
— Kuo?
— Dūzgiančiais orlaiviais.
— O taip. — Liftas dideliu greičiu šovė žemyn. — Panašiais į vabzdžius.
— Iš pradžių jie atstojo žaislus nutrūktgalviams, — paaiškino Ben-Amis, — bet vėliau pasirodė besą visai praktiški. Viršutinės miesto struktūros itin persipynusios. — Rankos gestais pamėgdžiojo skraidyklės, mėginančios išvengti kliūčių, manevrus.
Durys atsivėrė, jie nudrožė per marmurinį, geležies dirbiniais padabintą vestibiulį ir išniro laukan. Automobiliai rūko ne kelio juostomis, o raizginiu optimaliausių trajektorijų, kaip minioje laviruojantys pėstieji. Matyt, pamanė Vinteris, eismą kontroliuoja kompiuteris. Praeiviai kažkuo skyrėsi nuo jo laikais egzistavusių žmonių. Užuot skubėję, aplinkiniai slankiojo, visi vilkėjo prabangius, iš ryškiaspalvio šilko pasiūtus drabužius. Bet ne čia esmė, ir jų dėmesį pritraukdavo ne keista atgaivintųjų apranga. Kiekvienas, einantis pro šalį, probėgšmais dirstelėdavo į muzikantus, tačiau nenusišypsodavo ir nelinktelėdavo. Kolderis ėmė rūsčiai dėbčioti, tarsi tikėdamasis puolimo arba kažkokios suktybės. Eismas ūmai sustojo, ir ketvertukas, perėjęs gatvę, nužygiavo į parką.
— Privalau paminėti dar vieną smulkmeną, — sumišęs pratarė Ben-Amis. — Jūsų kūnai ne visai tokie, kokius turėjote prieš mirtį. Organizmai subtiliai priderinti prie čionykštės biocheminės sistemos, aprūpinti nauju imunitetu. Bet svarbiausia, hmm, kad mes leidome sau pakoreguoti jūsų smegenis.
Na, va, prasideda.
— Be atitinkamų pokyčių jums grėstų socialinė mirtis — lygiai taip pat pražūtumėte, tik fizine prasme, be biocheminės adaptacijos. Kaip ir jūsų laikais, mes neigiamai žiūrime į vidines sąsajas su mechanizmų tinklais bei informacijos srautais. Dėl akivaizdžių priežasčių, be abejo. Tuo pat metu labai pasikliaujame asmeniniu pripažinimu ir geru vardu. Todėl patobulinome vieną smegenų dalį, atsakingą už veido atpažinimą. Jūs niekada nepamiršite bent kartą pamatytų bruožų ir jų savininko vardo.
— Ei, lėčiau, — paprašė klibikščiuojantis, atsiliekantis Kolderis. Jie pristabdė žingsnį. — Taip daug geriau. Jėzau, koks sutrikęs jaučiausi Priešingybėje. Visi buvo tokie dailūs, kad neįstengiau atskirti vieno nuo kito. Štai kas anuomet mane erzino. Kiekvienas atrodė nepakartojamas.
— Kaip ir dabar, — atsiliepė Andrėja, ryžtingai, bet neskubriai minanti tarp Vinterio bei Kolderio. Į takelį stukseno jos batų kulnai, per kulkšnis plekšnojo juodos suknelės pakraščiai, baltas chalatas užleido vietą trumpai, pilkšvai rudai matinio aksomo striukei.
Vinteris nusišypsojo, akies krašteliu žvilgtelėjo į technikę, vėl pasigrožėjo nuostabaus jos veido niuansais. Žmonės tryško žavesiu jau tada, kai jam pirmą kartą teko grįžti iš numirusiųjų, dar Saulės sistemoje. Bruožų permainas nulėmė pašalinis poveikis. Genetinės transformacijos privalėjo užtikrinti sveikatą, o ne dovanoti grožį. Pastarasis tebuvo įsigėręs iki kaulų, o sveiką organizmo būseną palaikė instaliuotos, fizinę jaunystę garantuojančios korekcijų sistemos. Tiesa, subtilius garbingo amžiaus požymius, kuriuos užfiksuodavo įgudusi akis, išduodavo laikysena ir bruožai — ne iškaršimas kaip senais laikais, prieš pirmąją Vinterio mirtį, o savotiško išpuoselėjimo ženklai. Tačiau atviri, kone vaikiškai naivūs Ben-Amio ir Al-Kajed žvilgsniai… na, tai šis tas naujo.