— O, Dieve. — Kolderis netikėtai sustojo.
— Norėjau, kad ją pamatytumėte, — tarė prodiuseris.
Vinteris iš pradžių pastebėjo savo ir bičiulio pavardes, užrašytas ant cokolio. Pakėlęs galvą, išvydo dviejų nuogų, susikibusių vyrų skulptūrą, kurios pagrindu tapo viena koja aukštesnio, jį vaizduojančio individo. Muzikantas apėjo statulas, įsižiūrėjo į kitos, vaizduojančios Kolderį, išraišką, atsisuko į originalą ir pamatė, kad šio akyse nušvito toks pat žvilgsnis. Vinteris nusijuokė.
— Skulptūrą visi vadina „Įsimylėjėliais”.
Šįkart prajuko ir Kolderis.
— Kiek supratau, užuominos į artimus santykius jus linksmina, — prabilo Al-Kajed.
— Ar žinote, kas čia pavaizduota? — paklausė Vinteris. — Kaip krentame į durpyną. Iš kurio išgriebė mūsų lavonus. Mudu važiavome automobiliu. Taip ištiesiau koją, nes iki dugno spaudžiau suknistą stabdį!
— O aš jo laikausi tik todėl, — apmaudžiai pridūrė Kolderis, — kad neturėjau, į ką įsikibti.
— Jūs prisimenate, kas nutiko? — nustebo Ben-Amis.
Vinteris įsispėtrijo į kolegą, jo akyse pamatė niūraus savo
žvilgsnio atspindį. Kolderis nežymiai krestelėjo galva.
— Tiesiog taip įvyko, — atsakė. Diskutuoti atminties tema nejautė jokio noro.
— Kodėl jus atgaivino? — pasiteiravo Al-Kajed.
— Iš Ranocho mūšio lauko mus susėmė Juodojo pjautuvo žmonės, — paaiškino Vinteris. — Palaikė karo aukomis. Tuo metu durpyną jau kaustė amžinasis įšalas. Na, žinote, dėl branduolinės žiemos.
— Nuostabu, — tarė Ben-Amis, įdėmiai jo klausydamasis.
6. GARSENYBĖS IŠ ASTEROIDŲ ŽIEDO
— Tobula, — paskelbė Hofmanas.
Jau ne pirmą sykį Karlail įtarė, jog kosmetologas jai ir vėl iškrėtė pokštą. Papuošė ilgu, žemę siekiančiu apdaru su balzganais kaip medvilnė nėriniais, uždengusiais dramblio kaulo spalvos poliesterį, apykaklės ir rankogalių apsiuvais, giliomis padurko klostėmis.
— Panašu į prakeiktą vestuvinę suknelę.
— Čia ne nuotakos drabužiai, — užprotestavo jis. — Ir ne pamerges, — pridūrė, numatęs kitą jos prieštaravimą. — Iš tam tikros epochos, ironiški ir…
— …tinkantys šiam vakarui, — monotoniškai užbaigė Karlail. — Tiek to. Patikėsiu tavimi. Prisijungsi?
Hofmanas papurtė galvą, kone sudrebėjo visu kūnu.
— Klausytis folklorininkų? Na, jau ne. Esu tikras, kad puikiai pasismaginsi. Vyrai tave užgrius pulkais.
— Ne, griūsiu pati. Užmynusi ant suknelės krašto.
Karlail sugniaužė ir aukštyn trūktelėjo klostę, atverdama kelią aukštakulniams bateliams, per petį persimetė odinę kuprinę — būtiną aprangos priedą, kaip ją užtikrino, — prie viršugalvio priplojo šiaudinę, kaspinais išdabintą skrybėlaitę nulėpusiais kraštais ir pasišalino iš kambario.
— Kepurę reikia neštis, — pavymui desperatiškai sušuko Hofmanas.
Vienbėgio moduliams artėjant prie koncertų parko, jos drovumas nenumaldomai blėso. Akivaizdu, kad šitam vakarui vietiniai pametė galvas dėl keisto, kaimietiško retro stiliaus, kurį, kiek jai teko matyti, puoselėjo branduoliniai amišai, viena iš konservatyvesnių A.A. sektų: atomo fanatikai. Įėjimas į parką žiojėjo už šimto metrų nuo stotelės. Prieblandoje, pora šimtų metrų nuo įėjimo tviskėjo didžiulė, sceną dengiantį stoginė. Žiūrovų minioje susibūrę žmonės jau atsidavė prakaitu ir alumi. Kai kurie netgi rūkė. Kiekvienas savaip įsiliejo į bendrą atmosferą. Nuo prekystalio pastvėrusi alaus skardinę, vėduodamasi skrybėlaite (aha!), ji prasibrovė į priekį. Viešnią visi atpažino, todėl bilieto jai nereikėjo. Kaip ir leidimo nueiti į užkulisius, kur po koncerto įvyks vakarėlis. Jeigu ne susitarimas su Armandu, pobūvis Karlail nė nedomintų. Tačiau aplinkybės pasikeitė, ir dabar, apie jas galvojant, mergina jautė, kaip krūtinėje spurda širdis. Susitikti su bardais iš sugrįžėlių rato itin svarbu. Nūnai pasitarnauti galėjo netgi tai, kad visuomenė netikėtai nustojo ja — ir Šlaimu — domėtis, nors permainos mažumėlę erzino. Vis dėlto Liusinda Karlail buvo pakankamai žymi, kad atsidurtų svečių sąraše. Nepastovieji Euridikės gyventojai masiškai sutelkė dėmesį į muzikantus, nustelbdami net tikrus folkloro gerbėjus, kurie čia atvyko nuoširdžiai trokšdami porelės pasiklausyti.
Armandas jiems nepriklausė, bet kvietimo irgi sulaukė. Gavo vietas priešakinėje eilėje, greta Karlail. Jis atsistojo — su savo senosios EKA[5] uniformos kopija atrodė labai oficialius — nusilenkė ir pristatė žmoną. Pasipuošusi metalo atspalvio minisuknele, užsimaukšlinusi skafandro formos gobtuvą, tokiu būdu mėgindama įsijausti į praėjusių laikmečių madą, Žaneta aiškiai persistengė, bet dėl to nesuko galvos.
— Stilius pasižymi dideliu plastiškumu, — atsisėdusi pareiškė.
Karlail įsitaisė ant plastikinės sėdynės ir apsidairė. Kol kas savo vietas užėmė ne visi, nemažai žmonių tiesiog stypsojo ir varstė sceną rimtais žvilgsniais. Matyt, užkietėję, ilgalaikiai grupės gerbėjai. Likusią žiūrovų dalį sudarė tipiški Naujosios Pradžios gyventojai, rodos, iš žemesnio sluoksnio negu tie, kurie dalyvavo per didįjį jos priėmimą. Tyrinėdama užnugarį, Karlail atpažino kelis veidus: naujienų analitiko, aktoriaus Kovalskio ir Šlaimo, sėdinčio už poros eilių. Buvęs šeimynykštis jos nepastebėjo. Mergina skubiai nusisuko.
Po velnių, ksjis čia veikia? Kelioms sekundėms vaizduotė persijungė į audringos paranojos režimą. Aprimusi Karlail prisiminė, kad profesorius, šiaip ar taip, kilęs iš tos pačios epochos, kaip ir Vinteris su Kolderiu. Nenuostabu, jog užsigeidė pamatyti bei išgirsti žmonės iš penkto 21 amžiaus dešimtmečio. Galbūt netgi juos dievino. Kosminės gelmės kantri — apkiautėlis moksliukas buvo pakankamai apgailėtinas, kad mėgtų tokio stiliaus muziką.
Ant scenos išdygęs, trijų dalių kostiumą ir mėlynus džinsinius marškinius dėvintis, rankoje butaforinį mikrofoną gniaužiantis vyriškis paprašė pasitikti velionius Vinterį bei Kolderį. Visi pakilo iš savo vietų — arba, jeigu jau stovėjo, įniko strykčioti — ir sukėlė ovacijas. Netrukus, nešini gitaromis, pasirodė abu muzikantai. Jie pamojo žiūrovams, sumostagavo instrumentais ir nusišypsojo. Nors apšvietimo kontrastas veikiausiai suliejo minią į visumą.
Vinteris, įsisupęs į juodą odinį, baltus marškinėlius dengiantį švarką, užsitempęs dėmėtus džinsus, avintis rudus aulinius, stiebėsi beveik į dviejų metrų aukštumas, turėjo siaurą nosį ir plačią burną, žvalgėsi prisimerkęs, tarytum akis nuolat spigintų ryški šviesa. Tris dienas neliestų barzdaplaukių ražienos jo bruožams suteikė niauriai grėsmingą, kone demonišką išraišką. Ant pečių, iškilusių virš plačios krūtinės, krito ilgi, glotnūs plaukai. Gerokai žemesnio Kolderio ūgis siekė ne daugiau kaip metrą penkiasdešimt centimetrų, nes tarp menčių jo stuburas išsilenkė į kuprą. Mažylis laikė galvą aukštai pakeltą, nepaisydamas savo pakumpimo, ir žibančiomis, atviromis akimis smalsiai šaudė į auditoriją. Švariai apskustas, simpatiškas veidas prikaustė aplinkinių žvilgsnius. Dėl laikysenos — galūnės buvo įprasto ilgio, bet neįtikėtinai stiprios — jis truputį priminė beždžionę. Pats vilkėjo baltus, medvilninius prasegtus marškinius be apykaklės ir juodą švarką.